Adonis (mitologija)

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Graikų mitologija
Apollo Artemis Brygos Louvre G151.jpg
Graikų dievai
Pirmapradžiai dievai
Olimpo dievai | Titanai
Mūzos | Nimfos


Mitinės būtybės
Pusdieviai | Trojos karas
Odisėja | Argonautika

Adonio skulptūros rastos Pompėjoje XIX a. reprodukcija

Adonis – graikų mitologijos veikėjas, vyriškojo grožio simbolis (panašiai kaip Afroditė – moteriškojo), kilęs iš sirų-finikiečių augalijos (augimo, vegetacijos) dievo.

Graikų mitologijoje Adonis yra grožio dievas ir Afroditės (romėnų – Veneros) mylimasis. Adonis simbolizuoja kasmetinę gyvybės mirtį ir prisikėlimą, tapęs augimo dievu. Susitikimo ir išsiskyrimo su Afrodite dienos būdavo švenčiamos. Moterys sodindavo darželiuose greitai augančias ir vystančias gėles, šitaip pabrėždamos gyvenimo praeinamumą ir mirties sąlygiškumą. Rytų kultūrose Adonio šventės būdavo siejamos su sakraline prostitucija.

Pasak mito, Afroditė Adonio ant žemės nukritusį kraują pavertė adoniais (augalais), kai pavydus Arėjas jį nužudė.

Gimimas[taisyti | redaguoti kodą]

Yra keletas Adonio gimimo versijų.

Viena dažniausių versijų yra tai, kad Adonis gimė iš incestinių santykių tarp Kipro karaliaus Kinaro ir jo duktės Miros.

Kita versija, kad Adonis gimė iš medžio. Afroditė privertė Mirą atlikti kraujomaišos aktą su tėvu (Theias), Smirnos arba Sirijos karaliumi (tai padeda nusakyti Adonio kilmės vietą). Tam pagelbėjo Miros auklė. Pasišvietęs aliejaus lempa Tėjas sužinojo apie apgavystę. Įsiutęs jis vaikėsi dukrą su peiliu. Mira pabėgo nuo savo tėvo, ir Afroditė pavertė ją į miros medį. Kai Tėjas šovė iš lanko į medį (arba kai šernas iltimi trenkėsi į medį) iš medžio gimė Adonis. Pagal mitą Adonis tinka būti augimo dievu, pagal jo kilmę dykumose auga miros medžiai (Sirijoje).

Hesiodo fragmente teigiama, kad jis yra Fenikso ir Aefesibojos sūnus.

Gimęs Adonis buvo toks gražus, kad pati Afroditė paslėpė jį skrynioje, kurią nunešė saugoti Persefonei. Persefonė, sužavėta jo nežemiško grožio, atsisakė jį grąžinti. Ginčas tarp dviejų deivių buvo išspręstas Dzeuso arba Kaliopės (Calliope): Adonis leidžia 4 mėnesius su Afrodite, kuri suviliojo jį Elenos (Helene), jos draugės pagalba, 4 mėnesius leidžia su Persefone, 4 mėnesius – su kuo jis pasirinks. Jis visada pasirinkdavo Afroditę, nes Persefonė buvo šalta, bejausmė požemio karalystės deivė.

Adonis ir Afroditė[taisyti | redaguoti kodą]

Atpasakota pagal Ovidijaus poemą „Metamorfozės“.

Afroditė mylėjo Kipro karaliaus sūnų Adonį, kuriam nė vienas mirtingasis neprilygo grožiu – jis buvo gražesnis net už Olimpo dievus. Užmiršo Afroditė ir Patmą, ir žydinčią Kiterą. Adonis jai buvo mielesnis net už šviesųjį Olimpą. Visas dienas ji praleisdavo su jaunuoju Adoniu, medžiodama Kipro kalnuose ir miškuose, nelyginant mergelė Artemidė. Užmiršo Afroditė savo auksinius papuošalus, savo grožį. Svilinant kaitrai ir per darganą medžiojo ji kiškius, baikščiuosius elnius ir kalnų ožkas, vengdama nušauti grėsmingąjį liūtą ar šerną. Ji prašė, kad ir Adonis nemedžiotų liūtų, lokių ir šernų, kad neištiktų jo nelaimė. Retai palikdavo deivė karaliaus sūnų, o palikdama kaskart maldavo prisiminti jos prašymą. Kartą medžioklėje Adonio šunys aptiko didžiulį šerną. Jie išbaidė žvėrį ir, įnirtingai lodami, nusivijo. Džiaugdamasis tokiu dideliu laimikiu, Adonis nenujautė, jog ši medžioklė bus paskutinė. Vis arčiau loja šunys, štai jau šmėkštelėjo tankmėje didžiulis šernas. Adonis jau rengėsi persmeigti įniršusį žvėrį ietimi, bet staiga šis puolė jį ir savo didžiulėmis iltimis mirtinai sužeidė. Mirė Afroditės mylimasis nuo baisios žaizdos. Afroditė sužinojo apie Adonio mirtį ir, kamuojama neapsakomo sielvarto, iškeliavo į Kipro kalnus ieškoti mylimojo kūno. Stačiais kalnų skardžiais, niūriais tarpekliais, giliųjų bedugnių pakraščiais žengė Afroditė. Aštrūs akmenys ir erškėčių spygliai subadė švelnias deivės kojas. Jos kraujo lašai krito ant žemės, žymėdami taką. Pagaliau Afroditė surado Adonio kūną. Gailiai verkė ji be laiko žuvusio puikaus jaunuolio. Norėdama, kad visada išliktų prisiminimas apie jį, deivė pavertė Adonio kraują švelniąja anemone. O ten, kur iš žaizdotų deivės kojų krito kraujo lašai, išdygo puošnios rožės, raudonos, kaip Afroditės kraujas. Pasigailėjo griausmavaldis Dzeusas meilės deivės ir įsakė savo broliui Hadui ir jo žmonai Persefonei kasmet išleisti Adonį iš liūdnos mirusiųjų šešėlių karalystės į žemę. Nuo tada pusę metų Adonis praleidžia Hado karalystėje, o kitą pusę gyvena žemėje su deive Afrodite. Visa gamta džiūgauja, kai sugrįžta į žemę, į skaisčią saulės šviesą jaunas, puikus Afroditės mylimasis Adonis.

Manoma, kad šerną pasiuntė Arėjas arba Artemidė, Arėjo prašoma. Vikiteka