Troba

Tradicinė žemaitiška troba (past. XIX a. pr., Voverių k.)

Trobos vidus

Troba (žemaitiškai: truoba) – žemaičių gyvenamas namas.

Tradicinės žemaičių trobos masyvios, dažniausiai su dviem galais, kuriuose įrengtos patalpos. Vienas galas vadinamas prastąja troba, kurioje yra virtuvė ir geroji troba, o kitame gale paprastai būna 4 patalpos: alkieriukas, kamaraitė, priešinė ir lunginė. Trobos viduryje, tarp abiejų galų, yra atskira patalpa, kuri vadinama kaminu. Stogas dažniausiai keturšlaitis, seniau buvo dengiamas šiaudais ar skiedromis, vėliau, tarybiniais metais, uždengtos šiferiu.

Istorija

Manoma, troba susidarė iš senovės gyvenamojo namo su atviru židiniu – numo. XVI a. troba buvo vienos patalpos su moliniu kaminu. XIX a. sudėtingesnio plano, 3–4 skersinėmis sienomis į 2–5 dalis padalytoje troboje buvo nuo 5 iki 15 (dažniausiai 4–12) patalpų, 2/3 jų šildomų. Kaip ir nume, trobos viduryje buvo atviras židinys, vėliau jis virto erdvia virene arba kaminu: čia atviroje ugniavietėje arba ant plytų viryklės (mūralio) virtas valgis, rūkyta mėsa. Virenės šonuose esančios priemenės skyrė trobą į 2 galus.

Puošyba

Žemaičių trobos turi mažiausiai puošmenų, lyginant su kitomis etnografinėmis sritimis. Trobų išorinės architektūrinės visumos kompozicija yra aiški ir paprasta. Sienų plokštumų vertikaliniai apkalai gerai derinasi su monumentaliomis keturšlaičių, čiukurinių, rečiau pusskliautinių stogų plokštumomis. Žemaičių trobų išorinį vaizdą daugiau charakterizuoja tradiciniai proporciniai stogų ir sienų santykiai, kuriuose stogų plokštumos projekcijoje dažniausiai užima 2/3 viso pastato aukščio. Paprastesni ir žemaitiški prieangiai. Tačiau žemaičių lėkių įvairovė ir jų gausumas pralenkia aukštaitiškuosius.