Gorodecas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Gorodecas
Городец
   Coat of Arms of Gorodets (Nizhny Novgorod).png   
Городец (2009.06.27) - panoramio.jpg
Miesto reginys

Gorodecas
56°39′0″ š. pl. 43°28′0″ r. ilg. / 56.65000°š. pl. 43.46667°r. ilg. / 56.65000; 43.46667 (Gorodecas)Koordinatės: 56°39′0″ š. pl. 43°28′0″ r. ilg. / 56.65000°š. pl. 43.46667°r. ilg. / 56.65000; 43.46667 (Gorodecas)
Laiko juosta: (UTC+4)
Valstybė: Rusijos vėliava Rusija
Sritis: Žemutinio Naugardo sritis Žemutinio Naugardo sritis
Rajonas: Gorodeco rajonas
Gyventojų (2017): 30 493
Plotas: 124 km²
Tankumas (2017): 246 žm./km²
Altitudė: 100 m
Commons-logo.svg Vikiteka: GorodecasVikiteka

Gorodecas (rus. Городец) – miestas Rusijoje, Žemutinio Naugardo srityje, Volgos (Gorkio tvenkinio) kairiajame krante, 53 km į šiaurės vakarus nuo Žemutinio Naugardo; rajono centras. Yra prieplauka Volgos pakrantėje, laivų remonto dirbtuvės, veikia maisto, medžio apdirbimo, dailiųjų amatų pramonės įmonės. Veikia 3 Rusijos ortodoksų cerkvės (XVIII–XIX a.), sentikių bei vienatikių cerkvės, ortodoksų vyrų vienuolynas. Veikia krašto, virdulių, verpimo, meistrystės, vaikų muziejai. Gorodecas garsėja savo medžio dirbinių puošybos tradicijomis.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Miestas ėmė kurtis XII a. vid. kaip tvirtovė Vladimiro Rusios pasienyje su Volgos Bulgarija. Rašytiniuose šaltiniuose minimas nuo 1172 m.[1] Miestą 1238 m. sudegino Batijaus kariauna. 12631282 m. Gorodeco kunigaikštystės sostinė. 1263 m., pakeliui iš Aukso Ordos, Gorodece mirė kunigaikštis Aleksandras Neviškis. XIV a. miestas pateko Žemutinio Naugardo–Suzdalės kunigaikštystę. 1408 m. miestą suniokojo Edigėjaus totorių kariuomenė.

Nuo XVI a. pradėti plėtoti dalieji amatai, laivų statyba, miestas tapo svarbiu prekybiniu centru. Rusijos imperijos laikais buvo sentikystės centras. XIX–XX a. malimo, odos, verpimo, laivų statybos, medienos apdirbimo pramonės centras.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Geografinis enciklopedinis žodynas. Maskva: „Sovetskaja Enciklopedija“, 1983, 120 psl.