Toljatis

Koordinatės: 53°29′00″ š. pl. 49°31′00″ r. ilg. / 53.48333°š. pl. 49.51667°r. ilg. / 53.48333; 49.51667 (Toljatis)
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Toljatis
rus. Тольятти
            
Miesto merijos pastatas
Toljatis
Toljatis
53°29′00″ š. pl. 49°31′00″ r. ilg. / 53.48333°š. pl. 49.51667°r. ilg. / 53.48333; 49.51667 (Toljatis)
Laiko juosta: (UTC+3)
------ vasaros: (UTC+4)
Valstybė Rusijos vėliava Rusija
Sritis Samaros sritis Samaros sritis
Įkūrimo data 1737 m.
Meras Anatolijus Puškovas (Анатолий Пушков)
Gyventojų (2009) 720 346
Plotas 315 km²
Tankumas (2009) 2 287 žm./km²
Vikiteka Toljatis
Kirčiavimas Toljãtis (buv. Stãvropolis)

Toljatis (iki 1964 m. Stavropolis) − miestas Rusijoje, Samaros srityje, Volgos kairiajame krante; 95 km nuo Samaros.[1] Kitam Volgos krante priešais Toljatį yra Žiguliovsko miestas. Toljatyje yra Volgos automobilių gamykla, cemento pramonės mašinų, elektrotechnikos, sintetinio kaučiuko gamyklos. Mieste veikia keli universitetai, kraštotyros, dailės, technikos muziejai, Dramos, lėlių ir kiti teatrai, cirkas. Didelis transporto centras − veikia Toljačio oro uostas, upių miestas, nutiesti geležinkeliai ir automobilių keliai į Samarą, Ufą, Penzą.

Toljatis kartais vadinamas Rusijos „Detroitu ant Volgos“. Šiame mieste įsikūrusi Rusijos automobilių gamintoja „AvtoVAZ“, kuri yra stambiausias vietos bendruomenės darbdavys ir miestą formuojanti įmonė. Dėl šios priežasties, Toljatis laikomas didžiausiu Rusijoje monomiestu.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Miesto pradžia − 1737 m. pastatyti įtvirtinimai. 1780 m. ir 1946 m. Stavropolis gavo miesto teises. Pastačius Volgos hidroelektrinę, vieta, kur stovėjo Stavropolis, buvo užtvindyta, o miestas dabartinėje vietoje pradėtas statyti XX a. viduryje.

Sportas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • FK Lada Tolʹâtti (futbolo klubas)
  • „Torpedo“ stadionas, kurio talpa 18 tūkst. žiūrovų.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Toljattti (Toljatis). Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XXIV (Tolj–Veni). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2015. 7 psl.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]