Didžiojo Šiaurės karo maras
Didžiojo Šiaurės karo maras (arba Didysis maras) – maro ligos epidemija, palietusi Baltijos jūros ir Rytų Europos regionus 1708–1712 m. Didžiojo Šiaurės karo metu. Laikoma, kad tai buvo didžiausias maras Lietuvoje, kuris šalyje palietė daug įvairių gyvenviečių, kai kuriose vietovėse išmirė kone visi kaimo ar miestelio gyventojai. Vilniuje mirė kelios dešimtys tūkstančių gyventojų.[1] Mažojoje Lietuvoje dėl maro išmirė labai daug gyventojų, todėl po jo čia pasikeitė gyventojų tautinė sudėtis, kraštas ėmė vokietėti. Tai buvo paskutinė maro epidemija Baltijos regione.
Spėjama, kad kilo iš Konstantinopolio, pirmąkart aptiktas 1702 m. Lenkijoje, Pinčuvo švedų karo ligoninėje. Plito karo ir prekybos keliais Baltijos pakrante link Prūsijos 1709 m., vėliau Baltijos pajūriu iki 1711 m., o 1712 m. pasiekė Hamburgą.
Lietuva
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Lietuvoje ši epidemija siautė 1708–1711 m. ir nuniokojo visą kraštą. Pirmiausia badas apėmė Žemaitiją ir Vilniaus apylinkes. Valstiečiai ėmė plūsti į Vilnių, kadangi pasklido gandas, jog ten valdžia duodanti badaujantiems duonos. Tačiau valdžia duonos nedavė, ir tik kai mieste badaujančių ir maldaujančių pasidarė nevaldomos minios, buvo duota 500 florinų.[2]
1710 m. vien Vilniuje mirė ~34 tūkstančiai žmonių, mirusiųjų nespėdavo laidoti, nors į vieną kapą buvo guldoma po 70–80 lavonų. Visoje Lietuvoje išmirė daugiau kaip 1/3, Žemaitijoje – iki 1/2 gyventojų,[3] nors kai kur nurodoma išmirus iki 2/3 Lietuvos gyventojų.[4] Nespėjant laidoti lavonų, šie gulėdavo namuose, gatvėse. Į mirusiųjų trobas mėnesį laiko nebuvo leidžiama įeiti, dažniausiai apleisti namai bijant užkrato buvo sudeginami.[5]
Mažoji Lietuva ypač nukentėjo nuo Didžiojo maro. Lietuviškiausiose Įsruties, Labguvos, Ragainės, Tilžės ir Klaipėdos apskrityse maru ir badu mirė apie 160 tūkst. žmonių (apie 53 proc. gyventojų, daugiau kaip 90 proc. mirusiųjų – lietuvininkai), ištuštėjo apie 9000 lietuvių valstiečių ūkių. Manoma, kad didesnis mirtingumas vakarų baltų žemėse buvo dėl sunkesnės lietuvininkų ir prūsų socialinės, ekonominės bei teisinės padėties, prastesnių gyvenimo sąlygų, išnaudojimo.[3]
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Frandsen, Karl-Erik (2009). The Last Plague in the Baltic Region. 1709–1713. Copenhagen. ISBN 9788763507707.
- ↑ Pranė Dundulienė. Badas ir maras Lietuvoje feodalizmo laikais. Istorija, 1963, t. 4, psl. 105–122
- ↑ 3,0 3,1 Maras Lietuvoje. Visuotinė lietuvių enciklopedija (tikrinta 2025-07-20).
- ↑ Maras Vilniuje 1710 metais. Ko galima dabar pasimokyti? Ziniuradijas.lt (tikrinta 2023-05-10).
- ↑ Šarūnas Subatavičius. Didysis 1710 m. maras Lietuvoje: kaip kilo ši baisi epidemija ir kaip žmonės su ja kovojo? 2020-02-29, 15min.lt (tikrinta 2023-05-10).
Literatūra
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- A. Matulevičius. 1709–1711 m. maras Prūsijos karalystės Lietuvos provincijoje ir jo padariniai. – LTSR MA darbai, serija A, 1972, t. 2(39)
- L. Truska. Demografiniai ir ekonominiai 1657–1658 m. bei 1708–1711 m. maro padariniai Žemaičių vyskupo valdose. – Istorija, 1983, t. 23
Nuorodos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Didysis 1710 m. maras Lietuvoje: kaip kilo ši baisi epidemija ir kaip žmonės su ja kovojo? (Praeitiespaslaptys.lt)
- Didysis Suvalkijoje siautėjęs 1710 metų maras (Suduvosgidas.lt)