Jurgis Savickis

Jurgis Savickis
Gimė	1890 m. gegužės 4 d. Pagausančio dvaras, Ariogalos valsčius, Rusijos imperija
Mirė	1952 m. gruodžio 22 d. (62 metai) Rokabrunas, Ero deprtamentas, Langedokas-Rusijonas, Prancūzija
Veikla	lietuvių diplomatas, rašytojas.
Vikiteka	Jurgis Savickis

Jurgis Savickis Norvegijoje

Jurgis Savickis (1890 m. gegužės 4 d. Pagausančio dvaras, Ariogalos valsčius, Rusijos imperija – 1952 m. gruodžio 22 d. Rokabrunas, Ero deprtamentas, Langedokas-Rusijonas, Prancūzija) – lietuvių diplomatas ir modernistinės krypties rašytojas.

Biografija

Nors šeima nebuvo bajoriška, tačiau gyveno gana pasiturinčiai ir save laikė aukštesnio luomo žmonėm. Gimnaziją lankė Maskvoje, kur gyveno pas dėdę. 1911 m. įstojo į aukštesniuosius žemės ūkio kursus Petrograde, bet po kelių mėnesių grįžo į Maskvą studijuoti dailės, taip pat pratęsė dailės mokslus Krokuvoje.

Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, įsitraukė į lietuvių pabėgėlių globos organizacijų veiklą ir 1915 m. buvo išsiųstas į Daniją rūpintis lietuvių belaisviais, atsidūrusiais vokiečių užnugaryje.

Kadangi mokėjo lenkų, rusų, prancūzų, danų, ir švedų kalbas bei buvo visapusiškai išsilavinęs, po karo tapo besikuriančios Lietuvos valstybės diplomatu Skandinavijos šalyse. Nuo 1919 m. buvo oficialus Lietuvos atstovas Danijoje, nuo 1922 m. – Norvegijoje. Panaikinus atstovybę Kopenhagoje, dirbo Suomijoje iki 1927 m.

1927–1929 m. tarnavo Užsienio reikalų ministerijoje Kaune, tuo pačiu metu vadovavo Valstybės teatrui. 1930–1937 m. vėl paskiriamas į diplomatinę tarnybą Skandinavijoje. 1937 m. perkeltas dirbti į Rygą. 1938 m. tapo Lietuvos atstovu Tautų Sąjungoje Ženevoje.

Nuo 1940 m. iki mirties 1952 m. gyveno Pietų Prancūzijoje, Roquebrune vietovėje prie Viduržemio jūros, kur turėjo vilą, pavadintą „Ariogala“. Mirė nuo insulto, Mentono klinikose, palaidotas Roquebruno kapinėse.

Kūryba

1910 m. parašė savo pirmąjį kūrinį – feljetoną „Dienos kančios“, kurį išspausdino laikraštyje „Lietuvos žinios“. Pasirašė Jurgio Rimošiaus slapyvardžiu (juo pasirinko senelės, tėvo motinos, mergautinę pavardę, didžiavosi iš jos paveldėta bajoriška kilme).

J. Savickis laikomas Vakarų Europos intelektualinės tradicijos atstovu bei priskiriamas prie lietuvių literatūros atnaujintojų kartos (Vincas Mykolaitis-Putinas, Kazys Binkis, Balys Sruoga ir kt.).

Jo prozoje nerasi „visažinio“ pasakotojo. Čia pasakotojo ir personažo mintys, požiūris dažnai susipina. J. Savickio požiūris į žmogaus prigimtį pesimistiškas. Atskleidžiamas prigimties dvilypumas, grėsmingumas. Tačiau rašytojo proza dėl to netampa niūri. Prigimties išdaigas atsveria šilti žmogiški ryšiai, grožio, meno, kultūros idealai.

Bibliografija

• Lysskaer (Aušra; straipsnių rinkinys). – Kopenhaga, 1919 (danų kalba).
• En rejse gennem Litauen (kelionė per Lietuvą; apybraiža). – Kopenhaga, E. Jespersens forl., 1919. – 80 p. (danų kalba)
• Šventadienio sonetai (novelės). – Berlynas, 1922. – 144 p.
• Ties aukštu sostu (novelės). – Kaunas, 1928. – 237 p.
• Atostogos (kelionės įspūdžiai) / Jurgis Rimošius. – Kaunas, 1928. – 146 p.
• Truputis Afrikos (kelionės įspūdžiai) / Jurgis Rimošius. – Malmė, Lundgrens Söners Boktryckeri, 1934. – 60 p.
• Kelionės (2 tomai) / Jurgis Rimošius. – Kaunas, 1938.
• Raudoni batukai (novelės). – Niujorkas, Gabija, 1951. – 134 p.
• Šventoji Lietuva (romanas). – Memingenas, Tremtis, 1952. – 248 p.
• Žemė dega (karo metų dienoraštis, 2 dalys) – Čikaga, Terra, 1956.
• Novelės. – Vilnius, Vaga, 1967. – 299 p.
• Ad astra (novelė). – Čikaga, 1970. – 16 p. – (Mažoji biblioteka).
• Raštai: šeši tomai. – Vilnius, Vaga, 1990:
  • T.1: novelės. – 1990. – 510 p.
  • T.2: apysaka, novelės. – 1991. – 262 p.
  • T.3: kelionių apybraižos. – 1995. – 475 p.
  • T.4: dienoraštis. – 1995. – 542 p.
  • T.5: Laiškai. – 1998. – 748 p.
• Vasaros kaitros (novelės). – Vilnius, Baltos lankos, 1997. – 254 p. – (Skaitinių serija; 22).

Nuorodos

• Jan S. Krogh: Jurgio Savickio darbas ir gyvenimas Skandinavijoje (norvegų kalba)