Pereiti prie turinio

Kaligula

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Kaligula
Romos imperatorius
Julijų Klaudijų dinastija
Gimė 12 m. rugpjūčio 31 d.
Ancijus, Romos imperija
Mirė 41 m. sausio 24 d. (28 metai)
Palatino kalva, Romos imperija
Tėvas Julijus Cezaris Germanikas
Motina Agripina Vyresnioji
Sutuoktinis (-ė) 1) Junija Klaudija,
2) Livija Orestila,
3) Lolija Paulina,
4) Milonija Cezonija
Vaikai Julija Druzila
Romos imperatorius
Valdė 37 m.–41 m. (~4 metai)
Pirmtakas Tiberijus
Įpėdinis Klaudijus
Vikiteka Kaligula

Kaligula (Gajus Julijus Cezaris Germanikas, 12 m. rugpjūčio 31 d. – 41 m. sausio 24 d.) – Romos imperatorius iš Julijų–Klaudijų dinastijos 37–41 m.

Biografija

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Moneta su Kaligulos veidu

Gimė Ancijuje. Germaniko ir jo antros eilės pusseserės iš motinos pusės Agripinos Vyresniosios sūnus. Nerono, Druzo, Agripinos Jaunesniosios, Julijos Druzilos ir Julijos Livilos brolis. Klaudijaus sūnėnas.

Nuo ankstyvos vaikystės lydėjo tėvą Germanijos kampanijose. Gajus vilkėdavo specialiai jam pritaikytą kario aprangą ir avėjo sumažintus kariškus sandalus, vadintus kaligomis, todėl kareivių buvo pramintas mažybine šio daiktavardžio forma Caligula. Seneka rašo, jog pačiam Gajui ši pravardė buvo tapusi keiksmažodžiu[1].

Po tėvo mirties Gajus gyveno su motina, kol Tiberijus, seniai nutaręs Agripinos atsikratyti, 29 m. apkaltino ją sąmokslu ir ištrėmė. Paauglys Gajus patikėtas savo prosenelės Livijos Augustos, o šiai mirus – senelės Antonijos globai. 31 m., būdamas devyniolikos, Kaligula apsigyveno pas Tiberijų Kaprio saloje ir praleido ten šešerius metus, visaip skatinamas išreikšti nepasitenkinimą už išnaikintą šeimą. Tačiau Kaligula buvo prisitaikėlis ir jausdamas pavojų, sugebėdavo nuslėpti savo apmaudą. Ir Tacitas, ir Svetonijus mini šiuos apie Kaligulą pasakytus žodžius: „Nebuvo geresnio vergo ir prastesnio valdovo“.[2][3] Svetonijus rašo, jog jau tuomet Kaligula pasižymėjo žiaurumu ir ištvirkimu.[4]

33 m. Tiberijus suteikė Kaligulai kvestūrą. Neilgai trukus Kaligula vedė Juniją Klaudilę, Marko Silano dukrą, kuri kitais metais gimdydama kūdikį mirė. Tada Kaligula suvedžiojo pretorionų vado Makrono žmoną Eniją Neviją, kuri, tikėdama jo pažadu ją vesti, kai taps imperatoriumi, įteigė savo vyrui palankumą jo atžvilgiu.

Tiberijaus testamente, surašytame 35 m., likus dvejiems metams iki jo mirties, Kaligula įrašytas pusės jo turto paveldėtoju, kartu su anūku Tiberijumi Gemelu. Jie abu paskirti jo įpėdiniais, turėję valdyti pakaitomis.

Tiberijus mirė 37 m. kovo 16 d. Tacitas rašo, jog tą dieną Tiberijui praradus kvėpavimą, jis netikėtai atsigavo, tačiau pretorionų vadas Nevijus Makronas liepė jį uždusinti[5]. Remiantis Svetonijumi, įgavęs Makrono pasitikėjimą Kaligula jau anksčiau bandė Tiberijų nunuodyti, o jo mirties dieną pats savo rankomis jį uždusino[6]. Tačiau Tiberijaus amžininkai Seneka Vyresnysis ir Filonas Aleksandrietis, taip pat Juozapas Flavijus kalba apie natūralią Tiberijaus mirtį. Makrono palaikomas Kaligula pasiekė, kad Tiberijaus paskutinė valia būtų panaikinta, remiantis tuo, jog tik nesveiko proto žmogus galėjęs paskirti įpėdiniu drauge su Gajumi berniuką, kuris dar netinkamo amžiaus net posėdžiauti Senate.[7] Tuo pačiu perėmė ir anūkui skirtą Tiberijaus palikimo dalį.

Valdymas

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kaligula siekė neribotos valdžios ir iš pavaldinių reikalavo, kad jį garbintų kaip dievą. Leido daug valstybinių lėšų teatrui, triumfams, statyboms. Tuštėjantį valstybės iždą pildė didindamas mokesčius, konfiskuodamas brangenybes (ypač iš senatorių). Tironiškas Kaligulos valdymas sukėlė Senato ir pretorionų vadų nepasitenkinimą.

Kaligulą nužudė pretorianų karo tribūnas Kasijus Herėja.

Kaligulą – kaip maištaujantį žmogų – savo dramoje „Kaligula“ pavaizdavo prancūzų rašytojas egzistencialistas Alberas Kamiu.

Statybos

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kaligula užbaigė Augusto šventyklos ir Pompėjaus teatro statybas ir pradėjo statyti naują amfiteatrą netoli Septų. Jo įsakymu iš Egipto buvo parplukdytas ir būsimajame Nerono cirke įtaisytas milžiniškas obeliskas, šiandien stovintis Šv. Petro aikštės centre.

Ketino atstatyti Polikrato rūmus Samo saloje, užbaigti Didimo šventyklą Milete, įkurti miestą Alpių viršukalnėse ir perkasti Achajoje Istmo sąsmauką. 39 m. sumanė nutiesti daugiau kaip pusantro kilometro ilgio laikiną pontoninį tiltą iš laivų per sąsmauką tarp Bajų ir Puteolų. Tokiu būdu Kaligula pamėgdžiojo persų karalių Kserksą, 480 m. pr. m. e. savo kariuomenei pastačiusį panašų 1,3 km ilgio tiltą per Helespontą. Svetonijus mini ir kitas priežastis. Pirmąją dieną pasidabinęs Aleksandro Didžiojo šarvais Kaligula perjojo tiltą ant mėgstamo žirgo. Taip buvo paneigta astrologo Trazilo Tiberijui išsakyta pranašystė, esą „Gajus veikiau per Bajų įlanką raitas prašuoliuos, nei taps imperatoriumi“[8].

Fašistinės Italijos laikais iš Nemio ežero dugno buvo ištraukti du Kaligulai sukonstruoti laivai. Mažesniajame buvo Dianos šventykla, didžiajame – plaukiojantys rūmai su marmuro grindimis ir kanalizacija. Laivai buvo sunaikinti per Antrąjį pasaulinį karą.

Sąmokslas ir mirtis

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Augusto mauzoliejus

Sąmokslas prieš Kaligulą brendo pamažu. Akstinu tam tapo jo sprendimas išžudžius įtakingiausius Senato ir raitelių luomo atstovus visam laikui palikti Romą ir išvykti į Egiptą, kur tikėjosi būti garbinamas kaip dievas. Sąmokslininkai suprato, jog jam pasitraukus iš Italijos bus beveik neįmanoma apsisaugoti nuo jo savivalės. Po kelių nesėkmingų bandymų pašalinti Kaligulą, tai padaryti pavyko pretorionų vadui Kasijui Cherėjai kartu su karo tribūnu Kornelijumi Sabinu. 41 m. sausio 22 d. sąmokslininkai užpuolė Kaligulą besikalbantį su aktoriais Palatino požemiuose. Kaligula žuvo nuo Kasijaus Cherėjos rankos.

Po Kaligulos mirties Senatas ketino atkurti Respubliką. Anot Svetonijaus, būta raginimų „išdildyti iš atminties visus Cezarius ir sugriauti jų šventyklas“[9]. Tuo tarpu susirinkusi minia Kaligulos žudikams reikalavo mirties. Sąmokslininkai nužudė paskutinę Kaligulos žmoną Cezoniją ir jo dukrą Juliją Druzilą. Apie susidorojimą sužinojęs Klaudijus jau buvo išvykęs iš miesto. Užsitikrinęs pretorionų paramą ir tapęs naujuoju imperatoriumi, jis pasmerkė myriop Cherėją ir visus žinomus sąmokslininkus.

Kaligulos kūnas buvo nugabentas į Lamijos sodus, pusiau sudegintas ir užklotas velėna. Grįžusios iš tremties jo seserys kūną atkasė, sudegino ir palaidojo Augusto mauzoliejuje. 410 m. barbarams apiplėšus Romą kapavietė buvo išplėšta, o pelenai išbarstyti.

Asmuo

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Kairėje – marmurinis Kaligulos biustas, dešinėje – ant dirbtinio marmuro atkurtos biusto spalvos (Naujoji Karlsbergo gliptoteka. Kopenhaga, Danija).

Kaligulos išvaizdos aprašymą pateikia vienintelis Svetonijus. Pagal jį Kaligula buvo aukšto, stambaus neproporcingo kūno, plono kaklo ir blauzdų, blyškios odos, įdubusių akių, plačia, raukšlėta kakta, viršugalvyje praplikęs, o visas kūnas apžėlęs plaukais.[10] Be nuomario vaikystėje, suaugus Kaligulą vargino nemiga ir haliucinacijos. Jo apranga buvo pretenzinga ir iššaukianti, anot Svetonijaus, nepritinkanti „nei romėnui, nei piliečiui, net vyrui, pagaliau žmogui“.[11] Nuolatos dėvėjo triumfo togą, dažnai margaspalvius apsiaustus, kartais – šilkinius rūbus ir moteriškas kikladas, mūvėjo apyrankes. Avėdavo sandalus, koturnus, kareiviškus batus, retkarčiais – moteriškus batelius.

Kaligula buvo piktas, žiaurus ir neteisingas žmogus, nepaisęs jokių taisyklių ir draudimų. Mėgstamiausias jo posakis buvo „Tegu nekenčia, kad tik bijotų“[12][13] Pavydėdamas gražiems, garbanotiems vyrams nuskusdavo pakaušius. Tvirtai sudėtą centuriono sūnų Ezinijų Prokulą nepasirengusį privertė kautis su gladiatoriais, o kai šis laimėjo visas kovas, įsakė perpjauti gerklę. Stebėdamas bausmes ir kankinimus, kartodavo: „Mušk taip, kad pasijustų mirštąs!“ Kaligulos atveju perdėtas pasitikėjimas savimi kaitaliojosi su bailumu. Taip jam būnant Germanijoje ir išgirdus apie sukilimą, Kaligula paknopstomis išvyko, naiviai manydamas pasitraukti į provincijas, jei germanai užimtų Alpes ar net Romą.

Kaligula mokėjo bet kokia proga sklandžiai ir įtaigiai kalbėti. Labai mėgo teatrą, šokį ir dainavimą, pats varžėsi su gladiatoriais, dalyvaudavo cirko lenktynėse, tačiau nemokėjo plaukti. Gabūs menininkai buvo vieninteliai, pelnydavę Kaligulos nuoširdumą ir atsidavimą. Mylėjo arklius. Savo lenktynių žirgui, vardu Incitatas, pastatė marmuro arklides ir paskyrė atskirus rūmus su patarnautojais. Tą patį žirgą Kaligula padarė savo šventyklos vyriausiuoju žyniu[14] ir numatė jam konsulo vietą.[15][16]

Kilmė

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
16. Neronas Klaudijus Druzas
 
 
 
 
 
 
 
8. Tiberijus Klaudijus Neronas
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
17. Klaudija
 
 
 
 
 
 
 
4. Neronas Klaudijus Druzas
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
18. Markas Livijus Druzas Klaudianas
 
 
 
 
 
 
 
9. Livija Druzila
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
19. Aufidija
 
 
 
 
 
 
 
2. Germanikas
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
20. Markas Antonijus Kretikas
 
 
 
 
 
 
 
10. Markas Antonijus
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
21. Julija Antonija
 
 
 
 
 
 
 
5. Antonija Jaunesnioji
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
22. Gajus Oktavijus (=28)
 
 
 
 
 
 
 
11. Oktavija Jaunesnioji
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
23. Atija Balba Cezonija (=29)
 
 
 
 
 
 
 
1.Kaligula
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
12. Lucijus Vipsanijus Agripa
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
6. Markas Vipsanijus Agripa
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
3. Agripina Vyresnioji
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
28. Gajus Oktavijus (=22)
 
 
 
 
 
 
 
14. Augustas
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
29. Atija Balba Cezonija (=23)
 
 
 
 
 
 
 
7. Julija Vyresnioji
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
30. Lucijus Skribonijus Libonas
 
 
 
 
 
 
 
15. Skribonija
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
31. Sentija
 
 
 
 
 
 

Nuorodos

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
  1. ↑ Seneka, Lucijus Anėjus. Apie sielos ramybę. Vilnius, 2007. Psl. 198.
  2. ↑ Tacitas, Publijus Kornelijus. Analai. VI, 20.
  3. ↑ Trankvilas, Gajus Svetonijus. Dvylikos cezarių gyvenimas. IV, 10.
  4. ↑ Trankvilas, Gajus Svetonijus. Dvylikos cezarių gyvenimas. IV, 11.
  5. ↑ Tacitas, Publijus Kornelijus. Analai. Vilnius, 2005. VI, 50. Psl. 203.
  6. ↑ Svetonijus, Gajus Trankvilas. Dvylikos cezarių gyvenimas. Vilnius, 1998. IV, 12. Psl. 170
  7. ↑ Kasijus Dionas. Romos istorija. LIX, 1.
  8. ↑ Svetonijus, Gajus Trankvilas. Dvylikos cezarių gyvenimas. Vilnius, 1998. IV, 19. Psl. 175.
  9. ↑ Svetonijus, Gajus Trankvilas. Dvylikos cezarių gyvenimas. Vilnius, 1998. IV, 60. Psl. 199
  10. ↑ Trankvilas, Gajus Svetonijus. IV, 50.
  11. ↑ Trankvilas, Gajus Svetonijus. Dvylikos cezarių gyvenimas. IV, 52.
  12. ↑ Trankvilas, Gajus Svetonijus. Dvylikos cezarių gyvenimas. IV, 30.
  13. ↑ Seneka, Lucijus Anėjus. Apie pyktį. I, 20.
  14. ↑ Kasijus Dionas. Romos istorija. LIX, 28.
  15. ↑ Kasijus Dionas. Romos istorija. LIX, 14.
  16. ↑ Trankvilas, Gajus Svetonijus. Dvylikos cezarių gyvenimas. IV, 55.
  Romos imperatorius  
Anksčiau valdė:
Tiberijus 		Kaligula (37–41)
Julijų–Klaudijų dinastija 		Vėliau valdė:
Klaudijus
Straipsnių serijos apie Senovės Romą dalis
Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Kaligula&oldid=7447439"