Pereiti prie turinio

Rusų animacijos istorija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
   Šį puslapį ar jo dalį reikia sutvarkyti pagal Vikipedijos standartus.
Jei galite, sutvarkykite.

Rusijos animacija – meninis kinas, kuriamas Rusijos animatorių. Kadangi didžioji dalis rusų animacijos produkcijos kinui bei televizijai buvo sukurta sovietiniu laikotarpiu, kai kuriais atvejais tai galima vadinti sovietinės animacijos istorija. Šiomis dienomis už Rusijos ribų tai vis dar menkai ištyrinėta sfera.

Pradžia

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]


Scene from Ladislas Starevich's The Cameraman's Revenge (1911) [1]

Pirmasis animatorius Rusijoje buvo Aleksandras Širijavas (Aleksander Shiryayev), pagrindinis Imperatoriškojo Rusijos Baleto šokėjas, taip pat baleto mokytojas bei choreografas. 1906 – 1909 metais jis sukūrė keletą novatoriškų baleto filmų pasitelkdamas lėles marionetes. Filmus Širijavas parodė tik keliems žmonėms, ir jie buvo užmiršti iki pat 1995 m.
Antrasis žmogus Rusijoje, savamoksliškai kūręs animaciją, buvo lenkų kilmės Ladislas Starevič (Ladislas Starevich), taip pat žinomas kaip Vladislavas Starevič (Wladyslaw Starewicz). Būdamas kvalifikuotas biologas, jis ėmė kurti animacinius filmus su balzamuotais vabzdžiais. Filmukai buvo kuriami švietėjiškais tikslais, tačiau greitai L.Starevič suprato, kad jo darbai yra nenuginčijamas stop-motion technikos pavyzdys ir susidomėjo jos tobulinimo galimybe. Pirmieji jo tikri filmai, sukurti 1910 metais, buvo juodosios komedijos apie tarakonų šeimų gyvenimą. Komedijos buvo tokios revoliucingos, kad caras Starevičiui suteikė apdovanojimą. Starevič filmo „Kalėdų išvakarės“ (The Night Before Christmas), sukurto 1913 m., 41-oji minutė – pirmasis pavyzdys, kai toje pačioje scenoje panaudota ir stop-motion technika, ir gyvas judesys.
Po to, kai Spalio revoliucijos metu Starevič emigravo, animacija Rusi joje kuriam laikui nustojo vystytis. Tik 1920-ųjų viduryje sovietų valdžia nusprendė finansuoti eksperimentines animacijos studijas. Dažniausiai jos priklausė didesnėms filmų studijoms ir pradžioje buvo naudojamos daugiausiai sovietiniams propagandiniams filmukams kurti. Tokio politinio animacinio klipo pavyzdys – „Liepsnojanti Kinija“ (China in Flames), sukurtas 1925 m. Zenono Komisarenko (Zenon Komissarenko), Jurijaus Merkulovo (Yuriy Merkulov) ir Nikolajus Chodatajevas (Nikolay Khodatayev).
Ankstyvieji animatoriai eksperimentavo ne tik su įranga, bet ir estetiniu animacijos klipų vaizdu. Tokie kūrėjai kaip Ivanas Ivanovas-Vano (Ivan Ivanov-Vano), Michailas Cechanovskis (Mikhail Tsekhanovsky) ir Nikolajus Chodatajevas savo debiutinius animacinius filmus kūrė labai šviežiais ir įdomiais būdais, kurie labai skyrėsi nuo amerikiečių animatorių. Ivanas Ivanovas-Vano prisimena Kadr za Kadrom („Kadras po kadro“), tam įtaką darė tiek tai, jog Rusijoje tyvrojo kūrybiška avangardinė atmosfera, tiek tai, jog jie galėjo eksperimentuoti mažose entuziastų grupelėse. Svarbiais šios eros filmais laikomi Ivano Ivanovo-Vano „Čiuožykloje“ (On the skatink rink), Cechanovskio „Paštas“ (Post) ir Chodatajevo „Vargonai“ (The barrel organ).
Kitas šiuo laikmečiu pasižymėjęs asmuo - Aleksandras Ptushko (Aleksandr Ptushko). Jis buvo kvalifikuotas architektas, anktesniais savo gyvenimo metais dirbęs mechanikos inžinerijos srityje, kurioje buvo žinomas dėl savo išradimo – skaičiavimo mašinėlės, kuri buvo naudojama Sovietų Sąjungoje iki pat 1970-ųjų metų (šios mašinėlės pavyzdį galima pamatyti Fyodoro Khitruko (Fyodor Khitruk) pirmame režisuotame filme „Nusikaltimo istorija“ (The Story of a Crime) 1962 m.). Kai jis prisijungė prie Mosfilm (Мосфильм) kino studijos, atrado ten idealią terpę įgyvendinti ne tik savo artistinius, bet ir mechaninius užmojus, ir užsitarnavo tarptatutinio masto šlovę su pirmu Sovietų Sąjungos pilnametražiu animaciniu filmu „Naujasis Guliveris“ (The New Gulliver). Šis filmas tarsi sumaišo lėlių animaciją ir gyvą vaidinimą. Tai yra identiškas Džonatano Svifto (Jonathan Swift) novelės atpasakojimas. Vis dėlto, šis filmas buvo laikytinas animacijos šedevru dėl tokių savybių kaip masinės scenos su šimtais statistų, labai išraiškingos mimikos, pavaizduotos stambiame plane, novatoriškas, lankstus filmavimo būdas bei nuostabi scenografija. Ptushko tapo pirmu naujai įkurtos animacijos kino studijos Soyuzmultfilm (Союзмультфильм) režisieriumi, bet ilgai ten neužsibuvo, nes atsidėjo darbui „gyvo veiksmo“ (live-action) kinematografijoje. Vis dėlto, net ir neanimaciniuose filmuose jis naudojo savo pamėgtus stop-motion specialiuosius efektus (pvz., filme Ilya Muromets 1956 m.).

Socialistinis realizmas

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]


1934-ais metais Voltas Disnėjus (Walt Disney) atsiuntė kelių trumpametražių filmukų kino juostas su Mikimauzo (Mickey Mouse) personažu į Maskvos kino festivalį (Moscow Film Festival). Fyodoras Khitrukas, tada dar tik animatorius, prisiminė savo įspūdžius apie tą ekranizaciją duodamas interviu Otto Alderio (Otto Alder) filmui „Genijaus dvasia“ (The Spirit of Genius). Jis buvo visiškai priblokštas Disnėjus|Disnėjaus filmų]] sklandumo ir entuziastiškai vertino naujas animacijos galimybes, kurias siūlė Disnėjaus naudojamas animacijos kūrimo būdas.

Aukštesnes pareigas užimantys Rusijos oficialūs asmenys taip pat pritarė tokiai nuomonei, ir 1935 m. buvo įkurta Soyuzmultfilm kino studija, kurią sudarė anksčiau buvę maži ir nepriklausomi kino kūrimo vienetai Mosfilm, Sovkino ir Mezhrabpromfilm. Šios naujai įkurtos studijos tikslas – kurti Disnėjaus tipo animaciją naudojant tik cel (celiuloidas, kino juosta) technologiją.
Jau nuo 1932 m. Sovietų rašytojų kongresas skelbė Socialistinio realizmo būtinybę ir futurizmo bei rusų avangardo įtaka animacijai ėmė nykti. Dabar pagrindinių kompiuterinių operacijų sąrašas pakeitė estetinių eksperimentų vietą ir apie dvidešimt metų Soyuzmultfilm kino studija dirbo naudodama cel technologiją bei darbo pasidalijimą. Ši studija tapo pagrindine animaciją kuriančia studija Sovietų Sąjungoje, kurianti vis didėjantį kiekį vaikų ir mokomosios animacijos, tačiau ankstesniems metams būdinga eksperimentinė dvasia buvo prarasta.
Vienas labiausiai nerimą keliančių transformacijos, kurią patyrė ne tik kino studijos, bet ir menininkai, pavyzdžių yra Mikhailas Tsekhanovskis (Mikhail Tsekhanovsky). Leningrade gimęs menininkas pelnė savo vardą iliustruodamas knygas. Jo manymu, animacija yra ideali medija perteikti savo stilių ir vystyti savo vizijas. Tarptautiniu mastu jis buvo pripažintas filmo „Paštas“ (Post) dėka, sukurto 1929 metais, kuris jam pelnė daugybę apdovanojimų tarptautiniuose kino festivaliuose. Įsivyraujant socialistiniam realizmui, jis turėjo atsisakyti savo inovatyvaus ir stipriai įtikinančio stiliaus, kurio praktikavimas Rusijoje buvo žinomas kaip „Éclair”: gyvo veiksmo filmavimas, kurį sekė kadras po kadro projekcijos, animatoriams buvusios vieninteliu šaltiniu, gebėjusiu perteikti judesį (Vakaruose tai žinoma kaip rotoskopingas). Skirtumai tarp vizualinių sprendimų yra aiškiai pastebimi, kuriuos tuo metu patyrė ne tik Mikhailas Tsekhanovskis, bet ir visa Sovietų animacija.
Nors dauguma menininkų nesipriešino šiems pokyčiams, visgi paliko šią industriją ir perėjo į kitas sritis, tokias kaip tapyba ar knygų iliustravimas. To pavyzdys yra išmoningasis trio, kurį sudarė Jurijus Merkulovas (Yuriy Merkulov), Zenonas Komisarenko (Zenon Kommissarenko) ir Nikolajus Chodataevas (Nikolay Khodataev). 1934 m. sukūrę savo paskutinį filmą „Vargonai“ (The barrel organ), jie nustojo dirbę animacijos srityje.
Du dešimtmečius studija apribojo save saikingumu ir tęsė nuobodžias liaudies pasakų ir komunistinių mitų adaptacijas. Išimtiniai atvejai galėtų būti aptikti nebent tik karo metų propagandos vietose, filmuotose evakuacijos į Samarkandą metu (1941-1943 m.), bet jų humoras yra neabejotinai nesąmoningas. Vis dėlto, tokie režisieriai kaip seserys Zinaida ir Valentina Brumberg su filmu Fedya Zaitsev (1948), Ivan Ivanov – Vano su 1954-ųjų filmu Moydodyr (pirmoji versija pasirodė 1927 metais, tačiau jai trūksta antrosios versijos sklandumo) ar Levas Atamanovas (Lev Atamanov) su „Sniego Karaliene“ (The snow queen) (1957 metais perpasakota iš karto po Hanso Christiano Anderseno pasakos) sugebėjo sukurti savo žanro šedevrus, kuriems buvo įteikti įvairūs apdovanojimai festivaliuose visame pasaulyje, ir ilgam išliko animacijos istorijoje.

Nuo Chruščiovo „Atšilimo“ iki „Perestroikos"

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]


Kuomet 1956 metais Nikita Chruščiovas (Nikita Khrushchev) paskelbė galą Josifo Stalino (Joseph Stalin) kultui, valstybėje buvo pradėtas kultūrinis ir politinis atnaujinimas. Nors animatoriams vis dar reikėjo laiko išsilaisvinimui iš ilgai trukusios „Éclair” tradicijos, nuo 1960-ųjų metų ir vėliau animaciniai filmai įgijo visiškai naujas ypatybes. To pradžia buvo Fiodoro Chitruko (Fyodor Khitruk) 1962 m. filmas „Nusikaltimo istorija“ (The Story of a Crime). Jis ne tik pakeitė animacijos stilių į tokį, kokį naudojo United Productions of America, bet pirmą kartą nuo Avangardo atsiradimo jis sugebėjo puoselėti šiuolaikinį pasakojimą.

Fiodoro Chitruko revoliucinis požiūris ir veiksmai įkvėpė daugybę jaunų animacijos režisierių išvystyti savitus stilius ir jų pateikimo būdus. Pavyzdžiui, bene politiškiausias buvo Andrėjus Chranovskis (Andrei Khrzhanovsky), ir jo siurrelistinis filmas „Stiklinė armonikėlė“ (The Glass Harmonica, 1968 m.). Taip pat verta paminėti Anatolijų Petrovą (Anatoly Petrov), kuris yra žinomas kaip kino žurnalo „Linksmoji karuselė“ (Vesyolaya Karusel, 1969 m.) įkūrėjas. Šis žurnalas taip pat suteikė galimybę pradedantiems režisieriams sukurti savo pirmuosius filmus. Tarp jų buvo tokie kūrėjai kaip Leonidas Nosyrevas (Leonid Nosyrev), Valerijus Ugarovas (Valery Ugarov), Eduardas Nazarovas (Eduard Nazarov), Ivanas Ufimcevas (Ivan Ufimcev) ir kiti.

1970 m. buvo pradėta rodyti animacinį serialą - „Na, palauk!“ (Nu, Pogodi!), režisierius – Vlačeslavas Kotionočkinas (Vyacheslav Kotyonochkin). Trumpos, karikatūrinės miniatiūros apie vilko bandymus pagauti kiškį, kurios subtiliai pašiepė sovietinį pasaulį ir perteikė komiškas situacijas, greitai užkariavo daugybės žiūrovų simpatijas ir tapo vienu populiariausių animacijos serialų.
Stalinizmo laikotarpiu buvo nustota rodyti lėlių animaciją. Šis skyrius vėl buvo įsteigtas tik 1953 m. kino studijoje Soyuzmultfilm. Pirmasis šio departamento vadovas Borisas Degtjarevas (Boris Degtyarev) kartu su jaunaisiais animatoriais dėjo pastangas atkurti ir priminti apie šį žanrą, kuris buvo pamirštas jau nuo Aleksandro Ptuško laikų. Iš daugybės dailininkų išsiskyrė Vadimas Kurčevskis (Vadim Kurchevskiy) ir Nikolajus Serebriakovas (Nikolay Serebryakov). Šie jaunuoliai dirbo kartu prie savo pirmųjų filmų, pavyzdžiui, „Įsimylėjęs debesis“ (The Cloud in Love, 1963 m.) . Net ir po to, kai nusprendė tęsti savo individualias karjeras, jų stilius išliko, kaip Bendazi yra pasakęs, estetiška realizmo ir baroko kombinacija, tai atsispindi Serebriakovo filme „Ne skrybėlėje yra laimė“ (Not in the Hat is there Happiness, 1968 m.) ir ypatingame Kurčevskio šedevre, (The Master of Clamecy) (1972 m., pagal Romaino Rolando (Romain Rolland) novelę Colas Breugnon).
Vėlesnės kartos atstovas Stanislavas Sokolovas (Stanislav Sokolov) pradėjo kurti tokius lėlių animacijos filmus, jog pastaroji įgijo naują, didesnę reikšmę. Jo būdas, pasižymintis sudėtingomis animacijos struktūroms ir įvairiais specialiaisiais efektais, atsispindi šiuose filmuose: „Didelis požeminis rutulys" (The Big Underground Ball, 1987 m., pagal Anderseną) ir „Juodai baltas filmas“ (Black and White Film, 1985 m.), kuris laimėjo Zagrebo apdovanojimuose.
Anatolijus Petrovas, filmo „Linksmoji karuselė“ (The Happy Merry-Go-Round, 1969 m.) kūrėjas, savo stiliumi buvo artimas realizmui (arti fotorealizmo). Viename iš jo mokslinės fantastikos filmų „Poligonas“ (Polygon, 1977 m.) tai yra labiausiai pastebima.
Jo kolega Genadis Sokolskis (Gennady Sokolsky) savo filmuose bandė naudoti patrauklius veikėjus kartu su minimalistinės muzikos stiliumi. Filmų pavyzdžiai: „Serebryanoe kopytce" (rus. Серебряное копытце, 1977 m.), "Myshonok Pik" (rus. Мышонок Пик, 1978), "Pingvinuko Lolo nuotykiai"(rus. Приключения пингвинёнка Лоло, 1986–1987, su Kinjiro Yoshida).
Sverdlovsko kino studija (Sverdlovsk Film Studio) pristatė naują aukštos kokybės dažų ant stiklo animaciją „Sveiki Atvykę!“ (rus. Добро пожаловать!, 1986 m.)

Vienas žymiausių Rusijos animatorių yra Jurijus Noršteinas (Yuriy Norshteyn). Jo animaciniai filmai „Ežiukas Rūke“ (Little Hedgehog in the Fog, 1975 m.) ir „Pasakų Pasaka“ (Tale of tales, 1979 m.) pasižymi ne tik technine kokybe, tačiau ir sunkiai nukonkuruojamu stebuklingu grožiu. „Pasakų Pasaka“ 1984 ir 2002 metais buvo pripažinta geriausiu visų laikų animaciniu filmu Olympic Arts festivalyje Los Andžele. Prasidėjus Perestroikai, Noršteinas (Norshteyn) nebeturėjo galimybių baigti savo paskutiniojo filmo „Milinė“ (The overcoat).
Kitiems režisieriams pavyko lengviau prisitaikyti prie pasikeitimų, kuriuos lėmė Perestroika, jie netgi kalbėjo apie šiuos laikus savo filmuose. Gario Bardino (Garri Bardin) „Raudonkepuraitė“ (Little Red Ridinghood et le Wolf, 1991 m.) provokavo ne tik tuo, kad šio animacinio filmo pavadinime buvo įtraukta užsienio kalba, „Raudonkepuraitė“ taip pat buvo kupina aliuzijų į artėjančią komunizmo pabaigą. Aleksandras Tatarskis (Aleksandr Tatarskiy) 1988 metais netgi įkūrė savo nuosavą studiją Pilot (Пилот), kur prodiusavo absurdo filmus, įkvėptus Zagrebo Mokyklos (Zagreb School). Jurijus Noršteinas ir trys kiti žymiausi Rusijos animatoriai Fiodoras Chitrukas (Fyodor Khitruk), Andrėjus Chržanovskis (Andrei Khrzhanovsky) ir Eduardas Nazarovas (Eduard Nazarov) 1993 metais įkūrė mokyklą ir studiją, vadinamą SHAR studija, kuri egzistuoja ir veikia iki šių dienų.
Vėlesniais Studijos Ekran (tuo metu vadinosi Multtelefilm) egzistavimo metais, Genadijus Tiščenko (Gennady Tishchenko) visuomenei pristatė anime stiliaus elementus Rusijos animacijoje („Geonos Vampyrai“ (Vampires of Geona 1991 m.), AMBA (АМБА), 1994-1995 m.).

Rusų animacija šiomis dienomis

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]


Po Sovietų Sąjungos subyrėjimo Rusijos animatorių situacija kardinaliai pakito. Nors valstybės pašalpos ženkliai sumažėjo, tačiau studijų, besivaržančių dėl tos pinigų sumos skaičius labai greitai išaugo. Dauguma studijų 1990-2000 metais uždirbo tik iš animacinių filmų, skirtų reklamai ir iš didelių Jungtinių Amerikos Valstijų ir kitų šalių animacijos studijų užsakymų. Nepaisant to, įvyko kelios itin sėkmingos tarptautinės koprodukcijos, pavyzdžiui, Aleksandro Petrovo (Aleksandr Petrov) (buvusio Sverdlovsko Filmų Studijos (Свердловская Киностудия) animatoriaus) Oskarą laimėjęs animacinis filmas „Senis ir Jūra“ (The old man and the Sea, 1999 m. sukurtas pagal Ernesto Hemigvėjaus novelę) arba Stanislavo Sokolovo (Stanislav Sokolov) „Žiemos Pasaka“ (The Winter‘s Tale, 1999 m. sukurta pagal Viljamo Šekspyro pjesę), kuri laimėjo Emmy apdovanojimus.
Soyuzmultfilm studijoje, formavusioje visą Rusijos animacijos industrijos pagrindą (vienu metu ši studija galėdavo pasamdyti apie 700 animatorių ir kito personalo), buvo apstu korumpuotų administratorių, kurie privatizuodavo visas studijoje sukurtų filmų teises be jokio įspėjimo akcininkams ar darbuotojams. Georgijus Borodinas (Georgiy Borodin) apie tuos laikus rašo: "Bet koks kūrybinis darbas tuo metu studijoje tapo psichologiškai nepakeliamu ir praktiškai neįmanomu. Niekas negalėdavo garantuoti, jog išaušus rytui, neras savo kabineto išlaužto, o darbastalio šviežiai nušluoto". Okupacijos metais panašūs nutikimai buvo kasdienybė. Animatoriai, dirbę kitose studijose, atsisakė tikėti pasakomis apie darbo sąlygas Soyuzmultfilm.
Nepaisant sunkmečio, Natalija Lukinych (Natalya Lukinykh) pažymi, jog Rusijos animacija 1990 metais laimėjo dvigubai daugiau tarptautinių prestižinių apdovanojimų nei rusiški vaidybiniai filmai. Ekonominei situacijai Rusijoje ėmus stabiliai gerėti, palengvėjo ir situacija animacijos rinkoje. Per trejus metus pasirodė keletas pilnametražių animacinių filmų - 2003 metais Melnitsa animacijos studijos prodiusuotas, pagal tokio paties pavadinimo Vilhelmo Haufo pasaką sukurtas, "Nykštukas Nosis" (Little Longnose), bei Soulnečny Dom studijos 2006 metais išleistas, "Princas Vladimiras" (Prince Vladimir), kuris yra paremtas tikrais Rusijos istorijos faktais ir tapęs pačiu pelningiausiu visų laikų rusų animacijos filmu.
Nors Rusijos animacija dar toli gražu nepasiekė tokios didybės, kokią ji turėjo prieš Sovietų Sąjungos žlugimą, tačiau reikšmingi pakeitimai buvo įvykdyti ir tapo aišku, jog atgimusi Rusijos animacijos industrija kardinaliai skirsis nuo tos, kuri karaliavo 1980 metais. Pasak Andrėjaus Dobrunovo (Andrei Dobrunov), studijos Sonnechny Dom vadovo, net keletas Rusijos animacijos studijų šiuo metu dirba būtent animuotų vaidybinių filmų srityje.
Osobennyj, išleistas 2006 metų liepos 31 dieną, yra pirmas rusiškas vaidybinis filmas, kuriame buvo panaudota CG animacija. Dabar įvairios animacijos studijos jau yra išleidusios apie aštuonetą tokių filmų. Tuo pat metu Soyuzmultifilm studija bendradarbiaudama su Michailu Švemvakinu (Mikhail Shvemvakin) prodiusavo lėlinės animacijos filmą Gofmaniada, kuris buvo sukurtas be jokios kompiuterių pagalbos. 2007 metais buvo pradėtas Morevna projektas, kuriuo buvo siekiama sukurti mokslinės fantastikos pasakojimą pagal liaudies sakmę apie Mariją Morevną (Marya Morevna) naudojant anime stilistiką bei pasitelkus programinę įranga Synfig. Filmas turėjo būti išleistas su Creative Commons licencija.
2009 metų pradžioje Rusijos animaciją ištiko nauja krizė - Goskino neribotam laikui atidėjo finansavimą visiems projektams, o 2010 metams valstybė perpus sumažino lėšas skiriamas animacijos produkcijai. Animacijos industrijos bendruomenė protestuodama kreipėsi į prezidentą ir į publiką. 2010 metais dauguma pagrindinių studijų, tarp jų ir Pilot, buvo arba jau uždarytos, arba ant uždarymo ribos. Goskino taip ir neįvykdė savo susitarimų bei įsipareigojimų mokėti už filmus, kurie buvo užsakyti ir kuriuos studijos jau buvo sukūrę, didžioji dauguma studijų buvo priversta remtis vien valstybės teikiama parama. Be to, Disney kompanijai buvo pateikti kaltinimai dėl antikonkurencinės politikos naudojimo norint išstumti rusišką animaciją ir įsitvirtinti Rusijos televizijos kanaluose.

Disney padalinys Rusijoje

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]


The Walt Disney turės savo naują padalinį Rusijoje, žinomą kaip Disney CIS arba The Walt Disney Company CIS, o dalis Disney bus pervadinta i Disneyfilm CIS, kad susitapatintų su Rusijos Walt Disney Motion Pictures padaliniu.

Rusų animacija populiariojoje kultūroje

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]


Vienoje ,,Simpsonų” animacinio filmo serijoje, pavadinimu ,,Krusty Gets Kancelled” vaizduojama politinio komunistų bloko parodija – katė ir pelė, vadinamos Darbininku ir Parazitu. ,,Simpsonų” kūrėjas Metas Groeningas (Matt Groening) prasitarė, kad Darbininko ir Parazito apsireiškimas yra jo vienas mėgiamiausių momentų animacinio serialo istorijoje.
Airių komedijinis teatras, pavadinimu ,,Sliekų Dieta” (Diet Of Worms) sukūrė daug trumpų animacinių serijų ankstyvųjų Sovietų stiliumi, vadinamų ,,Katės mormono nuotykiai” (The Adventures Of Puffincat). Šių animacinių filmų pasakotojas – vyras, kalbantis perdėtai ryškiu rusišku akcentu.
2004- aisiais metais izraelitų pora – Džonatanas ir Maša Zur (Yonathan and Masha Zur) išleido dokumentinį filmą ,,Rusijos Magija” (Magia Russica) apie rusų animaciją Sovietmečiu.

Lietuviška animacija sovietmečiu

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]


Sovietmečiu daugiausia profesionalių filmo kūrėjų dirbo Maskvoje. Lietuvos animacijos industrija kaip ir visi kiti lietuviški medijų kanalai buvo tiesiogiai priklausomi nuo sovietų valdžios, kuriai buvo visiškai nepalanku prisidėti prie lietuviškos animacijos kūrimo. Todėl per televiziją dažniausiai buvo transliuojama tik rusiška animacija (filmukų serija "Senoji animacija", "Na palauk" ir t. t.) . Tačiau atsirado vienas kitas entuziastas, kūręs individualiai – 1964 metais Zenonas Tarakevičius nupiešė pirmąjį lietuvišką pieštos animacijos filmą – 8 min. trukmės „Vilką ir siuvėją“. 1970 m. Juozas Sakalauskas subūrė grupelę menininkų ir pradėjo piešti animacinius filmus priešgaisrinės apsaugos, autoinspekcijos užsakymu. Taip buvo sukurti animaciniai filmai „Ežio namas“ (1968), „Telesforas gatvėje“ (1970).
1980-ais iš visų Sovietų Sąjungos respublikų tik Lietuvoje nebuvo profesionalios animacijos studijos.1982 m. studijuoti animacinių filmų režisūros Maskvoje išvyko žinoma grafikė Nijolė Valadkevičiūtė. 1983 m. Lietuvos kino studijoje ji sukūrė pirmąjį lietuvišką profesionalų animacinį filmą „Medis“.
„Lietuvos kino studijoje“ animacinių filmų režisieriais pradėjo dirbti Zenonas Šteinys, Ilja Bereznickas, Henrikas Vaigauskas, Ieva Bunokaitė, Jūratė Leikaitė, Aurika Selenienė, Algirdas Selenis ir kt. Ilja Bereznickas debiutavo su filmu „Paskutinė dovana“ 1985 m. animacinių filmų vaikams ir jaunimui festivalyje Portugalijoje buvo apdovanotas pagrindiniu prizu. Per šį laikotarpį pasirodė apie 10 šio autoriaus animacinių filmų. 1987 m. Ilja Bereznickas sukūrė bene patį žinomiausią lietuvišką animacini filmą „Baubas“.
Animacinių filmų studijos Lietuvoje pradėjo kurtis tik atgavus nepriklausomybę. 1998 m. sukurtas pirmasis pilnametražis pieštinis animacinis filmas „Odisėjas“, kurį režisavo Valentas Aškinis.


Taip pat skaitykite

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]



Išorinės nuorodos

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]



Naujienų straipsniai

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]


Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Rusų_animacijos_istorija&oldid=7139138"