Karolis Prozoras

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Karolis Prozoras
Karal Prozar. Караль Прозар.jpg
Prozorai
Herbas „Prozor“
Herbas „Prozor“
Gimė: 1759 m.
Mirė: 1841 m. lapkričio 1 d. (~82 metai)
Tėvas: Juozapas Prozoras
Sutuoktinis(-ė): Liudvika
Žymūs apdovanojimai:
Baltojo erelio ordinas

Karolis Prozoras (17591841 m. lapkričio 1 d., Choinikai) – LDK valstybinis veikėjas. Priešpaskutinis Lietuvos didysis stovyklinininkas (17871793), vardinęs save kaip grafas Choinikuose ir Ostrogliadovičiuose (Ovrucko pavietas).

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Lietuvos bajorų Prozorų giminės atstovas, herbo „Prozor“ savininkas. Vitebsko vaivados Juozapo Prozoro (17231789) sūnus.

Gavo gerą išsilavinimą, aktyviai dalyvavo respublikos politiniame gyvenime. Užėmė Lietuvos Tribunolo maršalkos (1787) ir Lietuvos didžiojo stovyklininko (1787–1794) pareigybes. Patvirtino naują ART konstituciją, priimtą 1791 m. gegužės 3 d.

1794 m. sukilimo rengimo metu Karolis Prozoras surinko jo palaikymui apie milijoną auksinų, pardavęs dalį savo dvarų. Gavo iš Tadeušo Kosciuškos generolo-majoro titulą, ginkluotųjų pajėgų vado Ukrainoje, Polesijoje, Podolėje ir dalyje Lietuvos, įtrauktas į Rusijos imperijos sudėtį po dviejų ATR padalijimų. Tačiau dėl karo reikalų nežinojimo nesugebėjo išplėsti sukilimo ir išvažiavo į Varšuvą.

1794 m. liepos 18 d. Karolis Prozoras gavo iš Tado Kosciuškos paskyrimą į Aukščiausios nacionalinės tarybos patarėjo pavaduotojo įgalioto atstovo visose LDK kariuomenės padaliniuose pareigas. Išvažiavo į Vilnių, bet po rusų sukilimo numalšinimo Lietuvoje buvo priverstas emigruoti. Po amnestijos nuo Rusijos vadovybės Karolis Prozoras grįžo į Choinikus (1802 metais). 1812 metais palaikė Napoleoną ir įėjo į LDK laikinosios vadovybės sudėtį, tapęs Iždo komiteto pirmininku. Nuo 1814 m. vėl gyveno emigracijoje.

Nuo 1821 m. įėjo į Tėvynės draugiją ir buvo Lietuvos provincijos komiteto narys. 1826 metais rusų valdžia areštavo Karolį Prozorą dėl dekabristų sukilimo ir įkalino jį Petropavlosko tvirtovėje, bet 1829 metais jis buvo išlaisvintas.

Prozorų dvaras iki 1914 metų

Kalėjimo metu mirė Karolio Prozoro žmona Liudvika (1828), kuri ieškodama vyro atvyko į Brestą. Velionę pervežė į tėvynę ir palaidojo unitų cerkvėje Velikij Bor kaime (Choinikų apylinkėje).

Švento Stanislovo (1785), Baltojo erelio ir Garbingo legiono (1812) ordinų kavalierius.

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Вялікае Княства Літоўскае: Энцыклапедыя. У 3 т. / рэд. Г. П. Пашкоў і інш. Т. 2: кадэцкі корпус – Яцкевіч. – Мінск: Беларуская Энцыклапедыя, 2005. – 788 с.: Ил. ISBN 985-11-0378-0 .
  • Памяць: гісторыка-дакументальная хроніка Хойніцкага раёна. – Мн., 1993.