Adomas Naruševičius

Adomas Naruševičius

Naruševičiai

Herbas Wadwicz

Gimė	1733 m. spalio 20 d. Pinskas
Mirė	1796 m. liepos 8 d. (62 metai) Palenkės Januvas
Palaidotas (-a)	Palenkės Januvo Šv. Trejybės kolegiatas
Tėvas	Jurgis Naruševičius
Motina	Paulina Abrahamovičiūtė
Smolensko vyskupas
Valdė	1788–1790 m.
Pirmtakas	Gabrielius Vodzinskis
Įpėdinis	Timoteušas Pavelas Gorženskis
Lucko vyskupas
Valdė	1790–1796 m.

Žymūs apdovanojimai
Baltojo erelio ordinas

Vikiteka	Adomas Naruševičius

Adomas Stanislovas Tadeušas Naruševičius (lenk. Adam Stanisław Tadeusz Naruszewicz, 1733 m. spalio 20 d. Pinskas – 1796 m. liepos 8 d. Palenkės Januvas, Liublino vaivadija) – Abiejų Tautų Respublikos istorikas, poetas, vyskupas.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kilęs iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajorų Naruševičių giminės, Žemaitijos kašteliono Mikalojaus Naruševičiaus linijos. Tėvas Pinsko medžioklis Jurgis Naruševičius, motina Paulina iš Abrahamovičių.

1748 m. baigė Pinsko jėzuitų kolegiją, įstojo į jėzuitų ordiną. Filosofijos studijas tęsė Vilniaus akademijoje. 1751–1754 m. akademijoje dėstė gramatiką. Remdamasis Ordino archyvu 1757 m. parengė knygą „Reverendi patris Mathiae Casimiri Sabiewski e Societate Jesu Poemata“, kurioje paskelbė ankstyvuosius Motiejaus Kazimiero Sarbievijaus kūrinius, panegirikas, epigramas. M. K. Sarbievijaus poeziją publikuoti rengė ir vėliau, jau amžininkai pastebėjo šio poeto įtaką paties Naruševičiaus poezijai. 1771 m. Abiejų Tautų Respublikos valdovo Stanislovo Poniatovskio nurodymu nukaldintas specialus medalis abiejų poetų garbei.

1758–1762 m. studijavo Varšuvoje, Lione, ten įšventintas į kunigus. Grįžęs dėstė poetiką, retoriką, istoriją ir geografiją Varšuvos Collegium Nobilium ir Varšuvos kadetų korpuse. Nuo 1770 m. bendradarbiavo leidžiant periodinį leidinį „Zabawy Przyjemne i Pożyteczne“, vėliau tapo jo redaktoriumi. Leidinyje paskelbė daugumą savo literatūrinių kūrinių. Priklausė monarchistams, todėl dažnai polemizavo su konfederatais. Nuo 1771 m. karaliaus patarėjas istorijos klausimais. 1771–1772 m. sudarė rinkinį, skirtą antikos politinei istorijai „Historia polityczna państw starożytnych od pewnego towarzystwa napisana“, vėliau išvertė ir Tacito darbų. Parašė 2 tomų Jono Karolio Chodkevičiaus biografiją (išleista 1781 m.). 1773 m. Vilniaus akademija jam suteikė teologijos daktaro diplomą.

Panaikinus jėzuitų ordiną 1774 m. iš karaliaus gavo Nemenčinės, vėliau Anykščių kleboniją, 1775 m. – Smolensko vyskupo koadjutoriaus pareigas. Stanislovo Augusto Poniatovskio užsakymu parašė Lenkijos istoriją (Historia narodu polskiego, t. 2-7, 1780–1786 m.; I tomas, skirtas priešistorei, išleistas 1824 m.) Istorinius dokumentus rinko ne tik Lenkijoje ir Lietuvoje, bet ir Italijoje, Švedijoje. Jie sudarė 230 tomų vadinamąją „Naruševičiaus bylą“ arba „Acta Regnum et Populi Poloni“. 217 rinkinio tomų saugo Čartoryskių biblioteka Krokuvoje. Šis rinkinys – svarbus Lietuvos istorijos šaltinis.

Jo įsitikinimą, kad šaltiniai ir jų analizė turi didelė reikšmę tyrimams, parėmė ir jo mokiniai Teodoras Čackis, Hugo Kolontajus, J. Niemcevičius, S. Kviatkovskis, J. Abertrandis bei vėlesnė Joachimo Lelevelio karta. Jo mokiniai, kurių dauguma, kaip ir jis pats, buvo monarchistai, tyrinėjo ir daug nežinomų istorinių dokumentų, juos kritiškai vertino, publikavo, tikėjo jų didaktine reikšme.

1781 m. paskirtas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės raštininku, 1781–1786 m. ir Nuolatinės tarybos sekretorius. Nuo 1790 m. Lucko vyskupas. Priklausė 1791 m. Gegužės 3 d. konstitucijos bičiulių draugijai.^[1] 1788–1796 m. paskutiniuosius savo gyvenimo metus praleido Palenkės Januvo mieste buvusioje Lucko vyskupų rezidencijoje, kurioje ir mirė 1796 m. liepos 8 dieną. Palaidotas Palenkės Januvo Šv. Trejybės bažnyčios kriptoje. 1861 m. šventovėje jam buvo pastatytas marmurinis paminklas, sukurtas Romoje, autorius T. O. Sosnovskis.

Kūryba[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuo 1770 m. bendradarbiavo leidžiant literatūrinį lenkų savaitraštį Malonios ir naudingos pramogos (Zabawy przyjemne i pożyteczne), vėliau tapo jo redaktoriumi. Leidinyje paskelbė didžiąją dalį savo literatūrinių kūrinių (satyrų, idilių, pasakėčių). Šiame savaitraštyje buvo propaguojama reformų stovyklos ideologija, akcentuojamas racionalistinis, moralistinis, didaktinis Apšvietos epochos žmogaus požiūris. Tam, be abejonės, turėjo įtakos paties redaktoriaus įsitikinimai bei pritarimas karaliaus politikai. Apskritai Naruševičius antrino tiems švietėjams – reformatoriams, kurie literatūrą bei švietimą laikė pagrindinėmis politinio bei visuomeninio poveikio priemonėmis.

1778 m. pasirodė keturtomis veikalas Raštai (Dzieła), kuriame buvo sudėta Naruševičiaus lyrika, satyros, epigramos, pasakėčios, Anakreonto, Tacito, Horacijaus, Sarbievijaus kūrinių vertimai. Raštus sudarė ir išleido pirmojo literatūrinio žurnalo Lenkijoje redaktorius, dramaturgas Pranciškus Bohomolecas. Kiek vėliau (1804–1805) grafas Tadas Mostovskis (Tadeusz Mostowski, 1766 X 19–1842 XII 6) išleido Naruševičiaus Įvairių eilių (Wiersze różne) dvitomį. 1882 m. jo Poezijos rinktinę, į kurią, be eiliuotų tekstų, buvo įtraukti ir keli prozos kūriniai bei laiškai (Wybór poezyj: z dołączeniem kilku pism prozą oraz listów), parengė lenkų literatūros istorikas ir kritikas Petras Chmelovskis (Piotr Chmielowski, 1848–1904)

Kurdamas eiliuotus tekstus, Naruševičius sekė klasicistine Nicolas Boileau (Nikola Bualo) poetika (L’art poétique, 1674), įteisinusią griežtą žanrinę ir stilistinę kūrinių reglamentaciją, personažų schemiškumą (juoda – balta principas), aprašymą vietoj vaizdavimo, hiperbolizacijos vengimą, loginę tropų struktūrą, antikinių įvaizdžių bei kalbos štampų vartojimą „pagal sveiką protą“. Šitaip buvo priešinamasi barokiniam „nesaikingumui“, o pavyzdžiais imti Renesanso poetai – skaidraus ir subalansuoto stiliaus autoriai.

Naruševičiaus satyros, (pvz., „Varganas rašytojas“ („Chudy literat“), „Kaukių baliai“ („Reduty“)) – kandūs, sarkastiški, pilni tikroviškų detalių Varšuvos gyvenimo paveikslai. Neretai šie kūriniai yra lyginami su kito žymaus Apšvietos epochos kūrėjo (amžininkų vadinto lenkų poetų kunigaikščiu) Ignacijaus Krasickio (Ignacy Krasicki, 1735 II 3–1801 III 14) satyromis, kuriose pasitelkus parodiją vaizduojami įvairūs visuomeninio elgesio modeliai, o dialogais perteikiami pasakojimai balansuoja ant grotesko ribos. Kituose eiliuotuose kūriniuose (odėse, himnuose, pastoralėse) Naruševičius aukštino prigimtinę žmonių dorybę, kėlė žemę dirbančio žmogaus vertę, priešindamas ją pramogaujančių bajorų moraliniam nuosmukiui. Autorius smerkė sarmatiškąją „aukso laisvę“ garbinančius lenkų diduomenės atstovus, nenorinčius priimti jokių naujovių, abejingus švietimo skleidimui. Štai Naruševičiaus odėje „Mirusiųjų balsas“ („Głos umarłych“) apgailestaujama dėl didikų tingumo, doros ir saiko nepaisymo, garbingų tradicijų niekinimo, savigarbos bei atsakomybės nykimo. Piešiamas atgrasus, panieką keliantis XVIII a. antros pusės lenkų bajorijos paveikslas.

Sudraskę ramybės ir santarvės gijas,

Kadais aukščiausią valdžią užsigrobę,

Pakriko lygu bėdžių bandos,

Patenkinti ir saugūs, nors ir be vedlio, be tvarkos. ^[2]