Aleksejus Nikolajevičius

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Aleksejus
Rusijos caraitis
Alexei Nikolaevich, Tsarevich of Russia.jpg
Romanovų dinastija
Visas vardas: Aleksejus Nikolajevičius Romanovas
Gimė: 1904 m. rugpjūčio 12 d.
Sankt Peterburgas, Rusija
Mirė: 1918 m. liepos 17 d. (13 metų)
Jekaterinburgas, Rusija
Tautybė: rusas
Tėvas: Nikolajus II
Motina: Aleksandra Fiodorovna
Rusijos caraitis
Commons-logo.svg Vikiteka: Aleksejus NikolajevičiusVikiteka

Aleksejus Nikolajevičius Romanovas (rus. Алексе́й Никола́евич Рома́нов; 1904 m. rugpjūčio 12 d. Sankt Peterburge – 1918 m. liepos 17 d. Jekaterinburge) – Rusijos caraitis, turėjęs tapti Rusijos imperijos valdovu po savo tėvo Nikolajaus II. Penktasis vaikas ir vienintelis sūmus Nikolajaus II ir Aleksandros Fiodorovnos šeimoje.

Po 1917 m. revoliucijos 1918 m. liepos 17 d. Aleksejus su šeima, seserimis ir tarnais buvo bolševikų sušaudyti Jekaterinburge.

Ankstyvoji vaikystė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Aleksejus 1904 m.

Aleksejus gimė 1904 m. rugpjūčio 12 d. Peterhofo rūmuose. Buvo ilgai lauktas įpėdis, Aleksandrai Fiodorovnai 1895-1901 m. gimė keturios dukterys – Olga (g. 1895) , Tatjana (g. 1897), Marija (g. 1899) ir Anastasija (g. 1901).

Pakrikštytas 1904 m. rugsėjo 3 d. Peterhofo rūmų koplyčioje.

Liga[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Iš motinos linijos Aleksejus paveldėjo hemofiliją. Liga akivaizdi tapo Aleksejui sulaukus vos dviejų mėnesių. Liga pasireiškė tuo, kad bet koks sumušimas, kurio metu plyšdavo kad ir menkiausia kraujagyslė, sukeldavo nesustabdomą vidinį kraujavimą (įprastai nesergantiems žmonėms tai baigiasi paprasta mėlyne). Lėtai, tačiau nesustabdomai kraujas pasiekdavo aplinkinius raumenis ir kitus audinius, susidarydavo didelio obuolio dydžio hematoma, oda tapdavo neelastinga ir nebegalėjo temptis, spaudimas stabdė kraujotaką, prasidėdavo trombo formavimasis. Po to hematoma palaipsniui išsiskirstydavo ir tamsiai raudona mėlynė virsdavo geltonai žaliomis dėmėmis. Nedideli išoriniai įpjovimai ir nusibraižymai grėsmės nekėlė - jie greitai užsitraukdavo, o po to juos stipriai perrišdavo ir sužeidimas pamažu sugydavo. Išimtimi buvo kraujavimas iš burnos ir nosies, nes tokiu atveju nebuvo įmanoma aprišti kraujavimo vietos. Vieną kartą caraitis vos nemirė nuo kraujo bėgimo iš nosies, nors ir nepatyrė jokio skausmo.

Faktas, kad Aleksejus serga hemofilija buvo valstybės paslaptis – Rusijos žmonės neturėjo nieko apie tai žinoti. Padėtį apsunkino tai, jog žmonių nepasitenkinimas Romanovais vis didėjo – po nesėkmingo Rusijos–Japonijos karo šalyje buvo prasidėję masininiai streikai ir protestai.

Du jūreiviai buvo pasamdyti prižiūrėti jaunąjį caraitį ir būti jo asmens sargybiniais. Aleksejus net susidraugavo su vieno iš jūreivių sūnumi Kolia.

Caraičiui nebuvo leidžiama važinėti dviračiu ir neprižiūrimam žaisti.

1908 m. Aleksejui liga paūmėjo ir prasidėjo kraujavimo protrūkiai. Aleksejaus tėvai padėti pakvietė rusų mistiką Rasputiną. Jis (manoma, kad hipnozės būdu) sumažino caraičio kančias. Rasputinas įtikino Aleksejaus motiną Aleksandrą, kad jos sūnaus ir visos Romanovų dinastijos likimas priklauso nuo jo.

Gyvenimas po 1917 m. revoliucijos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Po Vasario revoliucijos caras Nikolajus II atsisakė sosto. 304 metus Rusiją valdžiusiai Romanovų dinastijai atėjo galas.

Kovo 8 d. Aleksejus ir visa jo šeima buvo suimti. Jiems paskirtas namų areštas Carskoje Selo rūmuose. Ten jie išbuvo iki 1917 m. pabaigos, kai buvo perkelti į Tobolską.

Aleksejus su tėvu Tobolske, 1917 m.

1918 m. gegužės pabaigoje visi buvo perkelti į Jekaterinburgą. Caraičio šeima apgyvendinti Ipatjevo name. Ten Aleksejus susitrenkė koją ir ji baisiai ištino. Nuo tada caraitis sunkiai vaikščiojo.

1918 m. birželį vykstant Rusijos pilietiniam karui baltagvardiečių pajėgos apsupo Jekaterinburgą. Uralo taryba (taryba atsakinga už Nikolajų II ir jo šeimą) sprendė ką daryti su buvusiu Rusijos valdovu, jo žmona ir penkiais jų vaikais. Iš pradžių buvo svarstoma išsiųsti juos į Maskvą, bet vėliau nuspręsta, jog monarchų šeimą reikia nuteisti myriop.[1]

Mirtis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Rūsys, kuriame buvo sušaudytas Aleksejus.

Aleksejus buvo sušaudytas bolševikų 1918 m. liepos 17 d. 2 val. nakties su savo šeima Ipatjevo namo rūsyje.

Jakovas Jurovskis (Ipatjevo namo komendantas) su baudžiamuoju būriu pažadino karališkąją šeimą ir nuvedė juos į rūsį. Jis atnešė Aleksejui ir carienei Aleksandrai kėdes. Ten jis perskaitė mirties nuosprendį ir šovė Nikolajui į galvą. Tai buvo ženklas būriui pradėti šaudyti.

Komendanto padėjėjas Nikulinas paleido penkis šūvius į Aleksejų, o Jurovskis iššovė paskutiniąją kulką iš savo apkabos. Caraitis nuslydo nuo kėdės, bet gavęs šešias kulkas jis tebebuvo gyvas (Aleksejaus motina prie jo liemenės buvo prisiuvusi brangakmenius ir deimantus, jei jiems pavyktų pabėgti iš Rusijos). Būrio narys Jermakovas išsitraukė durtuvą ir kelis kartus smeigė juo į Aleksejų. Galiausiai Jurovskis dar du kartus šovė į caraičio galvą ir šis mirė.[2]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]