Cezaris Antonovičius Kiuji

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Cezaris Antonovičius Kiuji
rus. Це́зарь Анто́нович Кюи́
Cesar cui.jpg
Gimė: 1835 m. sausio 6 d.
Vilnius, Rusijos imperija
Mirė: 1918 m. kovo 13 d. (83 metai)
Petrograd
Veikla: Rusų kompozitorius, "Galingojo sambūrio" narys, M. Beliajevo būrelio narys. Garsėjo kaip romansų autorius. Fortifikacijos profesorius ir inžinierius generolas.
Alma mater: Sankt Peterburgo Nikolajaus inžinierių akademija, Sankt Peterburgo Vyriausioji inžinierių mokykla
Commons-logo.svg Vikiteka: Cezaris Antonovičius KiujiVikiteka

Cezaris Antonovičius Kiuji (rus. Це́зарь Анто́нович Кюи́, 1835 m. sausio 6 d., Vilniuje, Rusijos imperijoje1918 m. kovo 13 d., Petrograde) – prancūzų ir lietuvių kilmės rusų kompozitorius, muzikos kritikas, žinomo Rusijos kompozitorių susivienijimо „Galingasis sambūris“ („Могучая кучка“) narys, M. Beliajevo būrelio narys, fortifikacijos profesorius, dėstytojas ir inžinierius generolas (1906 m.).

Biografija[taisyti | redaguoti kodą]

Jo tėvas buvo prancūzas Antuanas Kiuji (pranc. Antoine Cui; anksčiau pavardė buvo rašoma "Queuille", vėliau supaprastinta)[1], pasilikęs Lietuvoje po 1812 m. Napoleono žygio į Rusiją, o mama – lietuvė Julija (Justina) Gucevičiūtė iš neturtingų bajorų šeimos.[2] Cesarius-Benjaminus (tokiu vardu jis buvo registruotas katalikiškų krikštų knygoje) buvo jauniausias iš penkių vaikų.

Po Vilniaus gimnazijos Cezaris mokėsi Sankt Peterburgo Vyriausiojoje inžinierių mokykloje, o jau 1857 m. baigė Sankt Peterburgo Nikolajaus inžinierių akademiją.[3] Tais pačiais metais jis pradėjo dėstytojo karjerą. Per keletą dešimtmečių Kiuji dėstė trijose karinėse mokyklose Sankt Peterburge;[4] tarp jo mokinių buvo keletas imperatoriaus šeimos nariai, žymiausias jų – būsimasis imperatorius Nikolajus II.[5] Atlikęs svarbią užduotį 1877–1878 m. Rusijos-Turkijos karo metu, Kiuji gavo paaukštinimą. 1880 m. jam buvo suteiktas profesoriaus laipsnis, o 1906 m. – generolo laipsnis.[6] Parašė daug svarbių mokslinių darbų, tyrimų ir straipsnių.

Muzika[taisyti | redaguoti kodą]

Nepaisant pasiekimų savo karo akademiko karjeroje, šiandien Kiuji visame pasaulyje yra daugiau žinomas kaip kompozitorius.

Būdamas 5 metų pradėjo groti pianinu.[7] Vilniuje tuo metu gyvenantis kompozitorius S. Moniuška metus nemokamai mokė talentingą berniuką.[8]

Nors Kiuji negavo formalaus muzikinio išsilavinimo ir muziką kūrė laisvu nuo darbo metu, jis tapo pripažintu ir vaisingu kompozitoriumi. Didelę įtaką Kiuji talento ir muzikinio stiliaus vystymuisi padarė Šopeno kūryba, draugystė su kompozitoriu M.Balakirevu (susivienijimо „Galingasis sambūris“ įkūrėju),[9] ilgalaikis bendravimas su kompozitoriais A.Dargomyžskiu, M.Musorgskiu, N.Rimskiu-Korsakovu, A.Borodinu ir, svarbiausia, savarankiškas kruopštus muzikinės literatūros studijavimas.[10]

Pirmus romansus jis parašė 1850 m., rimčiau užsiiminėti muziką jis pradėjo baigus Nikolajaus inžinierių akademiją. 1859 m. įvyko jo viešas debiutas Peterburge, Rusų muzikos draugijos simfoninio koncerto metu.[11]

Kiuji muzikinis palikimas yra gana platus: 14 operų (tarp jų – „Kaukazo belaisvis“ 18571882 m., „Mandarino sūnus“ 1859 m., „Viljamas Ratklifas“ 1869 m., „Anželo“ 1875 m., „Saracėnas“ 1898 m., „Kapitono duktė“ 1909 m.) 4 vaikų operų, kūriniai orkestrui, kameriniams instrumentiniams ansambliams, fortepijonui, smuikui, violončelei, ir – vertingiausia kūrybos dalis – virš 250 nuostabių romansų.

Po ilgos ir aktyvios muzikinės karjeros Kiuji buvo dosniai apdovanotas ir pagerbtas Rusijoje ir užsienyje. 18961904 m. buvo M. Beliajevo būrelio Peterburgo skyriaus pirmininku,[12] o 1904 m. buvo išrinktas Imperatoriaus Rusų muzikos draugijos garbingu nariu. 1880 m. antrojoje pusėje ir 1890 m. keletas užsienio muzikos bendrijų suteikė jam narystę, įskaitant Prancūzijos akademiją (narys korespondentas). Prancūzijoje jis buvo apdovanotas Garbės legiono ordino komandoro kryžiumi už operą „Flibustjeras“ (1894 m.). 1896 m. tapo Belgijos karališkosios akademijos nariu.[13] 19091910 m. vyko renginiai kompozitoriaus veiklos 50-ties metų jubiliejui paminėti.[14]

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Neff, Lyle. Brief Biography of Cesar Cui. // "OperaGlass" Opera Information Directory (Stanford University). Atnaujinta 2012-01-07. (Žiūrėta 2014-03-10.)
  2. Budreika, Eduardas. Antuanas Kiuji ir jo lietuviška šeima. // „Šiaurės Atėnai“, 2004-03-13, Nr. 692. (Žiūrėta 2014-03-09.)
  3. Fomin A.; Makovskaja I. „Русские в истории и культуре Литвы“ („Rusai Lietuvos istorijoje ir kultūroje“). Vilnius: Vaga, 2008, p. 260.
  4. Neef, Sigrid. Die Russischen Fünf: Balakirew, Borodin, Cui, Mussorgski, Rimski-Korsakow (Berlin: E. Kuhn, 1992), p. 136.
  5. Ильинский, А.А.; Пахулский, Г. Биографии композиторов с IV–XX век с портретами. Москва: Изд. К.А. Дурново, 1904, p. 518.
  6. Назаров, А.ф. Цезарь Антонович Кюи (Moscow: Muzyka, 1989), p. 194.
  7. Fomin A.; Makovskaja I., p. 260.
  8. Назаров, p. 12–14.
  9. Назаров, p. 25–27.
  10. Fomin A.; Makovskaja I., p. 261.
  11. Назаров, p. 25–27.
  12. Назаров, p. 147, 184.
  13. Назаров, p. 35–36.
  14. Назаров, p. 201–205.

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

Cezaris Kiuji. Lietuvos integrali muziejų informacijos sistema (LIMIS): Personalijos: K.

Nemokamos Cezario Kiuji partitūros Tarptautiniame partitūrų bibliotekos projekte.

Cezaris Kiuji AllMusic internetinėje duomenų bazėje.