Melantas
Melantas (sen. gr. Μέλανθος, Μελάνθιος) – graikų mitologijos personažas, Nelėjo palikuonis, Mesenijos karalius.[1]
Pasakojama, kad iš Mesenijos Melantą išvarę Herakleidai, kuomet užkariavę Peloponesą. Patartas Delfų orakulo, Melantas apsistojęs Atikoje. Kilus karui tarp atėniečių ir bojotų, Ksantas, bojotų karalius, iškvietė dvikovon Timoitą, Atėnų karalių, paskutinį iš Tesėjo palikuonių. Timoitas iššūkio nepriėmė, motyvuodamas savo amžiumi ir silpnumu. Timoitą pakeisti sutiko Melantas, tačiau su sąlyga, kad sėkmės atveju jam atiteksiąs sostas. Melantas dvikovą laimėjo – užmušė Ksantą ir tapo karaliumi. Taip valdžios neteko Tesėjo palikuonys.[1]
Esama ir kitokių versijų. Pauzanijas mini, kad Ksanto nugalėtojas buvęs Andropompas, Melanto tėvas. Anot Aristotelio, Ksantą įveikęs Kodras, Melanto sūnus. Pauzanijo teigimu, viešpataujant Melantui, iš Aigialo achajai išvarė jonėnus. Šie prieglobstį radę Atėnuose.[1]
Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ 1,0 1,1 1,2 Schmitz, Leonhard (1867), "Melanthus", in Smith, William, Dictionary of Greek and Roman Biography and Mythology, Boston
