Konikai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Konikas – primityvi nedidelių naminių arklių veislė ir tiesioginiai laukinių arklių tarpanų palikuonys[1]
Konikų kaimenė
Konikų jauniklis
Suaugęs ir jauniklis
Jauniklis ir suaugęs
Konikas

Konikai (lenk. Konik polski) – Lenkijoje išvesta ponių tipo nedidelių naminių arklių (lot. Equus ferus caballus) veislė. „Konik polski“ lietuviškai reiškia lenkiškas arkliukas. Konikai yra artimiausia tarpanams naminių arklių veislė, kurie gyveno Europos lapuočių ir mišriųjų miškų zonoje, miškastepėse bei stepėse, bet dėl žmonių neigiamos įtakos XVIII–XIX a. sandūroje išnyko.

Apibūdinimas ir matmenys[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Konikų išvaizda pasižymi primityviais požymiais, tarp jų kailis pilkšvai rudos spalvos, o nugaros viršuje yra tamsi juosta. Kūnas kresnas ir stipraus sudėjimo.

  • Aukštis ties gogu: 130–140 cm;
  • Minimali krūtinės apimtis: 165 cm;
  • Svoris: 300–400 kg.

Eržilai stambesni už kumeles.

Biologija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Konikų jaunikliai subręsta būdami 3-5 metų. Ilgaamžiai, vislūs ir atsparūs ligoms. Vidutiniškai gyvena apie 25-30 metus.

Būdas ir savybės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Konikai ramaus charakterio, labai protingi ir labai prisirišę prie savo šeimininko. Jie stiprūs ir ištvermingi.

Konikai pasaulyje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

2011 m. pabaigoje Pasaulio gamtos fondas paskelbė programą konikus apgyvendinti laukinėje gamtoje. Dabar konikai laisvai gamtoje gyvena Lenkijos Belovežo girioje ir kituose rezervatuose, Latvijos Papės gamtos parke, Nyderlanduose, Anglijos Kento, Bakingamšyro, Kembridžšyro grafystėse, Škotijos Aberdynšyre, Vokietijoje, Kroatijoje, Bulgarijoje.

Konikai yra laikomi daugelyje pasaulio zoosodų.

Gyvenamas biotopas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Konikai, Europos žemyne gyvenantys laisvėje, yra apgyvendinti šalia miškų esančiose didesnėse pievose, prie pelkynų.

Mityba[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Konikai gyvenantys laisvėje, minta įvairia žoline augalija, piktžolėmis, nendrėmis, graužia iv. krūmų šakeles.

Konikai Lietuvoje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Konikai auginami Ignalinos rajono, Ažvinčių kaime. Planuojama gausinti jų bandą ir vėliau išleisti į laisvę Lietuvos gamtoje. Lietuvos klimato atšiauriomis sąlygomis, konikai gali išgyventi laisvėje be jokių aptvarų ar uždarų patalpų iki -30 °C laipsnių temperatūroje.

Veislės istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Ilgiausiai laisvėje laukiniai arkliai tarpanai išgyveno Belovežo girioje – maždaug iki 1780 m. Vėliau jie buvo sugauti ir išvežti į medžioklei skirtą parką, kuriame buvo Zamoiskių zoosodas prie Bilgorajaus miesto pietryčių Lenkijoje, kur apie 1806 m. jie buvo sugaudyti ir perduoti lenkų valstiečiams[2]. Paskutiniuosius laukinius arklius – tarpanus Lenkijos ūkininkai sukryžmino su savo darbiniais naminiais arkliais.

1936 metais Poznanės universiteto profesorius Tadeušas Vetulanis (Tadeusz Vetulani) ėmėsi atkurti jau išnykusį tarpaną ir tam pasiekti jis panaudojo arklius, kilusius iš 1780 metais Belovežo girioje sugautų tarpanų, vėliau laikytų Zamoiskių zoologijos sode. Pastebėta, kad jų palikuonys išlaikė daug laukiniams arkliams būdingų bruožų: primityvias kailio žymes, pelėka spalvą. Taipogi žiemą jų kailis nubaldavo. Tarp dviejų pasaulinių karų Vokietijos valdžia rėmė zoologijos sodus, taipogi siekiančius atkurti primityviuosius laukinius arklius tarpanus, nes tam tikra prasme jie užėmė svarbią vietą vokiečių tautos folklore. Vėliau, jau po vokiečių įsiveržimo į Lenkiją, ištisos arkliukų bandos buvo pagrobtos ir išvežtos Vokietijos gilumon. Ten jie tapo genetinių eksperimentų, siekiant atgaivinti tarpaną, dalimi. TSRS užėmus Vokietiją, jie buvo suvalgyti badaujančių Berlyno ir Miuncheno gyventojų. Vis dėlto, kažkiek šių arkliukų Lenkijoje buvo išsaugota, ir po karo jais buvo apgyvendinti nacionaliniai parkai[3].

Nauda[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Žiemą konikai ėda nukritusius medžių lapus, šakeles. Ėsdami jaunus krūmelius, sustabdo pievų, vandenų pakrančių užėlimą krūmynais. Ėsdami nukritusius lapus, krūmus, jie išvalo mišką ir palieka miško aikšteles, kurios svarbios kitiems gyvūnams[4].

Nereiklūs pašarams – per diena pakanka apie 7 kg. pašarų, įskaitant 300 g. proteinų[5]. Patartina šerti 3 kartus į dieną.

Pirmajame pasauliniame kare konikus kaip transportavimo priemonę, naudojo Vokietijos ir Rusijos kariuomenės.

Žmonės ir sulaukėję arkliai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Žmonės neturėtų žvelgti į laisvėje gyvenančius ir sulaukėjusius konikus kaip į tradicinius naminius arklius, pavyzdžiui, juos maitinti ranka ar glostyti, nes tai juos daro įžūlius, smalsius, todėl gali išderinti jų, kaip laukinių gyvūnų, natūralius instinktus. Patartina jais grožėtis iš tolo.

Galerija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Taip pat skaitykite[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Wikimedia alt gold.svg

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.

Wikimedia alt gold.svg Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.