Kobalaminas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Kobalaminas
Cobalmin.png

Cyanocobalamin-3D-sticks.png

VitaminB12.png
Bendri duomenys
Cheminė formulė - C63H88CoN14O14P
Molekulinė masė – 1355.37 g/mol
Kiti pavadinimai
  • vitaminas B12
  • Cianokobaliminas
Vitamino savybės
Tirpsta Vandenyje
RDA (suaugusiam vyrui) 2,5 - 3 µg/dieną
RDA (suaugusiai moteriai) 3-4 µg/dieną
Trūkumo simptomai
Pertekliaus simptomai
Pagrindiniai šaltiniai

Kobalaminas (dar žinomas kaip vitaminas B12) – B grupės vitaminams priklausantis kofermentas. Įprasta vitaminą B12 tapatinti su cianokobalaminu, kuris dažniausiai vartojamas maistiniuose papilduose, tačiau biochemikai apibūdindami vitamino B12 apykaitą tiria bei naudoja ir kitas jo formas - hidroksikobalaminą (OH-B12) metilkobalaminą (Me-B12) ir adenozilkobalaminą (Ado-B12). Kobalaminai padeda kraujodarai ir yra svarbūs nervų sistemai. Pakankami kiekiai yra reikalingi homocisteino skaidymui, kuris susiformuoja kūnui metabolizuojant aminorūgštį metioniną bei pačiai metionino apykaitai.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kobalamino šaltiniai - dirvožemis ir nesterilus vanduo, gyvūninės kilmės produktai, augaliniame maiste aptinkamas su dirvos likučiais. Vitaminas aptinkamas kepenyse, inkstuose, širdyje, mėsoje, žuvyje, piene, kiaušiniuose, jūržolėse, ir tam tikro tipo mielėse. Vitaminą B12,kartu su vitaminu K, sintetina storojoje žarnoje, dirvoje ir vandenyje gyvenančios bakterijos.

Netradiciniai natūralus viramino B12 šaltiniai taip pat egzistuoja, tačiau jų panaudojimas kaip B12 maisto šaltinis yra abejotinas. Pavyzdžiui, augalai ištraukti iš žemės, o ne plauti skrupulingai gali turėti B12 likučius iš bakterijų, esančių aplinkiniame dirvožemyje.[1] B12 taip pat randama ežerų vandenyje, kuris nebuvo dezinfekuotas.[2] Kai kurie vabzdžiai tokie kaip termitai turi B12 gaminama jų virškinimo trakte bakterijų analogiškai kaip atrajojantis gyvūnai.<[3] Pats žmogaus virškinimo traktas gali turėti B12 gaminančias bakterijas plonojoje žarnoje,[4] bet neaišku ar pakankamas vitamino kiekis gali būti pagamintas mitybos poreikiams patenkinti.

Kūnas gali sukaupti vitamino B12 atsargas, kurių užtenka keleriems metams. Bet žmogui senstant, vitamino B12 stoka gali pasireikšti dėl to, kad sutrinka šio vitamino įsisavinimas. Peržengus 50 metų ribą 10-30 % žmonių patiria atrofinį gastritą, dėl kurio sumažėja skrandžio rūgšties. Kadangi skrandžio rūgštis yra itin svarbi skaidant maistines medžiagas, gali sutrikti vitamino B12 pasisavinimas. Dėl to yra rekomenduojama, kad vyresni nei 50 metų naudotų maistą kuris yra papildytas vitamino B12. Krono liga taip pat gali paveikti vitamino B12 pasisavinimą.

Savybės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vitaminas B12 tirpsta vandenyje, kaupiamas organizme. Šio vitamino apykaitai svarbūs vitaminai C, B2 ir B6.

Kobalaminus gamina žarnyno bakterijos, tačiau jie nėra įsiurbiami – jie yra pasisavinami tik skrandyje.

Poveikis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kobalaminai svarbūs genetinės medžiagos struktūros formavimui, užtikrinant DNR metilinimą, raudonųjų kraujo kūnelių susidarymui, ląstelių dalijimuisi.

Taip pat reguliuoja maisto energijos kaupimą raumenų audiniuose ir kraujodarą, aktyvina folio rūgštį, mažina cholesterolio koncentraciją kraujo plazmoje.

Poreikis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vitamino reikia 3 mikrogramų per parą. Nėščioms ir maitinančioms moterims vitamino reikia 4 mikrogramų per parą.

Trūkumas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vitamino B12 trūkumo simptomai panašus į anemiją. Trūkumas pasireiškia pabalusia oda, sumažėjusiu energingumu, nuovargiu, oro trūkumu, mažakraujystė, degantis liežuvis, pageltusi gleivinė, silpnumo jausmas pakrūtinyje, pakrikusi psichika.. Neurologiniai simptomai pasireiškia galūnių dilgčiojimu arba nutirpimu, sutrikusia eisena, atminties sutrikimais, demencija, sutrikusia orientacija, vizualiniais sutrikimais, nemiga, šlapimo puslės ir vidurių sutrikimais.

Kobalaminų trūkumas yra plačiai paplitęs visuomenėje. Bostono Tufts universitete atliktas tyrimas parodė, kad net 39% tiriamųjų kraujo plazmoje vitamino B12 koncentracija buvo žemiau 258 pmol/l. Šio rodiklio žemiausia normos riba yra skirtinga skirtingose šalyse, pvz. Japonijoje ji pakelta iki 550 pmol/l siekiant išvengti Vakaruose dažnos demencijos, neurologinių ir psichiatrinių susirgimų. Visiškai negaunant vitamino B12, suaugusiems trūkumas pasijunta po 5-10 metų, nes ilgą laiką gali būti naudojamos organizme sukauptos atsargos. Kūdikiams, kurių motinoms šio vitamino trūko nėštumo ir maitino krūtimi metu, jo trūkumas gali pasireikšti iškart.

Perteklius[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vitaminas praktiškai nenuodingas, retais atvejais perdozavus gali atsirasti paprastųjų spuogų, paūmėti žvynelinė.

Pernaša ir kaupimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vitaminą B12 organizme perneša ir jungia įvairiūs baltymai. Maisto B12 yra sujungtas su baltymais. Skrandyje B12 atskiriamas nuo baltymų ir sujungiamas su taip vadinamu R baltymu, kuris jį (ir kitus korinoidus) perneša į plonąsias žarnas. Čia kasos fermentai atskiria B12 nuo R baltymo ir jungia su IF. Tai yra B12 absorbcijai būtinas neuramino rūgšties turintis glikoproteinas IF (savitasis intrinsic factor), esantis skrandžio gleivinėje. Jis sudaro su vitaminu B12 pepsinui atsparų kompleksą, absorbuojamą apatinėje žarnyno dalyje. Žarnyno ląstelėms absorbavus B12, jis jungiamas su kitais R baltymais: transkobalaminu 2 (TC2 arba TCII) arba haptakorinu. TC2 perneša B12 į kitus kūno audinius. Visų audinių ląstelės turi TC2 receptorius.

Serumo B12 pristatantys baltymai yra TCII, o atsargos baltymai haptakorinai yra TCI ir TCIII. Biologiškai aktyvaus B12 kiekis koreliuoja su holo - transkobalamino (HoloTCII) koncentracija. Ši B12 forma sudaro 6-25 proc. bendro plazmos B12 kiekio (kitas sujungtas su haptokorinais).

Tyrimai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

George Minot ir William Murphy XX a. pradžioje pasiūlė kepenų terapiją piktybine anemija sergantiems žmonėms, pastebėję, kad tokių ligonių būklė pagerėja valgant kepenis. Už tai G. H. Whipple, G. R. Minot ir W. P. Murphy 1934 metais buvo apdovanotas Medicinos Nobelio premija. Tačiau tuo metu jie dar nežinojo, kad būtent vitaminas B12 yra atsakingas už gydomąjį poveikį. Kepenyse esanti medžiaga buvo pavadinta "antianeminiu faktoriumi", o 1948 m. išskirta ir pavadinta vitaminu B12. Cianokobalamino molekulės cheminę struktūrą Rentgeno kristalografijos metodu nustatė kitos Nobelio premijos laureatės Dorothy Crowfoot Hodgkin laboratorija 1955 metais.

XX a. antroje pusėje kobalaminų apykaitą bei jų svarbą augimo procesams intensyviai tyrė daugelio valstybių mokslinių institutų molekulinės genetikos bei molekulinės onkologijos laboratorijos. Lietuvoje B12 apykaitą tyrinėjo Lietuvos Mokslų Akademijos Biochemijos instituto Mokslų Akademijos narės korespondentės prof. Sofijos Kanopkaitės vadovauta laboratorija.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Herbert, Victor. „Vitamin B-12: Plant sources, requirements, and assay“. The American journal of clinical nutrition, 48 (3 Suppl), 852–8 (1988). PMID 3046314. 
  2. Daisley, K. W.. „Monthly survey of vitamin B12 concentration in some waters of the English Lake District“. Limnol. Oceanogr., 14 (2), 224–228 (1969). DOI:10.4319/lo.1969.14.2.0224. 
  3. Wakayama EJ, Dillwith JW, Howard RW, Blomquist GJ. „Vitamin B12 levels in selected insects“. Insect Biochemistry, 14 (2), 175–179 (1984). DOI:10.1016/0020-1790(84)90027-1. 
  4. Albert MJ, Mathan VI, Baker SJ. „Vitamin B12 synthesis by human small intestinal bacteria“. INature, 283 (5749), 781–782 (1980). DOI:10.1038/283781a0. 


taisyti Vitaminai  
Vitaminas A | Vitaminas C | Vitaminas D | Vitaminas E | Vitaminas K | Cholinas | Liuteinas

B grupės vitaminai: Tiaminas | Riboflavinas | Niacinas | Pantoteno rūgštis | Biotinas | Piridoksinas | Folio rūgštis | Kobalaminas