Klausgalvų senosios kapinės
| Klausgalvų senosios kapinės | |||
|---|---|---|---|
  Klausgalvų senosios kapinės |
|||
| Koordinatės |
|
||
| Vieta | Kretingos rajono savivaldybė | ||
| Seniūnija | Imbarės seniūnija | ||
| Plotas | 0,1297 ha | ||
| Naudotas | XVI a. – 1962 m. | ||
| Žvalgytas | 1960, 1982, 1991, 1995, 1999, 2014, 2015 m. | ||
| Registro Nr. | 24243 | ||
Klausgalvų senosios kapinės, vadinamos Kapeliais, Senkapiais (valstybės saugomas regioninio reikšmingumo lygmens kultūros vertybė: unikalus kodas – 24243, senasis registro kodas – L576, senasis kultūros paminklų sąrašo numeris – AV498) – neveikiančios kapinės šiaurės rytinėje Kretingos rajono savivaldybės teritorijos dalyje, Klausgalvuose (Imbarės seniūnija), 0,5 km į rytus nuo kelio 226 Kartena–Kūlupėnai–Salantai , dešiniajame Salanto krante.
Kapinės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Įrengtos aukštumos kyšulyje, žemėjančiame į rytus, link Salanto upės slėnio. Netaisyklingo stačiakampio plano, pailgos šiaurės - pietų kryptimi, apjuostos palaidų lauko akmenų tvoros, kurios aukštis iki 1 m, storis – 0,6–0,8 m. Vakarinėje dalyje paliktas 2 m pločio tarpas vartams.
Paviršius nelygus, duobėtas. Matosi keletas kapų kauburėlių. Kapinėse ir palei jų pakraštį auga pavieniai medžiai.
Aukščiausioje kapinių dalyje, pietvakariniame kampe stovi medinė koplyčia, pagrindiniu fasadu atsukta į šiaurės rytų pusę.
Į šiaurę nuo jos kapinių pakraštyje šalia tvoros pastatytas senas, medinis, buvęs dekoruotas kryžius su stiebe įrengta niša skulptūrėlei pastatyti.
Į šiaurės rytus nuo koplyčios, kapinių vakarinėje kapinių dalyje stovi į stačiakampį tašyto akmens postamentą įtvirtintas geležinis, kaltinis, ažūriniais stilizuoto augalinio motyvo ornamentais puoštas antkapinis kryžius, kurio postamento šiaurės rytinėje plokštumoje iškalta epitafija: „PONI KAZLAUSKENE / UŻ DUSZE 3 SWEIKA MARIJA M. / 1877 M.“, o pietvakarinėje pusėje – kryžiaus pastatymo data: „1905 M.“
Į pietryčius nuo kryžiaus, kapinių viduryje yra 4 betoniniai antkapiai ir metalinis kryžius su šlifuoto akmens memorialine lenta, kurioje iškalta epitafija: „K. JAŠMONTAS / 1888 - 1953 / VAIKAI / ADOMAS IEVA / ONA PETRONELĖ / KAZYS ANTANAS // Z. JAŠMONTAITĖ / B. ŽABINSKAITĖ / A. GRUNULAS / 1946 - 1962“.
Pietrytinėje kapinių dalyje yra 2 betoniniai antkapiai. Prie antkapio pastatytas paminklinis akmuo su nušlifuotoje plokštumoje iškalta epitafija: „SELESTINAS VITKAUSKAS / TRAGIŠKAI ŽUVĘS / 1945“.
Rytiniame kapinių pakraštyje vienoje eilėje išrikiuoti 6 betoniniai antkapiai. Į vakarus nuo jų yra dar vienas antkapis, prie kurio pritvirtinta juodo akmens lenta su iškalta epitafija: „VENCKUS / Petras 1941 – 1943“.
Teritorijos plotas – 0,1297 ha, perimetras – 136 m.[1]
Koplyčia[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Medinė, apsidės plano, vienanavė, su trišlaičiu stogu. Sienos storų statmenų lentų, apkaltos dailylentėmis. Priekiniame fasade įstatytos vienvėrės durys, o šoniniuose įrengta po rombo pavidalo langą.
Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Vietovė, kurioje yra kapinės, vadinama Sukdaubiu. Aiškinama, kad šį vardą davęs suktas ir vingiuotas kaimo kelias, einantis per daubą link Salanto slėnio. Be to, vietovė dar vadinama Baltu beržu, kadangi joje seniau augo daug beržų.
Kapinės įrengtos XVI a. bendro naudojimo kaimo žemių (ganyklų) pakraštyje. 1777 m. pastačius Klausgalvų žemėje Kalnalio Šv. Lauryno bažnyčią, mirusiuosius pradėta laidoti jos šventoriuje, o senosios kapinės apleistos. Žemaičių vyskupui 1795 m. uždraudus laidoti bažnytinėse ir kaimų kapinėse, klausgalviškiai mirusiuosius privalėjo vežti į Salantų parapijos kapines, veikusias Gargždelės kaime. Jos buvo toli, todėl Klausgalvų senosiose kapinėse buvo sumanyta įrengti Kalnalio filijos kapines. Jas, kaip pasakoja senieji gyventojai, XIX a. 7–8 deš. pašventino Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius, kilęs iš gretimo Nasrėnų kaimo. Tikintieji kapines aptvėrė akmenų tvora, pastatė jose koplyčią (1990 m. atnaujinta) ir kelis monumentalius kryžius.[2]
Viena pirmųjų kapinėse 1877 m. buvo palaidota Kazlauskienė. Tačiau pavykus išsaugoti kapines Kalnalio bažnyčios šventoriuje, naujosios kapinės buvo primirštos, naudotos retsykiais laidojant savižudžius, nekrikštytais mirusius kūdikius, iš Salanto upės ištrauktus neatpažintus skenduolius. Pokariu jose palaidoti Selestinas Vitkauskas (1945 m.) ir Kazio Skrikio šeima (1948 m.).[3] Paskutiniai 1953–1962 m. palaidoti K. Jašmonto šeimos nariai.
1972–1984 m. kapinės buvo saugomos kaip vietinės reikšmės archeologijos paminklas (AV498),[4] 1997 m. įrašytos į kultūros vertybių registrą (L576),[5] 2005 m. pripažintos valstybės saugoma kultūros vertybe.[6] Dailės ir memorialinį vertingųjų savybių pobūdį turintis kultūros paveldo objektas.
Tyrimai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
1960 m. žvalgė Juozas Mickevičius, 1982 m. – Mokslinė metodinė kultūros paminklų apsaugos taryba (ekspedicijos vadovas Romas Olišauskas), 1991, 1999, 2014 ir 2015 m. – Julius Kanarskas, 1995 m. – Kultūros paveldo centras (Loreta Kazlavickienė, Jadvyga Verksnienė), 2015 m. – Jolanta Paunksnienė (KPC).
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Kretingos rajono kapinių apskaitos duomenys (1982 m. lauko darbai). – Kaunas: Visasąjunginio žemės ūkio aerofotogeodezinių tyrinėjimų instituto Vakarų filialas, 1983 m. – L. 48, 61
- ↑ Julius Kanarskas. Klausgalvų kaimo kapinės (Imbarės apyl., Kretingos raj.), 1993 m. – Kretingos muziejaus mokslinis archyvas. – F. 4, b. 201
- ↑ Feliksas Rapalis. Raudonos žaros. – Švyturys – 1966 m. birželio 9 d.
- ↑ Lietuvos TSR kultūros paminklų sąrašas. – Vilnius, 1973. – P. 248
- ↑ Valstybės žinios – 1998 m. vasario 7 d. – Nr. 14. – P.61
- ↑ Valstybės žinios – 2005 m. gegužės 7 d. – Nr. 58-2034
Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- „Klausgalvų kaimo senosios kapinės“. Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registras. Nuoroda tikrinta 2017-02-17.