Jokūbas Mikelėnas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Jokūbas Mikelėnas
Gimė: 1885 m. rugpjūčio 2 d.
Mažutiškiai, Biržų valsčius
Mirė: 1966 m. balandžio 19 d. (80 metų)
Čikaga
Tėvai: Stanislovas Mikelėnas
Katrė Dagilytė
Veikla: Lietuvos gydytojas, visuomenės veikėjas, evangelikų reformatų kuratorius
Alma mater: Tomsko universitetas

Jokūbas Mikelėnas (1885 m. rugpjūčio 2 d. Mažutiškiuose, Biržų valsčius1966 m. balandžio 19 d. Čikagoje) – Lietuvos gydytojas, visuomenės veikėjas, [1]vienas žymiausių Lietuvos evangelikų reformatų Bažnyčios veikėjų, ilgametis Bažnyčios Sinodo kolegijos vadovas Nepriklausomoje Lietuvoje ir išeivijoje.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Mokslai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Gimė ūkininkų Stanislovo ir Katrės Dagilytės Mikelėnų šeimoje. Tėvai augino du sūnus ir penkias dukras. Motinos brolis, aktyvus Bažnyčios veikėjas, giesmyno sudarytojas, poetas Stanislovas Dagilis, turėjo didelę įtaką Jokūbo pasaulėžiūros ir bažnytinės veiklos formavimuisi. Skaityti ir rašyti Jokūbas pramoko prie motinos ratelio ir pas senelį Martyną Dagilį bei pas kaimo slaptų mokyklų daraktorius. Iš mažų dienų pamėgo skaityti tuo metu draudžiamas lietuviškas knygas. Mokytis trokštantis jaunuolis jų susirasdavo ant viršugryčio, dėdės St. Dagilio paslėptas, spaliais apipiltas. Pradžios mokyklą lankė Biržuose. Troško baigti vidurinę mokyklą, todėl daug laiko skyrė savistoviam mokymuisi. Brandos atestatą gavo 1907 m. Tomske, išlaikęs eksternu gimnazijos kurso egzaminus, kur tuo metu mokytojavo jo brolėnas Jonas Yčas. 1913 m. medicinos daktaro laipsniu baigė Tomsko universiteto medicinos fakultetą, kuriame tuo metu studijavo iš Biržų krašto kilę Martynas Yčas ir Jonas Aukštuolis.

Veikla Lietuvoje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Mediko darbą pradėjo ir iki 1915 m. dirbo gydytoju Nemunėlio Radviliškyje ir Skaistkalnėje. Čia susipažino su mokytoja Ona Putniekaite ir ją vedė. Pirmojo pasaulinio karo metais Mikelėnai evakavosi į Rusiją.

Jokūbas dirbo komitete nukentėjusiems nuo karo pabėgėliams šelpti, po to – sanatorijos vedėju Jaltoje. 1920 m. grįžęs į Nepriklausomą Lietuvą apsigyveno Biržuose ir ėjo ligoninės vedėjo pareigas. Jam vadovaujant ligoninė buvo sutvarkyta ir išplėsta, joje viešpatavo pavyzdinga tvarka. Čia jis pasireiškė ir kaip gabus chirurgas. Su kantrumu ir pasiryžimu kartais atlikdavo kelias operacijas per dieną. Dėl savo ramumo ir giedrios nuotaikos, buvo tikra palaima ir viltis ligoniams. Kaip legenda ir dabar tebeskamba jo tuo laiku atlikta apendicito operacija dainuojant operuojamajai ir jam, chirurgui pritariant. Iš neturtingųjų, ar dėl kitų priežasčių, neturinčių pinigų atlyginti už operaciją ar gydymą, nė nereikalaudavo susimokėti.

Tobulinosi Rygos, Stokholmo ir Berlyno chirurginėse klinikose pas tuo metu žinomus specialistus. Vienas iš Likėnų-Smardonės dumblo vonių ir mineralinių vandenų kurorto įsteigėjų. Aktyvia veikla pasižymėjo ir žmona, Biržų gimnazijos mokytoja, kuri daug prisidėjo Biržuose plečiant socialinę globą, buvo ir aktyvi Reformačių moterų draugijos veikėja.

Lietuvos evangelikų reformatų Sinode 1920 m. jis išrinktas kuratorium, o 1923 m. – Lietuvos evangelikų reformatų Bažnyčios Sinodo Kolegijos prezidentu. Ant jo pečių buvo užgulę kasmetinių Bažnyčios Sinodų organizavimo ir kiti svarbūs darbai. Ypač reikšmingas buvo Bažnyčios Sinodas 1940 m. pradžioje Vilniuje, kuriame Vilniaus kraštui perėjus į Lietuvos sudėtį, šio krašto evangelikai reformatai vėl įsijungė į Lietuvos evangelikų reformatų Bažnyčią.

Biržuose reformatų „Radvilos“ draugija jį išrinko garbės nariu. Buvo Biržų apskrities seimelio, miesto valdybos ir kelių kitų organizacijų narys.

Spaudoje pradėjo reikštis nuo 1910 m. Rašė laikraščiuose ir žurnaluose medicinos, sveikatos ir visuomeniniais klausimais. 1922 m. laikraščio „Biržų žinios“ steigėjas ir nuo 1922 m. iki 1924 m. pabaigos – jo redaktorius. Už nuopelnus Tėvynei Lietuvos prezidento apdovanotas ordinu.

Emigracijoje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Deja, Jokūbo kūrybingas ir produktyvus bažnytinis ir visuomeninis darbas tęsėsi tik iki 1941 m. Viską sugriovė prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas ir rusų okupacija. Suprasdamas naujosios valdžios grėsmę šeimai, su žmona ir įsūnytu berniuku 1941 m. pasitraukė į Vakarus. Pasibaigus karui, Vokietijoje kartu su Bažnyčios generaliniu superintendentu prof. dr. kun. P. Jakubėnu subūrė pasitraukusius į Vakarus Lietuvos evangelikus reformatus. 1948 m. birželio 24 d. Vokietijos Klein Vitenzėje miestelyje sušaukė pirmąjį Lietuvių evangelikų reformatų Bažnyčios Sinodą išeivijoje. Antrajame išeivijos Sinode Horneburge išrinktas Bažnyčios Sinodo kolegijos prezidentu.

Susidarius galimybei, daug pasitraukusių iš tėvynės evangelikų reformatų rado prieglobstį JAV. 1950 m. išeivijos Lietuvių evangelikų reformatų Sinodas jau buvo sušauktas Čikagoje, kur Sinodo kolegijos prezidentu vėl tapo dr. J. Mikelėnas. Šias pareigas jis aktyviai ėjo iki 1961 m. Sinodo. Turėjo didelį autoritetą ne tik tarp evangelikų reformatų, bet ir kitų konfesijų. Po savo 75-jo gimtadienio, renkant naują kolegiją 1961 m. dėl sveikatos ir amžiaus paprašė neberinkti jo Sinodo kolegijos vadovo pareigoms. Sinodas atsižvelgė į jo prašymą ir, įvertindamas jo darbą ir nuopelnus Bažnyčiai, jį išrinko Sinodo kolegijos garbės prezidentu. Kiek jėgos leido jis ir toliau dalyvavo Bažnyčios veikloje, bendradarbiavo spaudoje, rašė prisiminimus. 1965 m. birželio 20 d. Čikagoje, Lietuvių evangelikų reformatų Bažnyčios Sinodo metu jis buvo gražiai pagerbtas, sulaukęs 80 metų amžiaus. Šių iškilmių metu jis prabilo tartum senų laikų patriarchas, kalbėjo apie praeitą gyvenimo kelią ir savo veiklą bažnyčios labui. Ilgėjosi Tėvynės ir sielojosi dėl jos likimo. Tai buvo lyg jo testamentas. Palaidotas ne šalia gimtojo Mažutiškių kaimo esančiose Pelaniškių kapinėse, greta savo tėvų ir dėdės poeto St. Dagilio rado sau atilsio vietą šis tremtinių, išvietintųjų ir našlaičių gadynės sūnus. Ne numylėtuose Biržuose, kur tiek jėgų buvo atiduota Bažnyčiai ir žmonių gerovei. Palaidotas Čikagos Lietuvių tautinėse kapinėse. [2]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]