Ilgės

Kitos reikšmės – Ilgės (reikšmės).

Ilgės – mirusiesiems pagerbti skirta senovės lietuvių rudens šventė su sudėtinėmis vaišėmis.

Švęstos kapinėse ir namuose spalio pabaigoje–lapkričio pradžioje, nuėmus derlių. Būdavo prašoma laukų globėjo Žemėpačio malonių, pasak kitų autorių, aukojama Perkūnui ar pagerbiamas Vaižgantas. Su apeigomis kepdavo duoną, skirtą proseniams (vėliau elgetoms), būdavo aukojami gyvuliai, paukščiai (avys, gaidžiai), vaišinamasi jų virta ar kepta mėsa, grojama, dainuojama, žaidžiama. Mirusiųjų vėlėms po stalais, suolais, į namo kertes numesdavo maisto, nuliedavo gėrimo arba užkasdavo vaišių liekanas.

Įsigalėjus krikščionybei, Ilges pakeitė Vėlinės. Šiaurės rytų Lietuvoje, kaip ir kaimyninėse Latvijoje, Baltarusijoje, iki XIX a. išliko Ilgių šventės paprotys ant kapų padėti valgio ir gėrimo.

Ilges mini J. Dlugošas, M. Strijkovskis, J. Lasickis.

Senųjų autorių aprašymai

Nemažai tyrinėtojų tapatino senąsias Vėlines su rudenine Ilgių švente. Ji senųjų autorių apibūdinama truputį skirtingai.

Apie 1431 m. J. Dlugošas rašė, kad visoje Žemaitijoje spalio pirmąją (pagal Grigaliaus kalendorių – dešimtąją) dieną „miškuose buvo švenčiama šventė, į kurią žmonės rinkdavosi iš viso krašto, atsinešdami valgio ir gėrimo, kokio kas išgalėdavo. Ten pokyliaudami kelias dienas, kiekvienas prie savo ugniavietės (t. y. šeimyninės šventvietės) dėdavo aukas savo netikriems dievams, o ypač dievui, kurį žemaičiai savo kalba vadino Perkūnu, tai yra griaustiniu; tikėdavo, kad tokiomis vaišėmis ir aukomis išprašo iš dievų malonę ir pastiprina mirusių vėles“.

Iš J. Dlugošo aprašymo išeina, kad svarbiausias aukų tikslas – malonės iš dievų prašymas, o tik paskui – vėlių maitinimas. M. Strijkovskis po pusantro šimto metų jau apkrikštytoje Žemaitijoje vėl aptiko Ilgėmis vadinamą pagonišką šventę. Jis rašė, kad šventė „prasideda per Visus šventuosius, ir jai net didžiausias vargšas turi namuose turėti alaus. Prisimenant mirusiuosius, geriama kelias savaites. Anksčiau, pagonybės laikais, ta šventė buvo švenčiama griaustinio dievo Perkūno garbei“. Taigi J. Dlugošo aprašytą Perkūno šventę M. Strijkovskis jau vertino kaip skirtą mirusiųjų atminimui. Ji pradedama švęsti mėnesiu vėliau, sutampa su krikščioniškosiomis Vėlinėmis, kurios švenčiamos jau nuo Visų šventųjų, t. y. lapkričio 1 d. vakaro. Tačiau, kaip ir J. Dlugošo minima Perkūno šventė, trunka kelias savaites. Gali būti, kad M. Strijkovskis, kaip Žemaičių vyksupui M. Giedraičiui artimas žmogus (buvo jo pakeltas į kanauninkus), gyvendamas Varniuose pamėgino išsisklaidžiusius mirusiųjų pagerbimo papročius sujungti su krikščioniškosiomis Vėlinėmis.

J. Lasickis apie 1580 m. aprašė tuo pat metu spalio pabaigoje (pagal Grigaliaus kalendorių lapkričio mėnesio pradžioje), suvalius derlių, rengiamą aukojimą, vadinamą Ilgėmis. Remdamasis J. Laskausko (Laskovijaus), Žygimanto Augusto tarno, liudijimu, J. Lasickis teigė, kad Ilgės švenčiamos lapkričio 2 d., t. y. kitą dieną po Visų šventųjų, arba tą pačią dieną, kai žemaičiai iš savo krašto išvarė prūsus, kuriems jie buvo atiduoti kaip įkaitai. Tai beveik pažodžiui sutampa su A. Gvanjinio ir M. Strijkovskio aprašytais iškilmingais aukojimais ir vaišėmis dievų garbei, rengiamais nuėmus javus spalio pabaigoje.

Mirusiųjų paminėjimo J. Lasickis dar neišskiria, o šias apeigas sujungia su dievo Vaižganto pagerbimu:

Trečią dieną po Ilgi (lapkričio 5 d.) merginos garbina dievą Waizganthos, kad iš jo malonės turėtų pakankamai linų ir kanapių. Pati aukščiausia mergina, prisipylusi į sterblę paplotėlių, vadinamų sykies, stovėdama viena koja ant kėdės, o kairę iškėlusi aukštyn, laiko joje arba liepos, arba guobos plačią žievę (iš jos jie sau net apavą pinasi), dešinėje ranjoje turėdama alaus ąsotį, šitaip kalba: Waizganthos deuaite auging mani linus teip ilgies, ik mani, nie duok mumis nogus eithi <...> Po to išgeria ąsotį (mat, ir moterys mėgsta gerti!) ir, vėl jį pripylusi, išlieja ant žemės dievui: paplotėlius taip pat išmeta iš sterblės, kad dievukai, jeigu yra kokie kartu su Waizganthos, galėtų pavalgyti. Jeigu po to ji tvirtai stovi, širdy visi tiki, jog kitais metais bus puikus linų derlius. O jeigu nugriūva ir kita koja atsispiria, kyla abejonė dėl būsimo derliaus. Kaip jie tiki, taip ir būna. Per šias šventes (per iškilmingą aukojimą nuėmus derlių) jie kviečia numirėlius iš kapų į pirtis vaišėms. Kiek pakviečia, tiek kėdžių tam tikslui pastatytoje lūšnoje sustato, tiek rankšluosčių, marškinių patiesia, o stalą apkrauna valgiais, gėralais. Po to, sugrįžę į savo pirkias, tris dienas geria, o visus apdarus aplaistę palieka kapuose. Pagaliau mojuodami atsisveikina su savųjų vėlėmis. O tuo tarpu visa tai nusineša miškų kirtėjai.

Mirusieji būdavo prisimenami ir per skerstuves, kurias J. Lasickis vadino dešrų kimšimo švente. Į ją dievas Ezagulis šitaip kviečiamas: „Vielona velos ateik musmup und stala“. „Ateik, – sako, – pavalgyti drauge su mumis dešrų su mirusiais“. Iš to galima spręsti, jog mirusieji rudenį prisimenami suvalius derlių, ypač per linų ir kanapių dievo Vaižganto šventę, per kitas su padėka susijusias šventes.

Senieji mirusiųjų paminėjimai išsilaikė gan ilgai. Dar ir 1718 m. ataskaitoje I. Ostrovskis rašė, jog „...buvo darbuojamasi, kad būtų pašalintas įsisenėjęs prietaras, vadinamas 'Kielimey Stalu', t. y. 'Stalų iškilmės'. Gautos iš senosios pagonybės, jos nesikeisdamos laikosi ligi šiol kai kuriose vietose tarp krikščioniškos liaudies: kai nustatytu metų laiku skaniau vaišina savo pilvą, drauge valgomu maistu vaišina demoną. Tokiu būdu jie maitina ir mirusiųjų vėles. Dargi net nuo seno priimta malda jie pakviečia vėles į puotą. Demoną ir nekviestą jie peni, bet kokiose vaišėse pirmąjį kąsnį mesdami po stalu ar ant stalo, taip pat išpildami ir pirmąjį gurkšnį iš kievienos taurės...“.

„Būde senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“ S. Daukantas pakartojo M. Strijkovskio šventės, švenčiamos spalio pabaigoje, kada jau visi javai nuimti ir suvežti į klojimus, su aukomis Žemininkui aprašymą. Tik jis priduria – „javus nuo lauko nuvokus ir rugius pasėjus“. S. Daukantas, kai ką pakeitęs, atpasakoja mėsos paruošimo ir kepimo apeigas, tik įterpia paaiškinimą, jog „ta šventė buvo šventinama minavonei mirusiųjų, dėl to vadino ją ilgėmis, it būt ilgėdamies mirusiųjų tą darantys, arba vėlių dienos, nuo to, jog vėles ant tos šventės vaišino“.

Vaišino vėles dėl to, jog, kaip viršiau sakiau, buvo dūšios, neatlikusios visą gyvenimą šiame sviete arba nepalaidotos, todėl baldės išbadusios ir gyvuosius trukino ir jiems piktą darė, todėl jas tildydami vaišino, idant pavalgiusios nurimtų ir nebsisuostų. To dar negana buvo, šventę bengdami, kuri ilgiau nei per dvi nedėli pateko, ėjo paskui į kapus ir tenai vėl lapinėse ir šėtruose valgė, ir šmotelius nupjaustydami, mėčiojo po stalu, ir gėrimus taip pat laistė, tardami: 'Eikit pavalgiusios ir negadinkit grįždamos mūsų javų'. Ant galų galo kaulus gyvulių aukautųjų ir likusiuosius valgius į kapus įkasė ir tenai raudojo mirusiųjų savo genčių ir kareivių, karėj už liuosybę kritusiųjų, kurią maldą vadino raudine. Tokia daba šiandien dar lietuviai apgudusieji, apie pilis Balostekę, Usvietę, Uolą, Tripentę ir Piną upes gyvenantys, tos raudinės minavonę ant kapų tebdaro ir valgius tenai tebneša bei raudine vadina.

Taigi, visi senieji autoriai, išskyrus M. Strijkovskį, Ilgėmis vadino rudenines padėkos už derlių šventes. Skirtingai nuo savo amžininkų, kurie šias šventes dar aprašė kaip Perkūno pagerbimą, M. Strijkovskis jas aptaria atskirai, visai nepaminėdamas Ilgių pavadinimo. D. Poška, remdamasis tuo, jog pagonys romėnai, pjaudami javus, atlikdavo tam tikras apeigas, samprotavo, kad „ir pas mus, Lietuvoje ir Žemaičiuose, buvo pavasario ir rudens šventės su įvairiomis ceremonijomis, panašiomis į romėnų, kurios vadinosi Ilgės“. Ilgėmis pavadintą mirusiųjų šventę išpopuliarino S. Daukantas, kildindamas ją iš „mirusiųjų ilgėjimosi“. Jis pirmasis pradėjo šią šventę vadinti ir Vėlių diena.

Ažinkos

P. Dundulienė aprašė gervėtiškių spalio mėnesį švestą derliaus šventę Ažinkas. Ta proga ūkininkai pjaudavo kokį nors gyvulį ar paukštį, gamindavo įvairius valgius. Rimdžiūnų kaime vakare, prieš valgį, šeimininkas visų pirma nuliedavo į pastalę kiekvienos sriubos po tris šaukštus vėlėms. Paskui supjaustydavo mėsą, uždegdavo žvakę, ir visi melsdamiesi ją perduodavo iš rankų į rankas, kol žvakė tris kartus apeidavo stalą ir grįždavo pas šeimininką. Rytą būdavo pridedama į kraitelę duonos, pyrago, mėsos ir kitokių valgių. Kraitelę nešdavo neturtingiesiems, kad šie pasimelstų už mirusiuosius. Kai kas nešdavo padalyti maisto elgetoms, sėdintiems prie bažnyčios.