Didžioji savaitė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Didžioji savaitė – paskutinė savaitė prieš Velykas. Kiekvienais metais šios datos laikas skirtingas ryšium su tuo, kad skiriasi pavasario lygiadienio skaičiavimas pagal Julijaus ir Grigaliaus kalendorius. Didžiosios savaitės atsiradimas liturginiame kalendoriuje siejamas su pirmaisiais įrašais bažnytinėse knygose III–IV amžiuose, kur buvo raginama tikintiesiems susilaikyti nuo linksmybių, mėsos valgymo ir pan.[1]

Visos Didžiosios savaitės dienos įvardijamos Didžiosiomis, nes prisimenami didieji bažnyčios įvykiai. Tai ir stebuklai, kuriuos padarė Išganytojas, ir garsioji Paskutinė vakarienė, per kurią Judas išdavė Kristų, ir Kristaus nuteisimas, jo atvedimas į Golgotą ir nukryžiavimas, kurį tikintieji prisimena Didįjį penktadienį.

Papročiai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Didžiojo penktadienio procesija

Ne tik bažnyčioje, bet ir namie buvo nusistovėjusi Didžiosios savaitės tvarka. Nuo Didžiojo ketvirtadienio iki Didžiojo šeštadienio nuo varpų nutilimo iki suskambėjimo laikytasi beveik visiško pasninko.

Didžiojo ketvirtadienio ryto Mišios užbaigia gavėnią ir yra įvadas į velykinį tridienį (jos dar vadinamos Krizmos Mišiomis).[2] Per Krizmos Mišias vyskupas, drauge sukviesdamas visus dvasininkus (tai simbolizuoja vienybę), šventina katechumenų ir ligonių aliejus bei krizmą.[3] Nuo Didžiojo ketvirtadienio vakaro Mišių iki Prisikėlimo sekmadienio Vakarinės Katalikų Bažnyčia kiekvienais metais švenčia žmonių atpirkimo slėpinius.[2]

Didysis penktadienis – susijęs su atgaila. Tai labiausiai sielvartinga krikščionių kalendoriaus diena, nes tai – Kristaus mirties ir palaidojimo diena. Dirbama mažiau, nebesitvarkoma, laikomasi tylos. Bažnyčioje buvo varomas Judošius už tai, kad išdavė Kristų. Tam maldininkai atsinešdavo lazdas, dažnai gražiai išraižytas, kad pamojuotų bažnyčios lauko durų link, kai tik kunigas baigdavo gesinti žvakes.

Didysis šeštadienis – taip pat atgailos diena. Iki pietų baigiama dirbti visi sunkesni darbai, iš bažnyčios parnešama ugnis, kartais šventintas vanduo, ruošiami velykiniai valgiai, marginami kiaušiniai, įrengiamos sūpuoklės (bet nesisupama). Pavakare visi išsimaudydavo pirtyje, įkurta šventinta ugnimi. Baigiasi Didžioji savaitė prasidėjus Velykoms.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Didžioji savaitė. Visuotinė lietuvių enciklopedija. Nuoroda tikrinta 2022-04-18.
  2. 2,0 2,1 Didysis ketvirtadienis: gavėnios slenkstis Velykų link. Bernardinai.lt. Nuoroda tikrinta 2022-04-18.
  3. Didžiojo ketvirtadienio krizma – vaistas ir sielai, ir kūnui. Bernardinai.lt. Nuoroda tikrinta 2022-04-18.
Commons-logo.svg
Tradicinės Lietuvos krikščionių kalendorinės šventės
Adventas · Kūčios · Kalėdos · Trys karaliai · Mėsiedas · Grabnyčios · Užgavėnės · Pelenų diena · Gavėnia · Verbų sekmadienis · Didžioji savaitė · Velykos · Atvelykis · Šeštinės · Sekminės · Devintinės · Žolinė · Vėlinės
Svarbesnės šventųjų dienos: Kazimierinės (03.04) ·
Juozapinės (03.19) · Šv. Stanislovas (04.11) · Jurginės (04.23) · Joninės (06.24) · Petrinės ir Povilinės (06.29) · Šv. Rokas (08.16) · Šv. Baltramiejus (08.24) · Mykolinės (09.29) · Visi šventieji (11.01) · Šv. Martynas (11.11)
Tradicinės lietuvių šventės
Žiemos saulėgrįža · Kūčios · Pusiaužiemis · Užgavėnės · Jorė · Rasos · Žolinė · Ilgės