Lietuvos nacionalinis muziejus

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Lietuvos nacionalinis muziejus

Lietuvos nacionalinis muziejus – didžiausias ir vienas seniausių šalyje Lietuvos kultūros paveldo muziejų. Šiandien jame saugoma daugiau nei pusantro milijono eksponatų ir jis vienija vienuolika padalinių. Vilniaus pilių ir buvusios karinės tvirtovės pastatuose – Gedimino pilies bokšte, Senajame ir Naujajame arsenaluose, Vilniaus gynybinės sienos bastėjoje – lankytojai supažindinami su ikimodernios Lietuvos istorijos tarpsniais. Kituose muziejaus padaliniuose – buvusioje areštinėje, Signatarų namuose, Kazio Varnelio namuose-muziejuje – pristatatomas naujųjų laikų Lietuvos istorijos naratyvas, o Jono Basanavičiaus gimtinėje, Vinco Kudirkos muziejuje ir Palangos burmistro Jono Šliūpo muziejuje pasakojama nacionalinio atgimimo istorija.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Jo ištakos sietinos su 1855 m. gegužės 11 d. Eustachijaus Tiškevičiaus įkurtu Senienų muziejumi Vilniuje, kuris buvo įsteigtas uždarytame po 1830–1831 m. sukilimo Vilniaus universitete. Pastarojo veiklą nutraukė rusifikacinė politika, vykdyta po 1863–1864 m. sukilimo. 1865 m. suvalstybintas, 1868–1869 m. didžioji jo lituanistinių rinkinių dalis išvežta į Maskvą.[1]

Lietuvos banko 50 litų moneta, skirta Nacionalinio muziejaus 150 metų jubiiejui (2007 m.)

1918–1919 m. Jonas Basanavičius ėmėsi kurti Istorijos ir etnografijos muziejų, tačiau Lenkijai okupavus Vilnių šis darbas nutrūko. 1920–1939 m. rinkiniai buvo saugomi Vilniaus Stepono Batoro universitete, kur ilgainiui įkurti Etnografijos, Archeologijos ir Gamtos muziejai. 1940 m. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, Vilniuje veikusių muziejų rinkiniai buvo nacionalizuoti ir perduoti Lietuvos TSR mokslų akademijai. 1941 m. prie pastarosios akademijos Etnologijos instituto pradėjo veikti Etnografijos muziejus. Vinco Žilėno pastangomis 1952 m. buvo įsteigtas Istorijos ir etnografijos muziejus. Nuo 1965 m. muziejui ėmus kurtis Vilniaus pilių teritorijoje, 1968 m. lapkričio 5 d. Naujajame arsenale buvo atidaryta Lietuvos istorijos ekspozicija.

Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, vadovaujant muziejaus direktorei Birutei Kulnytei buvo suformuotos pagrindinės Lietuvos valstybingumą ir tautos istoriją reprezentuojančios kolekcijos. 1992 m. pavadintas Lietuvos nacionaliniu muziejumi.[1] Per tris nepriklausomybės dešimtmečius muziejus kryptingai kūrėsi Vilniaus pilių ir buvusios karinės tvirtovės pastatuose, kur dabar įrengtos pagrindinės Lietuvos archeologijos, istorijos ir etninės kultūros paveldo ekspozicijos ir saugyklos.

Muziejui vadovaujant dr. Rūtai Kačkutei, lankytojams buvo atverti dar du ekspoziciniai padaliniai: 2019 metais – XIX amžiuje buvusi politinių kalinių areštinė, o 2021 metais – Istorijų namai, kur įkurtos modernios saugyklos-ekspozicijos ir rengiamos keičiamos parodos, skirtos Lietuvos ir pasaulio istorijai aktualizuoti.

Struktūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Muziejuje yra 7 rinkinių skyriai:

  1. Archeologijos,
  2. Viduramžių archeologijos,
  3. Etninės kultūros ir antropologijos,
  4. Istorijos,
  5. Naujausiųjų laikų istorijos,
  6. Ikonografijos,
  7. Numizmatikos.

Taip pat yra specializuota biblioteka, archyvas, fotostudija, Restauravimo centras, knygų leidybos skyrius.

Direktoriai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. 1,0 1,1 „Muziejaus istorija – Lietuvos nacionalinis muziejus“. www.lnm.lt. Nuoroda tikrinta 2018-11-13. 

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Koordinatės: 54°41′14″ š. pl. 25°17′21″ r. ilg. / 54.68722°š. pl. 25.28917°r. ilg. / 54.68722; 25.28917