Galilėjaus inkvizicija

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
„Galilėjus prieš Inkvizicijos teismą“, 1847 m. Dail. Joseph-Nicolas Robert-Fleury. Paveikslas saugomas Luvre

Galilėjaus inkvizicija (it. il processo a Galileo) – 1610–1633 m. Romoje vykęs inkvizicinis procesas prieš mokslininką fiziką ir astronomą Galilėjų dėl pritarimo Koperniko heliocentrizmo teorijai.

Priešistorė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1610 m. kovo 13 d. lotynų kalba Venecijos respublikoje buvo išspausdintas Galilėjaus nedidelės apimties mokslo darbas, pavadinimu italų kalba Sidereus Nuncius, skirtas astronomijai.

Šiame moksliniame darbe aprašyti atradimai buvo padaryti nauju 1609 m. Galilėjaus įsigytu Nyderlanduose išrastu ir patobulintu teleskopu. Galilėjus aprašė savo atrastus Mėnulio kalnus, Jupiterio palydovus – mėnulius, Veneros fazių kaitą, Saulės dėmes, tai, ko nebuvo galima nustatyti Paukščių take primityvesniais teleskopais.[1]

„Galilėjus prieš inkvizitorius“, 1857 m.

Šia moksline apžvalga Galilėjus patvirtino Mikalojaus Koperniko heliocentrinę teoriją, kuri išspausdinta 1543 m. Niurnberge (Vokietija) Hanso Peterleino spaustuvėje, kaip knyga, pavadinimu „Apie dangaus sferų sukimąsi“ (De revolutionibus orbium coelestium). Kopernikas paneigė egzistavusią teoriją, kad Žemė yra Visatos centras.

Iš pradžių palankiai vertinusi Koperniko mokslą, po Džordano Bruno interpretacijų Romos katalikų bažnyčia ėmė teigti, jog Koperniko teiginiai prieštarauja Psalmyno tekstams, Ekleziasto knygai, taip pat Senojo Testamento šeštajai Jozuės knygai, kuriuose buvo aiškiai pasakyta, kad Žemė yra nejudanti, o Saulė sukasi aplink ją.[2]

Galilėjaus atrasti Jupiterio mėnuliai, besisukantys apie planetą. Galilėjus juos vadino mažąja Koperniko Sistema pagrįsti teorijai apie planetų sukimąsi aplink Saulę

Galilėjaus veikale Sidereus Nuncius pateikti moksliniai teiginiai apie Veneros fazių kaitą, o tai rodė, jog ši planeta sukasi aplink Saulę. Be to, Jupiterio mėnulių orbitos aplink šią didžiąją planetą paneigė iki tol egzistavusį geocentrinį Ptolemėjaus sukurtą pasaulio modelį, pagal kurį Žemė yra nejudantis Visatos centras arba taškas, aplink kurį skrieja dangaus kūnai ir ta pati Saulė. Ši pasaulio samprata arba Ptolemėjaus geocentrizmo teorija buvo oficialiai pripažinta Romos katalikų bažnyčios.[3] [4]

Reakcija į Galilėjaus atradimus[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Jėzuitų astronomai skeptiškai žvelgė į Galilėjaus naujus mokslo atradimus, pripažįstant ir tai, jog jie kelerius metus prieš Galilėjaus tyrimus ir po jo paskelbto pirmo mokslinio veikalo dar neturėjo patobulintų teleskopų tam, kad patvirtinti ar paneigti mokslininko teiginius.

1611 m. Galilėjus aplankė Jėzuitų Grigaliaus universitetą Romoje. Jėzuitas, dėstytojas Kristoforas Grienbergeris (Christoph (Christophorus) Grienberger) lyg ir simpatizavo Galilėjaus idėjoms, tačiau vyriausiasis Jėzuitų ordino tėvas Klaudijus Akvaviva (Claudio Acquaviva) griežtai įsakė palaikyti Aristotelio mokslą.

Vokiečių kilmės jėzuitų matematikas ir astronomas Kristoforas Klavijus (Christopher Clavius), žinomiausias to meto astronomas, niekada nepripažino Galilėjaus teiginių apie Mėnulio kalnus.

Savo ruožtu Galilėjus jausdamas visuomenės spaudimą, vokiečių astronomui, matematikui ir astrologui Johanesui Kepleriui laiške rašė, kad dauguma filosofų, kurie neigė jo atradimus ir teorijas, net nesiteikė prieiti prie jo teleskopo ir pažvelgti į dangų:

„Volo, mi Keplere, ut rideamus insignem vulgi stultitiam. Quid dices de primariis huius Gimnasii philosophis, qui, aspidis pertinacia repleti, nunquam, licet me ultro dedita opera millies offerente, nec Planetas, nec , nec perspicillum, videre voluerunt? Verum ut ille aures, sic isti oculos, contra veritatis lucem obturarunt.“ [5] [6]

Dalis geocentristų, kurie vis dėlto palaikė Galilėjaus pasaulio modelį, sukūrė alternatyvą Ptolemėjaus teorijai. Ją, vėliau pavadintą Tycho sistema, paskelbė danų astronomas Tychas Brahė (1546–1601).

Pats Galilėjus tuo metu įsitraukdavo į mokslininkų debatus, maždaug tokio pobūdžio pavadinimais kaip Archimedas prieš Aristotelį, kurie nebuvo draugiški ir Galilėjus kartais oponentams išreikšdavo savo požiūrį netgi sarkastiškai, kas nebuvo įprasta to meto akademiniuose sluoksniuose. Tuo jis įgijo nemažą būrį priešų, pvz., žiūr. La legha del Pippione.[7]

Katalikų bažnyčios reakcija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Dievas – pasaulio sutvėrėjas, angl. God as Architect/Builder/Geometer/Craftsman, The Frontispiece of Bible Moralisee

1616 m. Romos katalikų bažnyčia Mikalojaus Koperniko teoriją apie heliocentrizmą formaliai pripažino kaip eretinę ir šią knygą įtraukė į draudžiamų knygų sąrašą. Galilėjus buvo apkaltintas viešu Mikalojaus Koperniko teorijos palaikymu.

1615 m. Romos inkvizicinis tribunolas gavo skundą prieš Galilėjų ir užvedė bylą. Galilėjus buvo kaltinamas erezijomis.[8] Sunerimęs Galilėjus išvyko į Romą, kaip rašė laiške draugui, atskleisti melą.[9]

Katalikų bažnyčios poziciją paaiškino įtakingo kardinolo Roberto Pranciškaus Romulo Belarmino (Roberto Francesco Romolo Bellarmino) laiškas[10], išsiųstas 1615 m. balandžio 12 d. teologui Pauliui Antonijui Foskariniui (Paolo Antonio Foscarini), kuris buvo Mikalojaus Koperniko šalininkas. Kardinolas paaiškino, kad bažnyčia neprieštarauja kopernizmui kaip patogios matematinės technikos interpretavimui, bet šios teorijos kaip realybės atitikmens priėmimas reikštų pripažinimą, kad ankstesnis tradicinis Biblijos teksto aiškinimas buvo klaidingas. Ir tai savo ruožtu sumenkintų bažnyčios autoritetą.

Norėdami priimti sprendimą dėl bylos, inkvizitoriai privalėjo turėti aiškų, oficialų Galilėjaus teorijos vertinimą. 1616 m. vasario 19 d. pagal inkvizicijos teismo paklausimą savo teiginius pateikė taip vadinami ekspertai.

Buvo pateiktos dvi hipotezės. Pirmoji, jog Saulė yra Visatos centras, ir antroji, jog Žemė nėra Visatos centras, ji juda. Šios dvi hipotezės ekspertų buvo paneigtos, pateikiant išvadas. Į pirmąją hipotezę ekspertai atsakė, jog „Visuotinai laikoma, jog šis teiginys absurdiškas iš filosofijos pozicijų ir netgi eretiškas, kadangi jis prieštarauja Šventajam raštui, taip pat visuotiniam bažnyčios mokymui“, ir į antrąją hipotezę, jog: „Visuotinai laikoma, kad tai klaidingas teiginys ir dargi rodantis tikėjimo spragas“.[11]

Kardinolas Robertas Pranciškus Romulas Belarminas vasario 26 d. pagal popiežiaus Pauliaus V pavedimą paskelbė Galilėjui apie draudimą „ginti ir aiškinti“ geocentrizmo idėjas (paliekant galimybę naudotis Mikalojaus Koperniko teorija matematiniuose skaičiavimuose).

Šiuo draudimu Vatikanas tuomet apsiribojo ir pirmajai bylai prieš mokslininką nebuvo duota tolesnė eiga (jo netgi nė karto neiškvietė apklausai pas inkvizitorius). Nepaisant to, 1616 m. kovo 11 d. Galilėjų šiltai ir draugiškai priėmė pats popiežius Paulius V.[12]

Taigi, 1615 m. kovo 5 d. Romos kurijos arba kongregacijos (Sacrum Congregatio) dekretu Europoje buvo uždrausta knygų leidyba, kuriose heliocentrizmas buvo laikomas kaip pasaulio modelį paaiškinanti mokslinė teorija. Dėl šio dekreto Mikalojaus Koperniko knyga „Apie dangaus sferų sukimąsi“ išsilaikė draudžiamų knygų sąraše iki 1835 metų.

Galilėjus grįžo į Florenciją ir ėmė svarstyti, kaip oficialiai, nepažeidžiant draudimo, toliau ginti jam priimtiną mokslinę koncepciją. Jis nusprendė parašyti ir publikuoti veikalą, kuriame būtų pristatyti įvairūs požiūriai apie Visatos struktūrą. Jis rinko medžiagą ir laukė tinkamo momento.[13]

Galilėjaus „Dialogai“[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Galilėjaus knygos „Dialogai“ titulinis lapas

1623 m. mirė popiežius Grigalius XV, kuris nuo 1621 m. buvo popiežiaus Pauliaus V įpėdinis. Naujasis pasaulio katalikų tikinčiųjų vadovas pasivadino Urbonu VIII. Jis buvo kardinolas Motiejus Barberinis (Matteo Barberini), ilgametis Galilėjaus pažįstamas ir gerbėjas.[14]

1632 m. Galilėjus išleido knygą „Dialogai apie dvi pasaulio sistemas“ (Dialogo sopra i due massimi sistemi del mondo). Šioje knygoje buvo lyginamos Mikalojaus Koperniko heliocentrinė ir tradicinė Klaudijaus Ptolemėjaus Visatos teorijos.

Knygą naujasis pontifikas iš pradžių sutiko su ovacijomis.[15]

Knygos įžangoje Galilėjus sukritikavo dekretą dėl knygų draudimo. Žinodamas tokią pirminę palankią popiežiaus reakciją, Galilėjus neapgalvotai knygos 30 egzempliorių išsiuntė įtakingiems Romos dvasininkams. Netrukus prasidėjo jo konfliktai su jėzuitais.[16]

Dauguma Galilėjaus biografų sutinka, kad Simplicio, kaip knygos, vieno iš dialogų personažo vaidmenyje popiežius Urbonas VIII atpažino save (iš ankstesnių pokalbių su Galilėjumi) ir palaikė tai asmeniniu įžeidimu.[17]

Yra versijų, jog tuo metu popiežiaus Urbono VIII pozicijos nebuvo stiprios, todėl reikėjo kažkokio proceso, kas sustiprintų jo prestižą.[18] Turėtas omenyje ir aljanso sukūrimas su protestantiškąja Švedija prieš katalikiškųjų Austrijos ir Ispanijos bloką.

Per kelis mėnesius Galilėjaus „Dialogai“ buvo uždrausti ir ši knyga pašalinta iš pardavimų. Popiežius Urbonas VIII įsakė įsteigti specialią tyrimo komisiją, apsvarstyti knygoje išdėstytų teiginių tikrumui.

Antroji inkvizicija prieš Galilėjų[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

„Galilėjus inkvizicijos rankose“ Dail. Francisco Goya.

Galilėjus buvo iškviestas į Romą. Pradžioje mokslininkas atsisakė kelionės dėl sveikatos ir maro epidemijos. Visgi vėliau Galilėjus po primygtinų reikalavimų paliko karantino zoną ir išvyko į Romą. Galilėjus buvo apklaustas tik prabėgus dviem mėnesiams po atvykimo. Tyrimas truko nuo balandžio 12 iki birželio 21 d.[19]

Prieš jo „Dialogų“ knygos teiginius liudijo kolegijos nariai, jėzuitas Melchior Inchofer, popiežiaus paskirtas kardinolas Agostino Oreggi bei Zaccaria Pasqualigo. Ši kolegija griežtai pasisakė prieš Galilėjaus knygą, teigė, jog joje palaikomos Mikalojaus Koperniko idėjos.[20]

„Galilėjus kalėjime“ Dail. Jean Antoine Laurent.

Proceso metu Galilėjus buvo areštuotas, kalėjime praleido 18 dienų. Atsižvelgiant į mokslininko sveikatą ir amžių, kaip jo įkalinimo vienutė buvo pasirinktas ir įrengtas vienas Inkvizicinio tribunolo kabinetų. Nepadėjo net jo seno bičiulio ir mokinio, Toskanos hercogo Ferdinando (Fernando) II de Mediči įtaka.[21]

1633 m. birželio 22 d. Galilėjus Romos inkvizicinio tribunolo buvo pripažintas kaltu ir jam buvo paskelbtas nuosprendis.[22][23]

Galilėjus buvo pripažintas kaltu melagingo, eretinio ir neteisingo Šventojo rašto mokymo skleidimu apie Žemės sukimąsi. Galilėjus buvo nuteistas įkalinimo kalėjime bausme laikotarpiui, kurį turėjo nustatyti popiežius.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. ↑ A Very Rare Book = The New Yorker[neveikianti nuoroda]
  2. ↑ Дмитриев И. С. Упрямый Галилей. — М.: Новое Литературное Обозрение, 2015. — 848 с. — ISBN 978-5-4448-0238-0.
  3. ↑ Ashmand, J. M. (1936). Ptolemy's Tetrabiblos; Or, Quadripartite Being Four Books of The influence of the Stars. Library of Alexandria. p. 1. ISBN 978-1-61310-429-3.
  4. ↑ Kasting, James (2010). How to Find a Habitable Planet (illustrated ed.). Princeton University Press. p. 4. ISBN 978-0-691-13805-3.
  5. ↑ Bethune, John Elliot Drinkwater (1830). The life of Galileo Galilei, with illustrations of the advancement of experimental philosophy. London.
  6. ↑ Favaro, Antonio, ed. (1890–1909). Le Opere di Galileo Galilei, Edizione Nazionale [The Works of Galileo Galilei, National Edition] (in Italian). Florence: Barbera. ISBN 88-09-20881-1.
  7. ↑ La legha del Pippione" (Favaro, 1901, 11:476) ‹See Tfd›(in Italian). "The Pigeon" ("il Pippione") was Cigoli's derisive nickname for the presumed leader of the group, Lodovico delle Colombe (Sharratt, 1994, p.95; Favaro, 1901.
  8. ↑ Шмутцер, Шютц, 1987, с. 60.
  9. ↑ Le Opere di Galileo Galilei, 1929—1939, Vol. XII, p. 238.
  10. ↑ Bellarmino, Lettera a Paolo Antonio Foscarini, 12 aprile 1615 [1]
  11. ↑ O. Pedersen, Galileo and the Council of Trent: The Galileo Affair Revisited [2]
  12. ↑ Дмитриев И. С. Упрямый Галилей. — М.: Новое Литературное Обозрение, 2015. — 848 с. — ISBN 978-5-4448-0238-0.
  13. ↑ Долгов А. И. Предисловие переводчика // Галилео Галилей. Диалог о двух главнейших системах мира — птолемеевой и коперниковой. — М.—Л.: ГИТТЛ, 1948. — С. 3—18.
  14. ↑ Youngson, Robert M. Scientific Blunders: A Brief History of How Wrong Scientists Can Sometimes Be; Carroll & Graff Publishers, Inc.; 1998; Pages 290–293
  15. ↑ Youngson, Robert M. Scientific Blunders: A Brief History of How Wrong Scientists Can Sometimes Be; Carroll & Graff Publishers, Inc.; 1998; Pages 290–293.
  16. ↑ Sharratt, Michael. Galileo: Decisive Innovator. — Cambridge: Cambridge University Press, 1996. — P. 135, 175—178. — ISBN 0-521-56671-1.
  17. ↑ Кузнецов Б. Г., 1964, с. 200-202.
  18. ↑ Кузнецов Б. Г., 1964, с. 200-202.
  19. ↑ The Galileo Affair, 1989, с. 256—262.
  20. ↑ Sharratt (1994, pp.172–3).
  21. ↑ Дмитриев И. С. Упрямый Галилей. — М.: Новое Литературное Обозрение, 2015. — 848 с. — ISBN 978-5-4448-0238-0.
  22. ↑ Papal Condemnation (Sentence) of Galileo in 1633. University of Missouri—Kansas City.
  23. ↑ Nuosprendis italų kalba (Sentenza di condanna di Galileo Galilei) [3]

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Artigas, Mariano; Martínez, Rafael; Shea, William R. (2005). "New Light on the Galileo affair?". In McMullin, Ernan (ed.). The Church and Galileo. University of Notre Dame Press, Notre Dame. pp. 213–233. ISBN 0-268-03483-4.
  • Beretta, Franchesco (2005). "Galileo, Urban VIII, and the Prosecution of Natural Philosophers". In McMullin, Ernan (ed.). The Church and Galileo. University of Notre Dame Press, Notre Dame. pp. 234–261. ISBN 0-268-03483-4.
  • Beretta, Franchesco (2005). "The Documents of Galileo's Trial: Recent Hypotheses and Historical Criticisms". In McMullin, Ernan (ed.). The Church and Galileo. University of Notre Dame Press, Notre Dame. pp. 191–212. ISBN 0-268-03483-4.
  • Baumgartner, Frederic J. (1989). "Galileo Heretic (Book Review)". The Sixteenth Century Journal. XX (2): 309–10. doi:10.2307/2540675. JSTOR 2540675.
  • Bethune, John Elliot Drinkwater (1830). The life of Galileo Galilei, with illustrations of the advancement of experimental philosophy. London.
  • Blackwell, Richard J. (1991). Galileo, Bellarmine, and the Bible. Notre Dame, IN: University of Notre Dame Press. ISBN 0-268-01024-2.
  • Drake, Stillman (1978). Galileo At Work. Chicago: University of Chicago Press. ISBN 0-226-16226-5.
  • Drake, Stillman (1990). Galileo: Pioneer Scientist. Chicago, MI: University of Toronto Press. ISBN 0-8020-2725-3.
  • Fahie, John (2005). Galileo His Life and Work. Whitefish, MT: Kessinger. ISBN 1-4179-6999-7.
  • Fantoli, Annibale (2005). "the Disputed Injunction and its role in Galileo's Trial". In McMullin, Ernan (ed.). The Church and Galileo. University of Notre Dame Press, Notre Dame. pp. 117–149. ISBN 0-268-03483-4.
  • Ferrone, Vincenzo; Firpo, Massimo (June 1986). "From Inquisitors to Microhistorians: A Critique of Pietro Redondi's Galileo eretico". The Journal of Modern History. 58 (2): 485–524. doi:10.1086/243016.
  • Finocchiaro, Maurice (2010), Defending Copernicus and Galileo: Critical Reasoning in the two Affairs, Springer, ISBN 978-9048132003.
  • Finocchiaro, Maurice A. (1989). The Galileo Affair: A Documentary History. Berkeley, CA: University of California Press. ISBN 0-520-06662-6.
  • Finocchiaro, Maurice A. (2005). Retrying Galileo, 1633–1992. Berkeley, CA: University of California Press. ISBN 0-520-24261-0.
  • Graney, Christopher M. (2015), Setting Aside All Authority: Giovanni Battista Riccioli and the Science against Copernicus in the Age of Galileo, University of Notre Dame Press, ISBN 978-0268029883.
  • Gosselin, Edward A. (1985). "Galileo Eretico (Book Review)". The Sixteenth Century Journal. XVI (4): 523–24. doi:10.2307/2541227. JSTOR 2541227.
  • Langford, Jerome K., O.P. (1998) [1966]. Galileo, Science and the Church (third ed.). St. Augustine's Press. ISBN 1-890318-25-6.
  • McMullen, Emerson Thomas, Galileo's condemnation: The real and complex story (Georgia Journal of Science, vol.61(2) 2003).
  • McMullin, Ernan, ed. (2005). The Church and Galileo. University of Notre Dame Press, Notre Dame. ISBN 0-268-03483-4. Reference-McMullin-2005.
  • Pagano, Sergio M. (ed); (in collaboration with Luciano, Antonio G.) (1984). "I Documenti del Processo di Galileo Galilei". Pontificiae Academiae Scientiarum Scripta Varia, no.53, Vatican City. Archived from the original on 2006-02-26. ISBN 88-85042-11-2.
  • de Santillana, Giorgio (1976) [1955]. The Crime of Galileo. Midway reprint. Chicago, Ill: University of Chicago Press. ISBN 0-226-73481-1.
  • Seeger, Raymond J. (1966). Galileo Galilei, his life and his works. Oxford: Pergamon Press.
  • Segre, Michael (2011–2012). "Four centuries later: how to close the galileo case?". Physis Riv Int Stor Sci. 48 (1–2).
  • Speller, Jules, Galileo's Inquisition Trial Revisited, Peter Lang Europäischer Verlag, Frankfurt am Main, Berlin, Bern, Bruxelles, New York, Oxford, Wien, 2008. 431 pp. ISBN 978-3-631-56229-1 / US-ISBN 978-0-8204-8798-4.
  • Wallace, William A. (1991). Galileo, the Jesuits and the Medieval Aristotle. Great Yarmouth: Variorum. ISBN 0-86078-297-2.
  • Westfall, Richard S. (1989). Essays on the Trial of Galileo. Vatican City: Vatican Observatory.
  • White, Michael (2007). Galileo antichrist. London: Weidenfeld & Nicolson. ISBN 978-0-297-84868-4.
  • Выгодский М. Я. Галилей и инквизиция. — М.-Л., 1934.
  • Григулевич И. Р. «Раскаяние» Галилея // Инквизиция. — М.: Политиздат, 1976.
  • Дмитриев И. С. Упрямый Галилей. — М.: Новое Литературное Обозрение, 2015. — 848 с. — ISBN 978-5-4448-0238-0.
  • Кузнецов Б. Г. Галилео Галилей. — М.: Наука, 1964.
  • Шмутцер Э., Шютц В. Галилео Галилей. — М.: Мир, 1987. — 140 с.
  • Шрейдер Ю. А. Галилео Галилей и Римо-Католическая Церковь // Вестник истории естествознания и техники. — М., 1993. — № 1.
  • Finocchiaro M. A. Defending Copernicus and Galileo. Critical Reasoning in the Two Affairs. — Springer, 2010. — 350 с. — (Boston Studies in the Philosophy and History of Science, Book 280). — ISBN 978-9048132003.
  • Finocchiaro M. A. Philosophy versus Religion and Science versus Religion: The Trials of Bruno and Galileo // Giordano Bruno: Philosopher of the Renaissance, ed. Hilary Gatti. — Ashgate: Aldershot (England), 2002. — P. 51—96.
  • Finocchiaro M. A. Retrying Galileo,1633–1992. — University of California Press, 2007. — 498 с. — ISBN 978-0520253872.
  • Finocchiaro, M. A. The Galileo Affair: A Documentary History. — Berkeley: University of California Press, 1989. — 396 p. — ISBN 978-0520066625.
  • Heilbron J. L. Galileo. — Oxford: Oxford University Press, 2012. — 528 с. — ISBN 978-0199655984.
  • Léon Petit, L'affaire Galilée vue par Descartes et Pascal, dans XVIIe siècle, Bulletin de la Société d'étude du XVIIe siècle, juillet 1955, p. 231-239 (lire en ligne).
  • Émile Namer. L'Affaire Galilée, (commentaires de sa correspondance), collection archives no 58, Gallimard/Julliard, 1975.
  • J. Bernhardt. Emile Namer, L'affaire Galilée (compte-rendu), Revue d'histoire des sciences, 1977, vol. 30, no 1, p. 81-82.
  • Galilée hérétique de Pietro Redondi. Paris, Gallimard, 1985. (Bibliothèque des Histoires). (ISBN 2-07-070419-X).
  • Isabelle Stengers, « Les affaires Galilée », dans Michel Serres (dir.), Éléments d'histoire des sciences, Paris, Bordas, 1997, p. 337-375 (ISBN 2-04-018467-8).
  • Galilée en procès, Galilée réhabilité ?, sous la direction de Francesco Beretta. Saint-Maurice, Éditions Saint-Augustin, 2005 (ISBN 2-88011-369-5).
  • L'Affaire Galilée, cardinal Poupard, éditions de France, octobre 2005.
  • La Vérité sur l'affaire Galilée, Aimé Richardt, François-Xavier de Guibert, 2007.


Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.
Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Galilėjaus_inkvizicija&oldid=6492486"