Etna (mitologija)

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Etna (sen. gr. Αἴτνη) – Sicilijos nimfa graikų mitologijoje. Pasak Alkimo, buvusi Gajos ir Urano (arba Briarėjo) dukra.[1]

Simonidas mini, kad Etna tarpininkavusi, kai tarp Hefaisto ir Demetros kilęs ginčas dėl to, kam turinti atitekti Sicilijos sala. Su Dzeusu ar Hefaistu Etna susilaukusi Palikų. Manyta, kad Etnos ugnikalnio pavadinimas kilęs iš šios nimfos vardo. Įsivaizduota, kad po juo Dzeusas palaidojęs Tifoną, Enceladą (arba Briarėją). Pats kalnas laikytas vieta, kur Hefaistas ir kiklopai Dzeusui nukaldinę žaibus.[1]

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. 1,0 1,1 Schmitz, Leonhard (1867), "Aetna", in Smith, William, Dictionary of Greek and Roman Biography and Mythology, Boston