Eritrėjos istorija
 |
|---|
| Etiopijos ir Eritrėjos istorija |
| Etiopijos priešistorė |
| Senovės Jemenas (Damotas) |
| Proto-Aksumo periodas |
| Aksumo imperija |
| Etiopijos imperija: |
| Zagvės dinastija > Saliamonidai |
| Oromo migracija, Osmanų imperija |
| Gondaro laikotarpis (1606–1755) |
| Zemene mesafint (1755–1855) |
| Suvienytoji Etiopija (1855–1935) |
| Italijos Rytų Afrika (1935–1941) |
| Etiopijos imperija (1941-1975) |
| Dergas > Etiopijos LDR (1987–1991) |
| Etiopija, Eritrėja, Džibutis |
| Istoriniai regionai |
| Mereb Melašas, Tigrajus, Begmenderis, Godžaras, Vagas, Ševa, Velega, Davaro, Balė, Adalis, Gibė |
Eritrėjos istorija prasidėjo priešistoriniais laikais ir tęsiasi iki dabartinių laikų.
Priešistorė
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]1995 m. Bujoje, Eritrėjoje, Italijos mokslininkai rado 1 mln. metų senumo hominidą, kuris galėtų būti jungtis tarp Homo erectus ir Homo sapiens.[1] Manoma, kad Eritrėja buvo žmonių kelyje, kai jie kolonizavo pasaulį.[2]
Ankstyvoji istorija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Eritrėjoje atsirado vienos seniausių žemyno civilizacijų. Manoma, kad Eritėja, Šiaurės Somalis, Džibutis ir Sudano pakrantė buvo egiptiečių minimas Puntas. Nuo XXV a. pr. m. e. minimi puntiečiai palaikė artimus santykius su Egiptu valdant faraonui Sahurei ir karalienei Hačepsutai.[3]
VIII a. pr. m. e. Eritrėjoje ir Šiaurės Etiopijoje buvo įkurtas Damotas su sostine Jeha. Aksumas atsirado I a. pr. m. e.-I a. ir išaugo tokiu galingu, kad persų filosofas Manis laikė jį viena iš keturių galingiausių pasaulio valstybių su Kinija, Persija ir Roma.
Aksumo imperija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Tiksli Aksumo kilmė nežinoma.
Imperijos žlugimas toks pat paslaptingas kaip ir pradžia. Manoma, kad jį lėmė sausra, per didelis ganymas, miškų kirtimas, maras, prekybos kelių poslinkis ar šių faktorių kombinacija.
Viduramžių istorija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Iškilus Islamui VII a. Aksumas nusmuko ir tapo izoliuotu. Dahlako salyne įsiviešpatavo Jemeno ir Sudano bedžų musulmonai. Bedžai dažnai buvo Arabijos Omejadų, kurie Eritėjos pakrantėje statėsi tvirtoves, sąjungininkai. Sudano funžai rinko duoklę iš Eritrėjos vakarinių lygumų.
Islamo dominavimo viršūnė buvo turkų invazija 1557 m. valdant Suleimanui I, kai buvo užimtas Masavos uostą, Akiko ir Debarvos miestus. Vietinis valdovas Bahr negus Ješakvas su valstiečiais atgavo savo sostinę Debarvą ir turkų surinktą auksą. 1560 m. turkų remiamas Ješakvas sukilo prieš naują Etiopijos imperatorių, bet prisiekė imperatoriui Sarsai Dengelui. Netrukus jis vėl su turkų parama sukilo, bet buvo visam laikui nugalėtas 1578 m. Osmanai užėmė jo sritis ir perdavė bedžams valdyti.
Tuo metu Eritrėjos aukštumos išlaikė ortodoksišką krikščionybę.
Italų kolonizacija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Kai egiptiečiai traukėsi iš Sudano dėl Mahdi sukilimo, anglai susitarė su Etiopija, kad jie galės atsitraukti per ją mainais už žemumas, į kurias pretendavo Turkija, Egiptas ir Etiopija.
Etiopijos imperatorius Johanas IV manė, kad gaus ir Masavą, bet britai ją atidavė italams, kurie ją sujungė su Asebu ir suformavo koloniją. Italija pasinaudojo neramumais po Johano IV mirties 1889 m. Etiopijos šiaurėje ir užėmė Eritrėjos aukštumas. Italų koloniją pripažino naujasis Etiopijos imperatorius Menelikas II po etiopų pergalės Advos mūšyje prieš italus, kurie įsiveržė į derlingesnes Etiopijos aukštumas Vuchalės sutartimi 1889 m. Vėliau Menelikas II atsižadėjo sutarties ir teigė, kad jo sutikimas padaryti visą Etiopiją italų protektoratu yra vertėjų apgaulė.
Italai atnešė katalikybę į Eritrėją ir 1940 m. trečdalis gyventojų buvo katalikai, ypač sostinėje. Jie pagerino medicinos ir žemės ūkio sektorius.
Benito Mussolini iškilimas 1922 m. atnešė permainų, nes kolonijinė valdžia pradėjo pabrėžti italų rasinį pranašumą. 1938 m. Eritrėjos gyventojai buvo išvaryti iš viešojo sektoriaus vadovaujamų postų ir jiems buvo leista tik dirbti rankų darbą.
Britų valdymas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Britai nugalėjo italų armiją Eritrėjoje 1941 m. Kereno mūšyje ir perdavė valdžią karinei administracijai, kol Sąjungininkai nuspręs kolonijos likimą. Visų pirmą britai perkėlė Eritrėjos pramonę į Keniją kaip karo kompensaciją. Jie net išardė dalį Eritrėjos geležinkelio.
Nesutarus dėl Eritrėjos statuso britai koloniją valdė iki 1950 m. Iš karto po karo britai siūlė Eritrėją padalinti religiniu pagrindu tarp Sudano ir Etiopijos. Tarybų Sąjunga, tikėdamasi komunistų pergalės Italijos rinkimuose siūlė Eritrėją grąžinti italams. Arabų valstybės, dėl didelės musulmonų koncentracijos šalyje norėjo nepriklausomos valstybės.
Etiopijos imperatorius Haile Selasie pareiškė pretenzijas į Italijos Somalilandą ir Eritrėją laiške Franklinui D. Ruzveltui, Paryžiaus Taikos konferencijoje, JTO pirmoje sesijoje. Britai ir JAV norėjo Eritrėją atiduoti Etiopijai už paramą per karą. Eritrėjos nepriklausomybės partijų blokas prašė JTO referendumo dėl Eritrėjos statuso. JTO komisija pasiūlė sąjungą su Etiopija ir JTO panaikino britų teisę administruoti Eritėją po 1952 m. rugsėjo 15 d. Britai surengė rinkimus kovo 16 d. Pagal 1952 m. JTO rezoliuciją Eritrėja ir Etiopija tapo federacija.
Rezoliucija ignoravo Eritrėjos nepriklausomybės siekius, bet garantavo savivaldą ir dalį demokratinių teisių, kurių greitai nebebuvo paisoma.
1962 m. Haile Selassie spaudė Eritrėjos susirinkimą panaikinti federacija ir tapti eiline Etiopijos provincija.
Nepriklausomybės karas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Pasipriešinimas Eritrėjos prijungimui prasidėjo 1958 m. įkūrus Eritrėjos Išsivadavimo Judėjimą, kurį sudarė studentai, intelektualai ir miesto darbininkai. Jam vadovavo Hamid Idris Awate. Etiopijos vyriausybė aptiko ir sunaikino organizaciją, aneksavo Eritrėją 1962 m. Karas tęsėsi ir nuvertus imperatorių 1974 m. Nauja Etiopijos valdžia tapo Dergas, marksistinės pakraipos karinė organizacija, kuriai vadovavo Mengistu Haile Mariam.
1960 m. Eritrėjos pabėgėliai Kaire įkūrė Eritrėjos Išsivadavimo Frontą. Priešingai nuo EIJ, ši organizacija iš pradžių ėmėsi karinių veiksmų. Ją sudarė musulmonai iš lygumų kaimų šalies vakarinėje dalyje. 1961 m. Eritrėjos Išsivadavimo Fronto politinė programa buvo neapibrėžta, bet Sirija ir Irakas rėmė musulmonų kovą prieš „krikščionių opresiją“. Kova sustiprėjo po metų panaikinus federaciją.
1967 m. Eritrėjos Išsivadavimo Frontą rėmė šiaurės ir vakarų valstiečiai, Masavos uostas. Haile Selassie bandė nuraminti Eritrėjos gyventojus apsilankydamas provincijoje ir užtikrindamas, kad su jais bus elgiamasi kaip lygiais. Nors jis skyrė pinigus, titulus ir postus krikščionims iš Eritrėjos aukštumų, tikėdamasis juos patraukti į savo pusę 1967 m. pradžioje, Etiopijos slaptoji policija užverbavo daug informatorių provincijoje, pradangindavo persekiodavo ir žudydavo žmones iš jų tarpo, išvydama kelius žymius politikus į tremtį. Imperijos policija šaudė per studentų demonstracijas Asmaroje. Armija vykdė žudynes iki imperatoriaus nuvertimo 1974 m.
1971 m. Haile Selassie paskelbė Eritrėjoje karinę padėtį ir pasiuntė pusę Etiopijos armijos. Nesutarimai dėl strategijos ir taktikos suskaldė Eritrėjos Išsivadavimo Frontą 1972 m. Buvo įkurtas Eritrėjos Liaudies Išsivadavimo Frontas. Šioje daugiatautėje organizacijoje dominavo kairių pažiurų krikščionys, kalbantis tigrajų kalba. 1972–1974 m. kartais abi išsivadavimo organizacijos susiremdavo, bet greitai Eritrėjos Liaudies Išsivadavimo Frontas pradėjo dominuoti, o Isaias Afewerki tapo jo lyderiu. Sukilėliai naudojo iš armijos pavogtus ginklus.
1977 m. etiopams prastai sekėsi, bet sovietai atsiuntė daug ginklų ir jie pradėjo spausti išsivadavimo judėjimą. 1978–1986 m. Dergas surengė aštuonis nesėkmingus išpuolius prieš sukilėlius. 1988 m. ELIF užėmė Afabetą šiaurės rytų Etiopijos armijos būstinę ir trečdalis armijos išėjo iš rykiuotės. Ji turėjo apleisti Vakarų Eritrėją. Po to sukilėliai apsuko Kereną, antrą pagal dydį Eritrėjos miestą. Sovietai nustojo tiekti paramą Etiopijos armijai, ją pradėjo spausti Eritrėjos ir Etiopijos sukilėliai.
Nepriklausomybė
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
1991 m. Mengistu atsistatydino ir išvyko į Zimbabvę. JAV surinko 4 pagrindines Eritrėjos sukilėlių grupes į Londoną formaliai užbaigti karą. Liepos mėn. per konferenciją Etiopija pripažino Eritrėjos teisę į referendumą dėl nepriklausomybės. Sovietų parama Etiopijai ir komunizmo žlugimas atšaldė ELIF marksistines idėjas ir jis pradėjo orentuotis į demokratines reformas ir laisvą rinką.
1993 m. balandžio 23-25 d. Eritrėja referendume 99,83% balsavo už nepriklausomybę. Balandžio 27 d. Eritrėjos laikinoji vyriausybė paskelbė nepriklausomybę. Isaias Afewerki tapo prezidentu. 1996 m. ratifikuota Eritrėjos konstitucija.
1998 m. kilo karas su Etiopija dėl pasienio miesto Badmės, per kurį žuvo tūkstančiai karių. Eritrėja kentėjo nuo žmonių perkėlimo, sulėtėjusios ekonomikos ir sausumos minų. Karas baigėsi 2000 m. Alžyro susitarimu. Diskutuotiną sieną pradėjo saugoti 4000 JTO taikdarių. 2002 m. speciali sienos nustatymo komisija suteikė Badmės miestą Eritrėjai. Etiopija atsisakė pripažinti sprendimą ir toliau Badmėje laiko savo karius, bet „sunki“ taika išsilaikė. JTO misija baigėsi 2008 m. Eritrėja turėjo keletą pasienio konfliktų su Džibučiu ir Jemenu.
10% Eritrėjos gyventuojų dirba viešam sektoriuje, degalai normuojami, žiniasklaidą valdo valstybė. Medinos paslaugos pigio kur jų galima gauti ir vyriausybė vykdo kampanijas prieš ŽIV ir moterų genitalijų pjaustymus.
Reporteriai be sienų suteikė Eritrėjai paskutinę vietą (žemesnę nei Šiaurės Korėja) iš 179 saviraiškos laisvės požiūriu. Ten karinė tarnyba privaloma nuo 18 iki 55 metų. Moterys bėga iš armijos, nes ši draudžia joms pastoti, vesti, o karininkų lytiniai santykiai su žemesnio rango karėmis yra teisėti ir nelaikomi išprievartavimu. Kas mėnesį 3000 žmonių bėga iš šalies. JTO teigia, kad 84 procentai pabėgelių gavo prieglobstį, kai jo prašė įvairiose šalyse.
Išnašos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ McGraw-Hill Encyclopedia of Science and Technology (9th leid.). The McGraw Hill Companies Inc. 2002. ISBN 0-07-913665-6.
- ↑ Walter, Robert C.; Buffler, RT; Bruggemann, JH; Guillaume, MM; Berhe, SM; Negassi, B; Libsekal, Y; Cheng, H; et al. (2000-05-04). „Early human occupation of the Red Sea coast of Eritrea during the lastinterglacial“. Nature. 405 (6782): 65–69. doi:10.1038/35011048. PMID 10811218. Nuoroda tikrinta 2006-10-02.
- ↑ Simson Najovits, Egypt, trunk of the tree, Volume 2, (Algora Publishing: 2004), p.258.
Alžyras · Angola · Beninas · Bisau Gvinėja · Botsvana · Burkina Fasas · Burundis · CAR · Čadas · Dramblio Kaulo Krantas · Džibutis · Egiptas · Eritrėja · Etiopija · Gabonas · Gambija · Gana · Gvinėja · Kamerūnas · Kenija · Komorai · Kongas · Kongo DR · Lesotas · Liberija · Libija · Madagaskaras · Malavis · Malis · Marokas · Mauricijus · Mauritanija · Mozambikas · Namibija · Nigerija · Nigeris · Pietų Afrika · Pietų Sudanas · Pusiaujo Gvinėja · Ruanda · San Tomė ir Prinsipė · Seišeliai · Senegalas · Siera Leonė · Somalis · Sudanas · Svazilandas · Tanzanija · Togas · Tunisas · Uganda · Vakarų Sachara · Zambija · Zimbabvė · Žaliasis Kyšulys