Dergas (Etiopija)

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
የኅብረተሰብአዊት ኢትዮጵያ ጊዜያዊ ወታደራዊ መንግሥት
ye-Hebratasabʼāwit Ītyōṗṗyā Gizéyāwi Watādarāwi Mangeśt
Laikina karinė socialistinės Etiopijos valdžia
Flag of Ethiopia (1897-1936; 1941-1974).svg
1974 – 1987 Flag of Ethiopia (1987–1991).svg
Flag herbas
Vėliava Herbas
Location of Etiopija
Sostinė Adis Abeba
Kalbos amharų
Valdymo forma Marksistinė-leninistinė karinė chunta
Pirmininkas
 1974 Aman Michael Andom
 1974–1977 Tafari Benti
 1977–1987 Mengistu Haile Mariam
Era Šaltasis karas
 - Perversmas 1974 m. rugsėjo 12 d.
 - Monarchijos nuvertimas 1975 m. kovo 21 d.[1]
 - Priimta konstitucija 1987 m. vasario 22 d.
Plotas
 - 1987[2] 1 221 900 km² (471 778 sq mi)
Gyventojai
 - 1987[2] 46 706 229 
     Gyventojų tankumas 38,2 /km²  (99 /sq mi)
Valiuta Etiopijos biras
Telefonų kodas +251
Šiuo metu priklauso: Etiopijos vėliava Etiopija
Eritrėjos vėliava Eritrėja
Etiopija-orn.png
Etiopijos ir Eritrėjos istorija
Etiopijos priešistorė
Senovės Jemenas (Damotas)
Proto-Aksumo periodas
Aksumo imperija
Etiopijos imperija:
Zagvės dinastija > Saliamonidai
Oromo migracija, Osmanų imperija
Gondaro laikotarpis (1606–1755)
Zemene mesafint (1755–1855)
Suvienytoji Etiopija (1855–1935)
Italijos Rytų Afrika (1935–1941)
Etiopijos imperija (1941-1975)
Dergas > Etiopijos LDR (1987–1991)
Etiopija, Eritrėja, Džibutis
Istoriniai regionai
Mereb Melašas, Tigrajus, Begmenderis, Godžaras, Vagas, Ševa, Velega, Davaro, Balė, Adalis, Gibė

Dergas (gez. ደርግ, „komitetas“ arba „taryba“, pilnas pavadinimas Koordinuojantis ginkluotųjų pajėgų, policijos ir teritorinės armijos komitetas) – režimas, valdęs Etiopiją 19741987 m. Dergas perėmė valdžią po imperatoriaus Haile Selasie nuvertimo. Netrukus po susikūrimo, komitetas buvo oficialiai pervadintas į Laikinąją karinės administracijos tarybą (LKAT), bet ir toliau buvo žinomas kaip „Dergas“. 1975 m. Dergas priėmė komunizmo idėjas ir išliko valdžioje iki 1987 m.[3] 1975–1987 m. Dergas be teismo mirties bausme nuteisė arba įkalino dešimtis tūkstančių oponentų.[4]

1987 m. Mengistu Haile Mariam panaikino Dergą ir įkūrė Etiopijos Liaudies Demokratinę Respubliką. Po ilgus metus trukusių kovų su etninių grupių koalicija, 1991 m. Mengistu buvo nuverstas.

Įkūrimas ir augimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Aukšto rango Dergo nariai; Mengistu Haile Mariam, Amann Mikael Andom ir Atnafu Abate.

Koordinuojantis Ginkluotųjų Pajėgų, Policijos ir Teritorinės Armijos Komitetas arba Dergas (Gezo kalba „Komitetas“) buvo oficialiai įkurtas 1974 m. birželio 28 d. Komitetą įkūrė karinių pareigūnų grupė, siekdama palaikyti įstatymų laikymąsi ir tvarką, kuri pakriko dėl civilinės vyriausybės bejėgiškumo po anksčiau tais metais įvykusio Etiopijos ginkluotųjų pajėgų maišto. Kiek žinoma, Dergo nariai nebuvo tiesiogiai susiję su maištais, bet Komiteto įkūrimas taip pat nebuvo paskatintas noro palaikyti Ministro pirmininko Endelkachew Makonnen administraciją. Kovo 23 d. Alem Zewde Tessema įkūrė Koordinuotąjį Ginkluotųjų Pajėgų Komitetą. Ateinančiais mėnesiais radikalai Etiopijos karinėje sistemoje pradėjo tikėti, jog E. Makonnen veikė nekenčiamos feodalinės aristokratijos naudai. Dergas buvo įkurtas praėjus trims dienoms po to, kai grupė aristokratų pareikalavo kelių areštuotų vyriausybės ministrų ir pareigūnų, kurie buvo suimti apkaltinus korupcija ir kitais nusikaltimais, paleidimo.[5]

Dergas, kurį iš pradžių sudarė kareiviai iš sostinės, vėliau pasipildė keturiasdešimčia atstovų iš Etiopijos kariuomenės, oro pajėgų, laivyno, Kebur Zabagnos (imperatoriaus sargybos), teritorinės armijos ir policijos. Buvo tikimasi, kad kiekvienas vienetas atsiųs po tris atstovus – eilinius, puskarininkius ir jaunesnius pareigūnus iki majoro rango. Pasak Bahru Zewde, „aukšto rango pareigūnai buvo laikomi pernelyg kompromituoti dėl glaudžių sąsajų su režimu.“[6] Dažnai teigiama, jog Dergą sudarė 120 karių.[7] Šis teiginys įgijo platų pripažinimą dėl Dergo slaptumo pirmaisiais metais po susikūrimo, tačiau Bahru Zewde pažymi, kad „iš tikrųjų, skaičius buvo mažesnis nei 110“.[6] Aregawi Berhe mini du skirtingus šaltinius, kuriuose Dergo nariais įrašyti 109 asmenys.[8] Per visą gyvavimo laiką naujų narių į Dergą priimta nebuvo, tad narių skaičius tik mažėjo, ypač pirmus kelerius metus, kuomet kai kurie nariai buvo ištremti ar nužudyti.

Komitetas savo pirmininku išrinko majorą Mengistu Haile Mariam, o vicepirmininku – majorą Atnafu Abate. Iš pradžių buvo numatyta, jog Dergas nagrinės kariuomenės dalinių skundus, tirs vyresnių pareigūnų piktnaudžiavimus bei išgyvendins korupciją kariuomenėje.

Pirmaisiais mėnesiais po įkūrimo Dergo galia stabiliai augo. Liepos mėnesį Dergas pasiekė esminius susitarimus su imperatoriumi Haile Selasie: Komitetas galėjo areštuoti ne tik kariuomenės pareigūnus, bet ir bet kurio lygio valdininkus. Netrukus kartu su dauguma savo kabinetų ir regionų valdytojų buvo įkalinti abu buvę ministrai pirmininkai Tsehafi Taezaz Aklilu Habte-Wold ir E. Makonnen, vyriausi kariuomenės pareigūnai bei imperatoriaus aplinkos asmenys. Rugpjūtį, po siūlomos konstitucijos, sukuriančios konstitucinę monarchiją, pristatymo imperatoriui, Dergas pradėjo ardyti imperiškąją santvarką. 1974 m. rugsėjo 12 d. Dergas nuvertė ir įkalino imperatorių.

Rugsėjo 15 d. Dergas persivadino į Laikinąją karinės administracijos tarybą (LKAT) ir perėmė vyriausybės kontrolę. Dergas pasirinko leitenantą generolą Amann Andom, populiarų karinį lyderį ir Sandhursto karališkosios karo akademijos absolventą,[9] būti jo pirmininku ir laikinu valstybės vadovu. Generolo valdymas turėjo trukti iki kronprinco Asfaw Wossen grįžimo iš gydymo Europoje, kuomet šis turėjo perimti sostą kaip konstitucinis monarchas. Tačiau generolo Amann Andom ir radikalių Dergo elementų nuomonės išsiskyrė dėl naujo karinio puolimo Eritrėjoje ir Komiteto pasiūlymo įvykdyti mirties bausmę aukštiems Selasie buvusios vyriausybės pareigūnams.

Pašalinęs generolui ištikimus junginius – inžinierius, imperiškuosius asmens sargybinius ir oro pajėgas – Dergas nušalino patį Amann iš pareigų ir 1974 m. lapkričio 23 d. jam įvykdė mirties bausmę. Kartu buvo nužudyti keli jį palaikiusieji bei 60 ankstesnės imperinės valdžios pareigūnų.[10] Brigados generolas Tafari Benti perėmė Dergo pirmininko ir valstybės vadovo pareigas. Mengistu ir Atnafu Abate paaukštinti iki papulkininkių ir paskirti vicepirmininkais. Monarchija buvo oficialiai panaikinta 1975 m. gegužę, Marksizmas-leninizmas buvo paskelbtas valstybės ideologija. Imperatorius Haile Selasie mirė 1975 m. rugpjūčio 22 d., kai asmeninis gydytojas buvo išvykęs. Dažnai manoma, kad Mengistu jį nužudė arba užsakydamas jo mirtį, arba atlikdamas tai savo rankomis.[11]

Mengistu valdymas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Po vidinių konfliktų, dėl kurių buvo įvykdytos mirties bausmės generolui Tafari Benti ir keliems jo palaikytojams iki 1977 m., ir vėlesnio mirties bausmės įvykdymo pulkininkui Atnafu Abate, Mengistu tapo neginčijamu Dergo lyderiu. 1987 m. jis formaliai panaikino Dergą ir įkūrė Etiopijos Liaudies Demokratinę Respubliką (ELDR) su nauja konstitucija.

Daugelis Dergo narių išliko esminiuose valdžios postuose ir taip pat buvo Etiopijos darbininkų partijos (EDP) Centro Komiteto nariais. Tokiu būdu Etiopijoje atsirado civilinė Rytų bloko komunistų partijų versija. Mengistu tapo EDP generaliniu sekretoriumi, ELDR prezidentu ir vyriausiuoju karinių pajėgų vadu.

Etiopijos pilietinis karas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagrindinis straipsnis – Etiopijos pilietinis karas.
Dergo partijos ženklelis, apie 1979 m.

Kova su opozicija Dergo režimui peraugo į Etiopijos pilietinį karą. Šis konfliktas prasidėjo 1975–1977 m. nuo smurtinės politinės kampanijos, dar žinomos kaip „raudonasis teroras“, kai režimas dėl valdžios kovėsi iš pradžių su įvairiomis opozicijos grupėmis, o vėliau su kitomis dėl esminio vaidmens revoliucijoje besivaržančiomis grupėmis. Nors visoms pusėms buvo būdingi žmogaus teisių pažeidimai, režimas įvykdė daugumą nusikaltimų prieš civilius, taip pat veiksmus, privedusius prie badmečio.[12]

Po Dergo pergalės prieš šias grupes bei sėkmingo Somalio invazijos atrėmimo 1977 m. režimas įsitraukė į karą su ginkluotais oponentais. Tarp jų buvo partizaninės grupės, kovojusios už Eritrėjos nepriklausomybę, kovotojai iš Tigrajaus (tarp jų naujai susikūręs Tigrajų liaudies išvadavimo frontas) ir kitos grupės nuo konservatyvios pro-monarchinės Etiopijos demokratinės sąjungos iki kairiosios Etiopijos liaudies revoliucinės partijos. Valdant Dergui, Etiopija tapo artimiausia Rytų bloko sąjungininke Afrikoje ir viena iš geriausiai ginkluotų šalių regione, daugiausiai dėl pagalbos iš Tarybų Sąjungos, Rytų Vokietijos, Kubos ir Šiaurės Korėjos.

1975 m. kovo 4 d. Dergas paskelbė žemės reformą su šūkiu „žemę žemdirbiams“, kuri „buvo vienareikšmiškai radikali, netgi pagal tarybinius arba Kinijos standartus. Ji nacionalizavo visą kaimo žemę, atsisakė nuomos ir padarė žemdirbius atsakingus už visos schemos palaikymą“.[13] Nors režimas per visą savo gyvavimo laikotarpį nesusilaukė didelio pritarimo, žemės reforma paskatino reto palaikymo pasireiškimą. Pasak Ottaways:

Milžiniškos demonstracijos metu Addis Abeboje iškart po paskelbimo, grupė studentų prasilaužė pro policijos ir armijos barjerus, perlipo sieną bei pakylėjimą aplink Meneliko rūmus ir apkabino majorą Mengistu kaip reformos herojų.[14]

Be to, 1975 m. Dergas nacionalizavo daugumą pramonės bei privataus nekilnojamo turto miestuose.

Kita vertus, nesugebėjimas tvarkytis, korupcija ir bendras pasipriešinimas dažnai besiremiančiam jėga Dergo režimui bei sekinančios kovos su partizaniniais separatistų judėjimais Eritrėjoje ir Tigrajuje privedė iki drastiško maistui ir pardavimui naudojamų kultūrų produktyvumo sumažėjimo. 1978 m. spalį režimas paskelbė nacionalinę revoliucinę vystymosi kampaniją, siekdamas mobilizuoti žmogiškuosius ir materialiuosius išteklius ekonomikos pertvarkymui. Buvo paruoštas dešimties metų planas (1984/1985-1993/1994), skirtas išplėsti agrikultūrinę bei industrinę gamybą. Suplanuotas 6,5 % BVP ir 3,6 % asmeninių įplaukų augimas neįvyko, vietoje to asmeninės įplaukos per šį periodą sumažėjo 0,8 %.[15] Badmečių tyrėjas Alex de Waal pastebi, jog nors badmečio, ištikusio šalį devinto dešimtmečio viduryje, priežastimi dažnai laikoma sausra, „atidesnis tyrimas atskleidžia, jog sausra išplito keli mėnesiai po badmečio pradžios.“[16] Šimtai tūkstančių gyventojų bėgdami nuo ekonominių sunkumų, karinės tarnybos ir politinės priespaudos persikėlė gyventi į kaimynines šalis bei visą Vakarų pasaulį, pirmąsyk sukurdami etiopų diasporą.

Pagalba ir kontroversija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Badas devintojo dešimtmečio viduryje atkreipė pasaulio dėmesį į politinę situaciją Etiopijoje ir įkvėpė labdaros judėjimus Vakarų pasaulyje, tarp jų „Oxfam“ ir Live Aid koncertus 1985 m. liepą. Suaukoti pinigai buvo išdalinti Etiopijos NVO. Pastebėjus, jog kai kurios iš NVO yra valdomos Dergo, kilo kontroversija, kad kai kurie iš „Oxfam“ ir Live Aid surinktų pinigų buvo panaudoti finansuoti Dergo prievartinio perkėlimo programas, kurių metu buvo perkelta milijonai žmonių, o tarp 50 000 ir 100 000 žuvo.[17] BBC paskelbė tyrimo rezultatus, pagal kuriuos sukilėliai panaudojo milijonus svarų sterlingų pagalbos ginklų pirkimui; šiuos kaltinimus korporacija vėliau atsiėmė.[18]

Dergo pabaiga[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tankai Adis Abebos gatvėse po sukilėlių vadovaujamo sostinės užgrobimo.

Nors Dergo valdymas oficialiai pasibaigė 1987 m. vasario 22 d., trys savaitės po konstitucinio referendumo, priėmusio ELDR konstituciją, tik rugsėjo mėnesį buvo sudaryta nauja valdžia ir Dergas buvo formaliai panaikintas.[19] Išgyvenę Dergo nariai liko valdžioje kaip naujo civilinio režimo lyderiai.

Devinto dešimtmečio pabaigoje geopolitinė situacija tapo nepalanki komunistiniam režimui, kai Sovietų Sąjunga atsisakė komunizmo plėtros pagal Michailo Gorbačiovoglasnost“ ir „perestroikos“ lozungus. Rytų bloko šalys ženkliai sumažino paramą Etiopijai besistengdamos išsaugoti savo ekonomikas. Tai sukėlė dar daugiau sunkumų Etiopijos valdžiai, ir šalies ginkluotos pajėgos nebebuvo pajėgio kovoti su partizanų puldinėjimais šiaurėje. 1990 m. gruodį Sovietų Sąjunga visiškai sustabdė paramą ELDR, kas kartu su komunizmo pralaimėjimu Rytų bloke bei 1989 m. revoliucijomis sudavė stiprų smūgį ELDR.

1991 m. sausio pabaigoje sukilėlių pajėgų koalicija, pavadinta Etiopijos liaudies revoliuciniu demokratiniu frontu (ELRDF), užgrobė Gonderą, senąją sostinę, Bahir Darą ir Desę. Tuo pačiu metu Eritrėjos liaudies išlaisvinimo frontas perėmė visos Eritrėjos kontrolę, išskyrus Asmarą ir Asebą pietuose. Sovietų Sąjunga, įklimpusi vidiniuose nesutarimuose, nebegalėjo remti Dergo.[20] Buvusio JAV diplomato Paul B. Henze žodžiais, „jo likimui tapus neišvengiamam, Mengistu mėtėsi tarp priešinimosi iki galo ir užuominų, jog jis gali pasekti imperatoriaus Teodoro II pavyzdžiu ir nusižudyti“.[21] Mengistu veiksmai buvo skuboti: jis sušaukė Šengą, Etiopijos parlamentą, neeilinei sesijai ir pertvarkė savo kabinetą, bet pagal P. B. Henze, „šie pasikeitimai įvykdyti per vėlai, kad ką nors pakeistų“.[21] Gegužės 21 d., tvirtindamas, jog keliauja patikrinti karių pietinėje Etiopijoje esančioje bazėje, Mengistu pabėgo iš šalies į Keniją. Iš ten kartu su savo artimiausiais šeimos nariais persikėlė į Zimbabvę, kur gavo prieglobstį ir, 2010 m. duomenimis, tebegyvena iki šiol.

Įžengęs į Adis Abebą, EPRDF paleido EDP ir areštavo beveik visus Dergo pareigūnus. 2006 m. gruodį 73 buvusio režimo pareigūnai buvo pripažinti kaltais dėl genocido. 34 teisiamieji buvo teisme, keturiolika kitų buvo mirę per ilgą teisminio proceso laikotarpį, o 25, tarp jų Mengistu, buvo teisiami in absentia.[22]. Teismo procesas baigėsi 2008 m. gegužės 26 d., daugeliui pareigūnų skirta mirties bausmė. 2010 m. gruodį mirties bausmė įvykdyta 23 Dergo pareigūnams, 2011 m. spalio 4 d. šešiolika Dergo pareigūnų buvo paleisti po dvidešimties metų kalėjimo.

Pirmininkai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

LKAT Nuolatinis Komitetas (1985 m. sausis)[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. "Ethiopia Ends 3,000 Year Monarchy", Milwaukee Sentinel, March 22, 1975, p. 3.; "Ethiopia ends old monarchy", The Day, March 22, 1975, p. 7.; Henc Van Maarseveen and Ger van der Tang, Written Constitutions: A Computerized Comparative Study (BRILL, 1978) p. 47.; The World Factbook 1987; Worldstatesmen.org – Ethiopia
  2. The World Factbook 1987
  3. David A. Korn, Ethiopia, the United States and the Soviet Union, Routledge, 1986, page 179
  4. de Waal 1991.
  5. Marina and David Ottaway, Ethiopia: Empire in Revolution (New York: Africana, 1978), p. 52
  6. 6,0 6,1 Bahru Zewde, 2000, p. 234
  7. Richard Pankhurst, The Ethiopians: A History (Oxford: Blackwell, 2001), p. 269.
  8. Aregawi Berhe, A Political History of the Tigray People’s Liberation Front (Los Angeles: Tsehai, 2009), p. 127 and note.
  9. Wrong, Michela (2005). I didn't do it for you. Harper Collins. ISBN 0-06-078092-4.
  10. Bahru Zewde 2001, 237f.
  11. Paul Henze, 2000, p. 332n
  12. de Waal 1991, iv.
  13. Ottaway 1978, 67.
  14. Ottaway 1978, 71.
  15. Bahru Zewde 2001, 262f.
  16. de Waal 1991, 4.
  17. David Rieff. "Cruel to be kind?", 24 June 2005. Nuoroda tikrinta 9 October 2011.
  18. BBC Complaints (17 November 2010). „ECU Ruling: Claims that aid intended for famine relief in Ethiopia had been diverted to buy arms“. BBC. Nuoroda tikrinta 9 October 2011. „Following a complaint . . . the BBC has investigated these statements and concluded that there was no evidence for them . . . The BBC wishes to apologise unreservedly“ .
  19. Šablonas:Country study
  20. Henze 2000, 322.
  21. 21,0 21,1 Henze 2000, 327f.
  22. Mengistu is handed life sentence, BBC News, 11 January 2007