Enron

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Enron Corporation
Forma Akcinė bendrovė
Pramonė Energetika
Pirmtakas (-ai) InterNorth
Houston Natural Gas,
kurie susijungė 1985 m.
Perėmėjas (-ai) Dynegy
Prisma Energy International
Įkurta 1985 m. Omahoje, Nebraska, JAV
Įkūrėjas (-ai) Kenneth Lay
Uždaryta 2007 m.
Centrinė būstinė 1400 Smith Street
Hiustonas, Teksasas, JAV
Svarbiausi darbuotojai Kenneth Lay
(įkūrėjas, pirmininkas ir CEO)
Jeffrey Skilling
(buv. prezidentas, COO ir CEO)
Andrew Fastow (buv. CFO)
Rebecca Mark-Jusbasche (Enron International buv. vicepirmininkas, pirmininkas ir CEO)
Stephen F. Cooper
(Interim CEO ir CRO)
Darbuotojų 20 600 (2001 m.)
Tinklalapis www.enron.com

Enron buvo viena iš didžiausių JAV energetikos bendrovių. Įsteigta 1985 m. ir 2001 m. paskelbusi bankrotą.[1][2] „Enron“ užsidarė po to, kai buvo atskleistas apskaitos klastojimas. Tuomet tai buvo didžiausias bankrotas JAV istorijoje.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

„Enron“ korporacija įsteigta 1985 m. susijungus dviem dujų vamzdynų operatoriams, bendrovėms „Houston Natural Gas“ (būstinė Hiustone) ir „InterNorth“ (būstinė Omahoje). 1999 m. „Enron“ pradėjo teikti elektroninės prekybos žaliavomis paslaugą. „Enron“ pajamos sparčiai augo: 2000 m. jos siekė 100 mlrd. JAV dolerių ir kompanija užėmė 7 vietą Fortune 500 sąraše, bei buvo vertinama 6-a didžiausia pasaulio privačia energetikos bendrove.[3]

Iki bankroto 2001 metais septintos pagal dydį JAV kompanijos „Enron“, kaip ir daugelio kitų komunalinių paslaugų įmonių, pavadinimas nebuvo labai žinomas plačiajai visuomenei. Tačiau energetikų tarpe „Enron“ garsėjo kaip viena iš nedaugelio pasaulio bendrovių, sugebėjusių sėkmingai integruoti tokias sudėtingas veiklas, kaip energijos gamyba, transportavimas ir pardavimai. Per keliolika savo istorijos metų kompanija taip pat išplėtė savo įtaką tokiuose su energetika nesusijusiose veiklose, kaip internetas, rizikos vadyba, vertybinių popierių prekyba ar „orų derivatyvai“ (sezoninių ar nuo gamtinių sąlygų priklausomų verslų draudimas). Būtent tokios pašalinės veiklos ir lėmė spartų „Enron“ augimą, ir būtent dėl jų „Fortune“ žurnalas vadino „Enron“ „pačia inovatyviausia Amerikos kompanija“ šešerius metus iš eilės iki pat 2001 metų.[4]

„Enron“ skandalas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

„Enron“ finansinis skandalas iškilo aikštėn 2001 metų pabaigoje. 2001 m. spalį kompanija pranešė apie 618 mln. JAV dolerių ketvirčio nuostolį.[5] Po to buvo atskleista daug neaiškių buhalterinių procedūrų (tai galima vadinti sukčiavimu), atliktų 1990 m. „Enron“ ir partnerėje, apskaitos įmonėje „Arthur Andersen“. Šios procedūros privedė prie didžiausio bankroto istorijoje 2001 m. lapkričio viduryje. Mažesnės kompanijos „Dynegy“ bandymas išgelbėti „Enron“ buvo neįgyvendinamas. Bankroto byla buvo iškelta 2001 m. gruodžio 2 d.

Prasidėjus skandalui, „Enron“ akcijos kaina nukrito nuo 90 dolerių iki kelių centų. Kadangi šios akcijos buvo laikomos patikimomis, neturintis precedento bankrotas buvo laikomas katastrofa finansų pasaulyje. Enron ėmė smukti atskleidus, kad didžioji dalis pelno buvo gauta iš specialiai tam įkurtų įmonių, kurios taip pat apsaugodavo nuo finansinės rizikos, dažniausiai bankroto bei leisdavo vengti mokesčių mokėjimo. Taigi tokios veiklos rezultatas buvo Enron skolų ir nuostolių nefiksavimas oficialiose finansinėse ataskaitose.

Skandalas taip pat lėmė ir „Arthur Andersen“ apskaitos įmonės, kuri tuo metu buvo tarp penkių geriausių apskaitos įmonių pasaulyje, išformavimą.

Faktai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1990 m. pradžioje JAV Kongresas išleido įstatymą, panaikinantį elektros pardavimo valstybinį reguliavimą. Kelis metus prieš šį, toks pat įstatymas buvo priimtas ir gamtinėms dujoms. Tokia energijos rinka „davė žalią šviesą“ klestėti kompanijoms, tokioms kaip „Enron“. Todėl kainos ėmė labai svyruoti ir tai sukėlė dažną savivaldybių nepasitenkinimą. 1990 m. pabaigoje „Enron“ akcijos buvo parduodamos už 80–90 dolerių už vieną, taigi beveik nebuvo tokių, kurie būtų susirūpinę neaiškia kompanijos finansine apskaita.

2001 m. liepos viduryje, „Enron“ pranešė uždirbusi 50,1 mlrd. dolerių (trigubai daugiau nei prieš metus) ir taip aplenkė prognozes trimis centais už akciją. Nepaisant to, „Enron“ akcijų kaina nukrito 30 % nuo 2000 m. to paties ketvirčio.

Susirūpinimas kilo. „Enron“ susidūrė su sunkumais vykdant „Dabhol Power“ projektą – statant milžinišką elektros jėgainę Indijoje bei sulaukė kritikos tariamai dalyvavus Kalifornijos 2000−2001 m. energetinės krizės sukėlime.

„Enron“ žlugimo laikmetis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

2001 m. rugpjūčio 14 d. „Enron“ generalinis direktorius Jeffrey Skilling (buvęs energijos konsultantas „McKinsey&Company“ įmonėje ir atėjęs į „Enron“ 1990 m.) paskelbė apie atsistatydinimą, išbuvęs šiose pareigose tik 6 mėnesius.

Skilling’o teigimu, jis atsistatydina dėl asmeninių priežasčių. Apžvalgininkai pastebėjo, kad keletas mėnesių prieš atsistatydinimą, J. Skilling pardavė mažiausiai 450 tūkst. „Enron“ akcijų už maždaug 33 mln. dolerių (tačiau išėjimo dieną jis vis dar turėjo virš milijono akcijų). Nepaisant to, „Enron“ pirmininkas Kenneth Lay įtikino analitikus, kad nėra „absolučiai nė vienos apskaitos, biržos, rezervų ir kt. problemos“, dėl kurios galėjo atsistatydinti generalinis direktorius J. Skilling. Vėliau jis įtikino apstulbusius rinkos stebėtojus, kad nebus jokio pokyčio kompanijos darbe bei jos perspektyvose ateityje ir pasiskelbė generaliniu direktoriumi.

Vis dėlto, sekančią dieną Skilling’as pripažino, kad netvirta „Enron“ kaina akcijų biržoje buvo svari priežastis palikti postą. „New York Times“ redaktorius Paul Krugman pareiškė, kad „Enron“ yra pavyzdys to, kas atsitinka valstybei nereguliuojant tokių dalykų, kaip energija. Po kelių dienų, K. Lay išsiuntė laišką vyr. laikraščio redaktoriui, ginantį „Enron“ kompanijos filosofiją:

Krugmano atakos tikslas buvo laisvos rinkos sistemos diskreditavimas. Sistemos, kuri leidžia žmonėms patiems pasirinkti ir vėliau džiaugtis jų darbo vaisiais, galimybėmis, protu ir širdimi. Jis (Krugman), matyt, geriau pasitiki monopolijų kontroliuojama arba vyriausybės remiama sistema, kuri priima sprendimus už žmones. Mes nesutinkame, kad esame mažiau patikimi, sąžiningi ir garbingi už tokias institucijas ir jų vadovus. Siautėjančio „financializavimo“ pavyzdys, kurį pateikia p. Krugman (elektros rinka Kalifornijoje), yra kaip tik jo propaguojamos sistemos, su aktyviu vyriausybės kišimusi, produktas. Iš tikrųjų, vieninteliai iš Kalifornijos fiasko pasipelnė valstybinės Los Andželo, „Pacific Northwest“ ir „British Columbia“ komunalinės įmonės. Ši katastrofa, išeikvojusi Kalifornijos turtą, buvo sukelta ne rinkos daugumos, bet įstatymo, priimto kelių asmenų.

Investuotojai ima nerimauti[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

2001 m. rugpjūčio pabaigoje vis dar krentant jo kompanijos akcijų kainai, Lay paskyrė Enron didmeninės prekybos paslaugų ir eksploatacijos viršininką, 39 m. Greg Whalley, ir jo viršininką, 46 m. Mark Frevert, į pirmininko postą. Kai kurie apžvalgininkai teigė, kad Enron investuotojus labai reikėjo nuraminti ne vien dėl to, kad kompanijos veiklą buvo sunku suprasti (neįmanoma „iššifruoti“) ir dėl sunkumų reikiamai pateikti finansines ataskaitas. „Analitikams yra tikrai sunku suprasti, kaip „Enron“ uždirba pinigus duotame ketvirtyje ir kur juos praranda“, teigė vienas analitikas. Lay sutiko, kad Enrono komercinė veikla yra sudėtinga, tačiau tvirtino, kad apžvalgininkai „niekada negautų visos norimos informacijos“ tam, kad patenkintų savo smalsumą. Jis taip pat paaiškino, kad jo verslo sudėtingumą lemia mokesčių mokėjimo strategijos ir bandymas išlaikyti savo poziciją.

Lay pastangos atrodė pasiekė tik dalį sėkmės. 2001 m. rugsėjį vieno garsaus draudimo fondo vadybininkas pastebėjo, kad „Enron“ akcijos yra parduodamos labai įtartinai. Greitas Skilling’o išėjimas kartu su neaiškiomis „Enron“ buhalterinėmis knygomis neleido Volstrytui tinkamai įvertinti „Enron“ akcijas. Be to, kompanija pripažino, kad kelis kartus vykdė sandorius su susijusiomis kompanijomis. Buvo žmonių bijojusių, kad tokie sandoriai buvo per dažnai ir per lengvai naudojami nuostolių perkėlimui, kurie kitu atveju būtų pasirodę balanso žiniaraštyje. Daugiausia problemų kėlęs aspektas šioje sistemoje buvo tai, kad keletas susijusių kompanijų buvo kontroliuojamos Andrew Fastow iš „Enron“.

Po 2001 m. rugsėjo 11 d. atakų, žiniasklaidos dėmesys kompanijai ir jos problemoms sumažėjo. Po mažiau nei mėnesio „Enron“ paskelbė ketinimus panaudoti mažesnio pelno turtą skoloms išmokėti, kad pagrindiniai dujų ir elektros verslai galėtų toliau prekiauti. Šiame žingsnyje buvo įtraukti ir „Portland General Electric“ pardavimas kitai valstybinei komunalinei įmonei, „Northwest Natural Gas“ pardavimas už maždaug 1,9 mlrd. dolerių grynais ir akcijomis bei 65 % „Dabhol“ projekto Indijoje akcijų.

Nuteista šalis Kompensacija (mln. dolerių)
Lehman Brothers 222,5
Bank of America 69
Arthur Andersen 40
Enron administracijos taryba 168
Citigroup 2000
JP Morgan Chase 2200
CIBC - Bank (Kanada) 2400
Suma: 7100

Derybų dėka pasiekta 7,1 mlrd. dolerių kompensacijų nukentėjusiems; dėl bankroto buvusi rinkos kapitalizacija – 60 mlrd. dolerių – neteko reikšmės.

Kaltinamieji[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Kurt Eichenwald: Verschwörung der Narren. Bertelsmann, München, 2006. ISBN 3-570-00910-6

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. nytimes.com
  2. CBC News
  3. CBC News
  4. [1] Verslo klasė – Energetikos karaliaus žlugimas.
  5. CBC News