Apskaita

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Apskaita – ekonominės informacijos atpažinimo, matavimo ir pateikimo procesas, leidžiantis informacijos vartotojams daryti apgalvotus sprendimus.

Apskaitos elementai[taisyti | redaguoti kodą]

Apskaitos svarbiausi elementai yra:

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindiniai straipsniai – Apskaitos istorija ir Apskaitos istorija Lietuvoje.

Apskaitos atsiradimą sąlygojo įvairių daiktų kaupimas, darbų planavimas ir organizavimas. Neaišku kokius skaičiavimus galima vadinti apskaita. Manoma, kad finansiniais ir kitas operacijas pradėta registruoti prieš 4000 metų, o įvairūs apskaitos būdai į Europą atkeliavo iš Indijos, Kinijos ir arabų šalių.

Labai didelę reikšmę apskaitai atsirasti turėjo amatų, žemės ūkio darbų ir prekybos atsiradimas. Plėtojantis ūkiui atsirado raštas, skaičiai ir pati apskaita. Apskaita ir organizacinis darbas neatskiriami, nes ūkinių operacijų registravimas ir sisteminimas sudaro galimybes priimti sprendimus, duoti nurodymus ir kontroliuoti jų vykdymą.

Apskaita labai išsiplėtojo antikos laikais. Daugiausiai duomenų yra išlikę apie apskaitą senovės Graikijoje ir Romos imperijoje. Taip pat išlikę duomenų apie apskaitą ir iš kitų antikos valstybių.

Žlugus Romos imperijai žlugo vergovė ir klestėję amatai. Kartu suprastėjo ir išvystyta apskaita. Maždaug apie XI–XV a. amatai atsiskyrė nuo žemės ūkio ir pradėjo plėtotis miestai, prekyba, amatai ir pinigų sistema, o taip pat ir apskaita, pradėtas naudoti dvejybinis įrašas.

Feodalizmo laikotarpyje pradėta naudoti arabiška skaičių sistema, knygų spausdinimo išradimas skatino apskaitą. Sparčiai tobulėjo apskaitos knygos ir jose daromų įrašų technika.

Pirmą kartą užsiminta apie dvejybinį įrašą Luko Pačiolio 1494 m. Venecijoje išleistoje knygoje „Suma de aritmetica, geometria, proportion et proportionalita“ (Aritmetikos, geometrijos, mokymo apie proporcijas ir santykius suma). Jos vienuoliktame skyriuje „Traktatas apie sąskaitas ir įrašus“ aprašyti bendri apskaitos vedimo principai, kurie neprarado aktualumo ir šiais laikais.

Apskaitos raida Lietuvoje kiek vėlavo. Lietuvoje feodalizmo laikotarpiu plačiai buvo atliekami įvairių daiktų, žemės, o galiausiai ir žmonių surašymai. Taip pat apskaitydavo duoklę ir valstiečių atidirbtas dienas.

Ypač plačiai apskaita plėtojosi kapitalizmo laikotarpyje. Tai sąlygojo paaštrėjusi konkurencija, įmonių stambėjimas ir gamybos sudėtingumas. Taip pat apskaitos vedimas pradėtas kompiuterizuoti.

Apskaitos principai[taisyti | redaguoti kodą]

Bendrieji apskaitos principai yra nuostatos, kuriomis remiasi kiekvienos laisvosios rinkos šalies apskaitos taisyklės.[1]

  • Įmonės principas: apskaitomi konkrečios įmonės veiklos rezultatai, nesiejant įmonės turto su įmonės savininkų turtu.
  • Veiklos tęstinumo principas: kiekviena įmonė gali egzistuoti pakankamai ilgai, kad galėtu įgyvendinti numatytus projektus ir įsipareigojimus.
  • Periodiškumo principas: informacija apie įmonės veiklą jos valdymui reikalinga nuolat.
  • Pastovumo principas: apskaitos metodika turi būti pastovi pakankamai ilgą laiko tarpą.
  • Piniginio mato principas: visi turto ar veiklos pokyčiai matuojami piniginiu matu.
  • Atsargumo principas: įmonės veiklos rezultatai turi būti vertinami atsargiai.
  • Kaupimo principas: ūkiniai faktai apskaitoje fiksuojami jau įvykę.
  • Palyginimo principas: nustatomas kriterijus, pagal kurį užfiksuotos apskaitoje išlaidos pripažįstamos kaip sąnaudos.
  • Neutralumo principas: pateikta informacija turi būti objektyvi ir nešališka.
  • Turinio svarbos principas: skiriamas dėmesys ūkinių faktų turiniui ir ekonominiai prasmei.

Apskaitos informacijos vartotojai[taisyti | redaguoti kodą]

Apskaitos informacijos vartotojai įmonėje yra fiziniai ir juridiniai asmenys, vartojantys atitinkamą apskaitos informaciją įvairiems savo tikslams pasiekti. Juos dar galima suskirstyti vidinius ir išorinius. Išskiriamos tokios apskaitos informacijos vartotojų grupės:

  • Akcininkai savininkai (tikri arba potencialūs) – fiziniai arba juridiniai asmenys, turintys įmonės akcijas arba suinteresuoti jų įsigyti, verslo nesėkmės atvejų jie rizikuoja prarasti visą investuotą į įmonę turtą, todėl nuolat turi domėtis ne tik įmonės veiklos pelningumu, bet ir turto, kurio disponuoja įmonė, suma, taip pat kam priklauso šis turtas, t. y. jo savininkas. Svarbiausias duomenų šaltinis, kuriuo apsispręsdami vadovaujasi akcininkai, yra metinė finansinė atskaitomybė;
  • Kreditoriai – asmenys arba institucijos, suinteresuoti įmonei teikti prekes, paslaugas arba paskolas. Jie suinteresuoti ar įmonė gavusi paskolą ar prekės skolon, sugebės laiku padengti įsiskolinimą t. y. tyrinėja įmonės mokumo pajėgumą;
  • Darbuotojai – asmenys (įskaitant profsąjungų atstovus), dirbantys arba galintys dirbti įmonėje. Darbuotojai domisi apskaitos duomenimis tiek tiesiogiai, tiek ir netiesiogiai – dažniausiai per profesinės sąjungas ir kitas darbuotojų teisės ginančias organizacijas. Jiems svarbu žinoti, ar perspektyvi įmonės veikla, kad galėtų būti garantuoti dėl savo darbo vietų ar karjeros;
  • Pirkėjai – asmenys, galintys pirkti kompanijos prekes bei naudotis jos paslaugomis. Disponuodami atitinkamomis žiniomis, jie gali prognozuoti kainų dinamiką. Pirkėjas dažnai būna labai suinteresuotas savalaikiu prekių gavimu o svarbiausia – jų kokybę;
  • Konkurentai – asmenys besivaržantys su įmone vartotojų rinkoje;
  • Valstybė – nustatanti mokesčius ir tikrinanti, kaip vykdomi įvairūs vyriausybės nurodymai, taip pat valstybinės statistikos institucijos, vietos valdžios institucijos naudoja parengtas ataskaitas regionų perspektyvoms įvertinti bei ministerijos;
  • Vadybininkai (įmonės administracija) – asmenys planuojantys ir kontroliuojantys įmonės veiklą. Jie privalo rūpintis kad įmonės veikla būtų pelninga, įmonė nuolat turėtų pakankamai pinigų atsiskaityti su kreditoriais ir tiekėjais, galėtų išmokėti dividendus, laiku atsiskaitytų su valdžios instancijomis už priskaičiuotus mokesčius, be to, naudodama gamyboje turtą siekti kad jis nemažėtų. Jiems nepakanka metinės ar ketvirtinės finansinės atskaitomybės duomenų, kurie patenkina daugelį akcininkų. Įmonės administracijai ir atsakingiems vadybininkams paprastai būna prieinama didelė apskaitos duomenų dalis, o konkretiems vykdytojams pateikiama tik tai ta informacija, kurios reikia jų pareigoms atlikti;
  • Visuomenė – žmonių grupė, suinteresuota, kad įmonė laikytųsi įstatymų, ir besitikinti gauti netiesioginė naudą iš klestinčios įmonės veiklos.

Apskaitos modeliai[taisyti | redaguoti kodą]

Pagal tam tikrus požymius vienam ar kitam apskaitos modeliui galima priskirti visas pasaulio valstybes, kurie susiformavo dėl kultūrinių, geografinių ir istorinių aplinkybių.[1]

  • Anglosaksiškų šalių apskaitos modeliui būdingas griežtas orientavimasis į savininko ar investuotojo informacinį poreikį.
  • Kontinentinės Europos modeliui būdinga orientacija į finansinių institucijų bendrajai finansinei apskaitai keliaus reikalavimus. Šio modelio šalyse detaliai sukonkretintas finansinės apskaitos tvarkymas įmonėse.
  • Lotynų Amerikos apskaitos modeliui būdingas didelis valstybinis apskaitos reglamentavimas, o visa apskaitos sistema orientuota į valstybės poreikius.
  • Musulmonų fundamentalistų valdomų šalių apskaitos modelis neturi nieko bendro su tarptautiniais apskaitos standartais.
  • Postkomunistinis apskaitos modelis orientuotas į valstybinio reguliavimo ir apmokestinimo poreikius.

Lietuvoje taikoma Europos Sąjungos reglamentuotą kontinentinės Europos apskaitos modelį su anglosaksiškų šalių apskaitos modelio elementais.

Taip pat skaitykite[taisyti | redaguoti kodą]

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. 1,0 1,1 Jonas Bukevičius, Jonas Žaptorius: „Apskaitos pagrindai“ 2009 m. Technika Vilnius ISBN 9789955289029

Vikiteka