Gauja (Nemunas)

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Gauja
Gaujos vaga vidurupyje
Gaujos vaga vidurupyje
Ilgis 94 km
Baseino plotas 1677 km²
Vidutinis debitas 13,6 m³/s
Ištakos Ašmenos aukštuma
Žiotys Nemunas
Šalys Lietuva, Baltarusija
Commons-logo.svg Vikiteka: GaujaVikiteka

Gauja (brus. Гаўя) – upė Lietuvoje ir Baltarusijoje; Nemuno dešinysis intakas. Prasideda Gardino srityje, Vijos rajone, Ašmenos aukštumoje, šalia Lietuvos ir Baltarusijos valstybės sienos. Teka į pietryčius, kerta Šalčininkų rajoną (vadinamąjį „Dieveniškių pusiasalį“). Lietuvos teritorija prateka ~30 km. Toliau vėl teka Baltarusija, Vijos rajonu. Įteka į Nemuną 712 km nuo jo žiočių, 21 km į pietryčius nuo Lydos[1].

Gauja Dieveniškėse

Intakai: Alita, Žižma, Vedrauka (dešinieji), Verseka, Padakupka, Kleva, Jakunka (kairieji). Vidutinis nuolydis 192 cm/km. Slėnio plotis 0,1-0,9 km. Vaga vingiuota, daug senvagių, vietomis sureguliuota. Jos plotis 12–20 m. Upė užšąla gruodžio pabaigoje, atitirpsta kovo antroje pusėje. Lietuvoje ant Gaujos įrengtas 27 ha Poškonių tvenkinys, Baltarusijoje – Žamyslavlio HE tvenkinys. Prie upės auga gamtos paminklas – Žamyslavlio uosis.

Prie Gaujos esančios gyvenvietės: Katkuškės, Dailidės, Poškonys, Stalgonys, Skraičionys, Dieveniškės, Naujieji Kalviai, Pagaujėnai, Gudeliai, Girdžiūnai (Lietuva), Žamyslavlis, Subotnikai, Baravykai (Baltarusija).

Etimologija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Upėvardžio kilmė miglota. Bandyta sieti su lietuvių ir latvių žodžiu gauja („ruja, krūva, minia“). Kazimieras Būga spėjo, kad pavadinimas gali sietis su latv. guovs, govs („karvė“). Bronys Savukynas siejo upėvardį su liet. goti („skubiai eiti“, at-goti „skubiai ateiti“, nu-goti „greitai nueiti“). Dar plg. skr. जू, जवते = jū-, javate „skuba“. Taigi, Gauja galėtų reikšti „sraunioji“.[2]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Algirdas Rainys. Gauja (Nemunas). Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 1 (A-Grūdas). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1985. 583 psl.
  2. Aleksandras Vanagas. Lietuvių hidronimų etimologinis žodynas.  – Vilnius: Mokslas, 1981.