Gauja (Nemunas)

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Gauja
Gauja prie Pupiškių
Gauja prie Pupiškių
Ilgis 94 km
Baseino plotas 1677 km²
Vidutinis debitas 13,6 m³/s
Ištakos Ašmenos aukštuma
Žiotys Nemunas
Šalys Lietuvos vėliava Lietuva, Baltarusijos vėliava Baltarusija
Commons-logo.svg Vikiteka Gauja

Gauja (blrs. Гаўя, lenk. Gawia) – upė Lietuvoje ir Baltarusijoje; Nemuno dešinysis intakas. Prasideda Gardino srityje, Vijos rajone, Ašmenos aukštumoje, šalia Lietuvos ir Baltarusijos valstybės sienos. Teka į pietryčius, kerta Šalčininkų rajoną (vadinamąjį „Dieveniškių pusiasalį“). Lietuvos teritorija prateka ~30 km. Toliau vėl teka Baltarusija, Vijos rajonu. Įteka į Nemuną 712 km nuo jo žiočių, 21 km į pietryčius nuo Lydos[1].

Intakai: Alita, Žižma, Vedrauka (dešinieji), Verseka, Padakupka, Kleva, Jakunka (kairieji).

Vidutinis nuolydis 192 cm/km. Slėnio plotis 0,1-0,9 km. Vaga vingiuota, daug senvagių, vietomis sureguliuota. Jos plotis 12–20 m. Upė užšąla gruodžio pabaigoje, atitirpsta kovo antroje pusėje. Lietuvoje ant Gaujos įrengtas 27 ha Poškonių tvenkinys, Baltarusijoje – Žamyslavlio HE tvenkinys. Prie upės auga gamtos paminklas – Žamyslavlio uosis.

Prie Gaujos esančios gyvenvietės: Katkuškės, Dailidės, Poškonys, Stalgonys, Skraičionys, Dieveniškės, Naujieji Kalviai, Pagaujėnai, Gudeliai, Girdžiūnai (Lietuva), Žamyslavlis, Subotnikai, Baravykai (Baltarusija).

Etimologija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Upėvardžio kilmė miglota. Bandyta sieti su lietuvių ir latvių žodžiu gauja („ruja, krūva, minia“). Kazimieras Būga spėjo, kad pavadinimas gali sietis su latv. govs ( tarti guovs „karvė“). Bronys Savukynas siejo upėvardį su liet. goti („skubiai eiti“, at-goti „skubiai ateiti“, nu-goti „greitai nueiti“). Dar plg. skr. जू, जवते = jū-, javate „skuba“. Taigi, Gauja galėtų reikšti „sraunioji“.[2]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Algirdas RainysGauja (Nemunas). Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 1 (A-Grūdas). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1985. // psl. 583
  2. Aleksandras Vanagas. Lietuvių hidronimų etimologinis žodynas. – Vilnius: Mokslas, 1981.