Bronius Jonušas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką

Bronius Jonušas (1899 m. vasario 27 d. Pašilės k., Ylakių valsč.1976 m. vasario 12 d. Omahoje, JAV) – kapelmeisteris, orkestrų ir chorų dirigentas, pedagogas, kompozitorius.

2004 m. Ylakiuose atidarytas kompozitoriaus Broniaus Jonušo muziejus. 2009 m. birželio 6 d. Broniaus Jonušo palaikai perlaidoti Ylakių kapinėse.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Lietuvoje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Augo gausioje Juozo Jonušo ir Emilijos Baranauskaitės-Jonušienės šeimoje (dešimt berniukų ir keturios mergaitės). Tėvas mokėjo groti įvairiais instrumentais, vadovavo pučiamųjų orkestrams, o motina buvo garsi apylinkės dainininkė. Bronius vaikystėje smuiku ir trimitu pradėjo groti tėvo suburtoje kapeloje, vėliau ir pučiamųjų orkestruose.

19111914 m. lankė Ylakių pradžios mokyklą, dirbdamas įvairius darbus mokėsi ir išlaikė egzaminus į Skuodo vidurinę mokyklą. 1916 m. pradėjo vadovauti tėvo įkurtam orkestrui. 1919 m. nuvyko į Rygą ir įstojo į konservatoriją – K. Šprinko trimito klasę. Suorganizavo mišrųjį chorą, dalyvavo vakaruose koncertuose, dainavo Antano Vaičiūno vadovaujamame lietuvių chore. 1920 m. priimtas į Latvijos kariuomenės štabo komendantūros reprezentacinį pučiamųjų instrumentų orkestrą.

Grįžęs į Lietuvą, 19211937 m. dirbo kapelmeisteriu įvairiuose Lietuvos kariuomenės pulkuose: iš pradžių I savanorių pulke Kaune, 19221935 m. – Lietuvos kunigaikščio Vaidoto 8 pėstininkų pulke Šeduvoje, Panevėžyje ir Šiauliuose, 19241932 m. buvo ir muzikos mokytojas Šiaulių gimnazijoje, vadovavo simfoniniam ir pučiamųjų orkestrams, suorganizavo vyrų chorą „Putpelės“.

19351937 m. – Vytauto Didžiojo 3 pėstininkų pulko pučiamųjų orkestro kapelmeisteris Kėdainiuose. Čia suorganizavo apie 80 dalyvių Įgulos karių chorą, kuriame dainavo karininkai, liktiniai ir civiliai tarnautojai. Su orkestru ir choru rengė koncertus, važinėjo į Kauną pas E. Gailevičių ir Juozą Tallat-Kelpšą pasitobulinti, kad galėtų įstoti į konservatoriją. 19391942 m. Kauno konservatorijoje pas E. Gailevičių mokėsi trimito ir kapelmeisterio meno, o pas profesorius J. Karnavičių ir Juozą Gruodį – kompozicijos.

19371944 m. B. Jonušas vadovavo Lietuvos vidaus reikalų ministerijos reprezentaciniam policijos pučiamųjų orkestrui (19411945 m. laikotarpiu orkestras buvo išformuotas, paskui vėl atgaivintas ir netgi išplėstas). Orkestras rengė koncertus Kauno Karo muziejaus sodelyje ir Vytauto parke Žaliakalnyje, keturis vasaros sezonus grojo poilsiautojams Palangos parke, koncertavo Vilniuje ir per Lietuvos radiją.

Nuo 1939 B. Jonušas buvo Šaulių sąjungos orkestrų instruktorius, Lietuvos muzikų draugijos orkestrų sekcijos vedėjas, organizavo orkestrų sąskrydžius, dalyvavo dainų šventėse. 1939 m. dirigavo 400 muzikantų jungtiniam orkestrui Šaulių sąjungos 20-mečio jubiliejaus iškilmėse. Rūpinosi kūrinių pučiamųjų orkestrams leidyba – 1929 m. „Aukuro“ knygynas Šiauliuose išleido jo „Lietuviškus maršus“.

19401941 m. – Kauno vakarinių muzikos kursų pučiamųjų instrumentų klasės vedėjas ir mokytojas. Už savo kūrybą ir kitą muzikinę veiklą buvo laimėjęs 10 įvairių premijų, 1937 m. apdovanotas Gedimino V laipsnio ordinu.

Emigracijoje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pasitraukęs į Vokietiją, 1945 m. Kemptono lietuvių stovykloje suorganizavo 25 dalyvių vyrų chorą, kurį pavadino „Lithuania“ vardu. Vėliau su choru persikėlė į Dilingeno lietuvių stovyklą, kur surengė keletą koncertų. 19461948 m. Hanau lietuvių stovykloje vadovavo „Dainavos“ ansambliui, kurį sudarė vyrų ir mišrusis chorai bei šokėjų grupė.

Chorų repertuare buvo ir sudėtingesnių Stasio Šimkaus, Jeronimo Kačinsko ir Vakarų Europos klasikų kūrinių. Chorai dažnai koncertuodavo lietuvių stovyklose bei svetimtaučiams.

1949 m. persikėlęs į JAV, B. Jonušas suorganizavo ir metus vadovavo mišriajam chorui Baltimorėje. 1951 m. nuvyko į Mendelliną (Kolumbija), kur subūrė nedidelį chorą, dalyvavo radijo laidoje. Tos laidos programa įdainuota į plokšteles: Lietuvos himnas, Juozo Naujalio „Jaunimo giesmė“, Juozo Žilevičiaus „Laisvės daina“, B. Jonušo maršas „Leiskit į Tėvynę“ ir kt.

19521954 m. vadovavo Čikagos lietuvių vyrų chorui (30-35 dalyviai), chorui talkino chormeisteris Alfonsas Gečas. Kolektyvas surengė nemaža koncertų, išleido plokštelių albumą „Tėviškės aidai“, dalyvavo įvairiuose tautiniuose renginiuose.

19531957 m. vadovavo Čikagos aukštesniosios šeštadieninės lituanistinės mokyklos mišriajam chorui, kurį parengė 1956 m. I JAV ir Kanados lietuvių dainų šventei Čikagoje. 1955 m. dar vadovavo Švč. Marijos kazimieriečių mokyklos simfoniniam orkestrui.

1959 m. persikėlęs į Omahą, daug metų vadovavo Lietuvių bendruomenės mišriajam chorui „Rambynas“ (50-60 dalyvių, talkino K. Kartanienė). Choras giedojo bažnyčiose, organizavo koncertus lietuvių kolonijose, dainavo per televiziją, dalyvavo tautiniuose renginiuose bei 1966 ir 1971 m. JAV ir Kanados lietuvių dainų šventėse Čikagoje. B. Jonušas buvo lietuvių tautinių šokių ir dainų švenčių dirigentas, šioms šventėms sukūrė instrumentinių ir vokalinių kūrinių. 1970 m. lankėsi Lietuvoje ir dalyvavo respublikinėje dainų šventėje.

Jo broliai – Domas Antanas (19051991 m.), kapelmeisteris ir kompozitorius, ir Zenonas (19171986 m.), fagotininkas ir kapelmeisteris, taip pat buvo pasitraukę iš Lietuvos ir užsienyje išvarė plačius muzikinės veiklos barus.

Kūryba[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Muzikas B. Jonušas turėjo absoliučią klausą ir vadinamas lietuviškų maršų karaliumi. Jo sukurti maršai pučiamųjų orkestrui turi gražius ir skambius pavadinimus: „Kur bakūžė samanota“, „Plaukia sau laivelis“, „Rūtų darželis“, „Tai ne miškas šlama“, „Gaudžia trimitai“, „Leiskit į Tėvynę“, „Prabočių keliai“ ir kt.

1958 m. Vokietijoje su Štutgarto simfoninio orkestro pučiamųjų grupe, diriguojant autoriui, į plokštelę „Gaudžia trimitai“ buvo įrašyta 12 B. Jonušo maršų. 1993 m. Lietuvoje išleisti jo 6 maršai pučiamųjų orkestrui rinkinyje „Gaudžia trimitai“ (sudarė ir redagavo Antanas Radzevičius).

B. Jonušo dainos „Einu per kiemą“, „Kurteliai sulojo“, „Namo, broliukai“ skambėjo JAV ir Kanados lietuvių dainų šventėse Čikagoje ir Toronte. Jo vardas ir muzika atgimsta ir Lietuvoje: pradėta rengti pučiamųjų orkestrų festivaliai ir kūrinių konkursai pučiamųjų orkestrams, 1994 m. jo vardu pavadinta Vilniaus 3-oji muzikos mokykla.

1996 m. išleista dirigento Algirdo Radzevičiaus parengta knyga „Bronius Jonušas“.

Šaltinis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Boleslovas Zubrickas. Pasaulio lietuvių chorvedžiai: enciklopedinis žinynas. Vilnius, 1999. Informacijos publikavimui gautas žodinis autoriaus leidimas. 2009 m. birželio 6 d. kompozitoriaus Broniaus Jonušo palaikai parvežti ir palaidoti Ylakių kapinėse, Skuodo rajone.