Bronius Jonušas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Bronius Jonušas
Bronius Jonušas.jpg
Gimė 1899 m. vasario 27 d.
Rusija Pašilė, Telšių apskritis, Rusijos imperija
Mirė 1976 m. vasario 12 d. (76 metai)
Jungtinės Amerikos Valstijos Omaha, Nebraska
Palaidotas (-a) Ylakių kapinės
Tėvai Juozas Jonušas, Emilija Baranauskaitė-Jonušienė
Veikla kapelmeisteris, orkestrų ir chorų dirigentas, pedagogas, kompozitorius
Žymūs apdovanojimai
Commons-logo.svg Vikiteka Bronius Jonušas

Bronius Jonušas (1899 m. vasario 27 d. Pašilės k., Ylakių valsč.1976 m. vasario 12 d. Omahoje, JAV) – kapelmeisteris, orkestrų ir chorų dirigentas, pedagogas, kompozitorius.[1][2] Brolis – dirigentas Zenonas Jonušas.

2009 m. birželio 6 d. Broniaus Jonušo palaikai perlaidoti Ylakių kapinėse.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kilęs iš gausios 14 vaikų šeimos (10 berniukų ir 4 mergaitės). Tėvas Juozas Jonušas buvo muzikantas: grojo įvairiais instrumentais, vadovavo pučiamųjų orkestrams. Emilija Baranauskaitė-Jonušienė garsėjo kaip apylinkės dainininkė. Bronius jau vaikystėje pradėjo groti tėvo suburtuose kolektyvuose smuiku ir trimitu.

19111914 m. lankė Ylakių pradžios mokyklą, vėliau mokėsi Skuodo vidurinėje mokykloje. 1916 m. pradėjo vadovauti tėvo įkurtam orkestrui. 1919 m. Rygoje įstojo į konservatoriją – K. Šprinko trimito klasę. Suorganizavo mišrųjį chorą, dalyvavo koncertinėje veikloje, buvo Antano Vaičiūno vadovaujamo lietuvių choro dainininkas. 1920 m. priimtas į Latvijos kariuomenės štabo komendantūros pučiamųjų instrumentų orkestrą.

19211937 m. dirbo kapelmeisteriu įvairiuose Lietuvos kariuomenės pulkuose: I savanorių pulke Kaune, 19221935 m. – Lietuvos kunigaikščio Vaidoto 8-ajame pėstininkų pulke Šeduvoje, Panevėžyje ir Šiauliuose. 19351937 m. buvo Vytauto Didžiojo 3 pėstininkų pulko pučiamųjų orkestro kapelmeisteris Kėdainiuose. 19241932 m. dar dirbo ir muzikos mokytoju Šiaulių gimnazijoje, vadovavo simfoniniam ir pučiamųjų orkestrams, suorganizavo vyrų chorą „Putpelės“. Rūpinosi kūrinių pučiamųjų orkestrams leidyba – 1929 m. „Aukuro“ knygynas Šiauliuose išleido jo „Lietuviškus maršus“.

19391942 m. Kauno konservatorijoje pas E. Gailevičių mokėsi trimito ir kapelmeisterio meno, o pas profesorius Jurgį Karnavičių ir Juozą Gruodį – kompozicijos.

19371944 m. vadovavo Lietuvos policijos pučiamųjų orkestrui. Nuo 1939 buvo Šaulių sąjungos orkestrų instruktorius, Lietuvos muzikų draugijos orkestrų sekcijos vedėjas, organizavo orkestrų sąskrydžius, dalyvavo dainų šventėse.

19401941 m. dirbo mokytoju Kauno vakariniuose muzikos kursuose, buvo pučiamųjų instrumentų klasės vedėjas.

Emigracijoje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Per II pasaulinį karą pasitraukė į Vokietiją, kur tęsė muzikinę veiklą. 1945 m. Kemptono lietuvių stovykloje įkūrė vyrų chorą „Lithuania“, su kuriuo vėliau persikėlė į Dilingeno lietuvių stovyklą. 19461948 m. Hanau vadovavo lietuvių „Dainavos“ ansambliui, kuriam priklausė vyrų ir mišrusis chorai, šokėjų grupė. Su savo chorais koncertuodavo lietuvių stovyklose bei svetimtaučiams. Chorų repertuare buvo ir sudėtingesnių Stasio Šimkaus, Jeronimo Kačinsko ir Vakarų Europos klasikų kūrinių.

1949 m. persikėlęs į JAV, įkūrė mišrųjį chorą Baltimorėje. 1951 m. Mendelinoje (Kolumbija) subūrė nedidelį chorą, dalyvavo radijo laidoje. Tos laidos programa įdainuota į plokšteles: Lietuvos himnas, Juozo Naujalio „Jaunimo giesmė“, Juozo Žilevičiaus „Laisvės daina“, B. Jonušo maršas „Leiskit į Tėvynę“ ir kt.

19521954 m. buvo Čikagos lietuvių vyrų choro (30-35 dalyviai) vadovas. Šiam chorui talkino chormeisteris Alfonsas Gečas. Kolektyvas, be koncertų ir tautinių renginių, išleido plokštelių albumą „Tėviškės aidai“.

19531957 m. Čikagoje vadovavo lituanistinės mokyklos mišriajam chorui. 1956 m. su kolektyvu dalyvavo I JAV ir Kanados lietuvių dainų šventėje Čikagoje. 1955 m. dar vadovavo Švč. Marijos kazimieriečių mokyklos simfoniniam orkestrui.

1959 m. persikėlė į Omahą Nebraskoje. Buvo ilgametis mišriojo choro „Rambynas“ vadovas. Kolektyve dalyvavo 50-60 artistų (talkino K. Kartanienė). Choras koncertavo bažnyčiose, lietuvių kolonijose, buvo rodytas per televiziją. „Rambynas“ dalyvavo 1966 ir 1971 m. lietuvių dainų šventėse Čikagoje.

B. Jonušas dirigavo lietuvių tautinių šokių ir dainų šventėse, kurioms sukūrė instrumentinių ir vokalinių kūrinių.

1970 m. lankėsi Lietuvoje ir dalyvavo respublikinėje dainų šventėje.

Kūryba[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Muzikas B. Jonušas vadinamas lietuviškų maršų karaliumi.[3] Jo sukurti maršai pučiamųjų orkestrui pavadinti skambiais, įsimintinais pavadinimais: „Kur bakūžė samanota“, „Plaukia sau laivelis“, „Rūtų darželis“, „Tai ne miškas šlama“, „Gaudžia trimitai“, „Leiskit į Tėvynę“, „Prabočių keliai“ ir kt.

1958 m. Vokietijoje su Štutgarto simfoninio orkestro pučiamųjų grupe, diriguojant autoriui, į plokštelę „Gaudžia trimitai“ buvo įrašyta 12 B. Jonušo maršų. 1993 m. Lietuvoje išleisti jo 6 maršai pučiamųjų orkestrui rinkinyje „Gaudžia trimitai“ (sudarė ir redagavo Antanas Radzevičius).

B. Jonušo dainos „Einu per kiemą“, „Kurteliai sulojo“, „Namo, broliukai“ skambėjo lietuvių dainų šventėse Čikagoje ir Toronte. Jo vardas ir muzika rado pripažinimą ir Lietuvoje: pradėti rengti pučiamųjų orkestrų festivaliai, kūrinių konkursai orkestrams ir kt.

Atminimo įamžinimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Boleslovas Zubrickas. Pasaulio lietuvių chorvedžiai: enciklopedinis žinynas. Vilnius, 1999.
  • Jonė Liandzbergienė. Jungtinių Amerikos Valstijų lietuviai: biografijų žinynas. I tomas. A-M. Pasaulio lietuviai. Vilnius. 1998.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Bronius JonušasBronius Jonušas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VIII (Imhof-Junusas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2005
  2. Kretingos r. savivaldybės M. Valančiaus viešji biblioteka. Jonušas Bronius
  3. Vidaus reikalų ministerijos pučiamųjų orkestro jubiliejus muzikusajunga.lt

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]