Jurgis Karnavičius (1884)

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jurgis Karnavičius

(Юрий Карнович)

Jurgis Karnavičius (1).jpg
Gimė 1884 m. gegužės 5 d.
Kaunas
Mirė 1941 m. gruodžio 22 d. (57 metai)
Kaunas
Palaidotas (-a) Petrašiūnų kapinės
Tėvas Lavr Karnovič Ivanovič
Sutuoktinis (-ė) Nina Markovna Vorotnikova-Karnovič
Vaikai Jurgis Karnavičius
Veikla kompozitorius, pedagogas, profesorius
Sritis muzika, teatras
Organizacijos Valstybės teatras, Kauno konservatorija
Alma mater Peterburgo universitetas
Antkapinis paminklas [1]

Jurgis Karnavičius (1884 m. gegužės 5 d. Kaune1941 m. gruodžio 22 d. Kaune) – lietuvių kompozitorius, pedagogas, profesorius.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1908 m. baigė Sankt Peterburgo universiteto Teisės fakultetą, 1910 m. – Sankt Peterburgo konservatorijos dainavimo klasę, 1912 m. šios konservatorijos M. Šteinbergo kompozicijos klasę.

19131914 m. ir 19181927 m. dėstė Sankt Peterburgo konservatorijoje, nuo 1923 m. vadovavo jos choro klasei ir studentų chorui, nuo 1919 m. profesorius. 1914 m. mobilizuotas į Rusijos kariuomenę, 1916 m. vokiečių paimtas į nelaisvę iki 1918 m. gyveno Jozefštadte, prie Vienos. Dalyvavo Šiuolaikinės muzikos asociacijos veikloje, 19251926 m. jos vadovas. Dainavo ir griežė savo suburtuose vokaliniame ir styginių kvartetuose Sankt Peterburge.

Grįžęs į Lietuvą 19271933 m. griežė altu Valstybės teatro orkestre, iki 1941 m. dar dėstė Kauno konservatorijoje, nuo 1938 m. profesorius. Palaidotas Petrašiūnų kapinėse.[2]

Sūnus pianistas Jurgis Karnavičius (19122001 m.).

Kūryba[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Sukūrė dvi operas, keturis baletus, kantatų, kūrinių simfoniniam orkestrui, instrumentinių pjesių, romansų, dainų, muzikos dramos spektakliams.

Redagavo Miko Petrausko operą „Eglė žalčių karalienė“, instrumentavo Česlovo Sasnausko kantatą „Broliai“ ir sukūrė jai įžangą.

Jo estetinėms pažiūroms įtakos turėjo simbolizmas, kūryboje rusų klasikinės muzikos tradicijas nuosaikiai derino su naujoviškesnės raiškos harmonija, instrumentuote. Jo sceniniuose kūriniuose nemažai lietuvių liaudies muzikos motyvų, vartojo ir kitų tautų liaudies muzikos intonacijas.[3].

Kūriniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Tema ir variacijos simfoniniam orkestrui, 1912 m.
  • Ulalume. Simfoninė poema, 1917 m.
  • Poema violončelei ir fortepijonui, 1917 m.
  • Meilė. Kamerinis koncertas sopranui, mecosopranui ir fortepijoniniam trio, 1924 m.
  • Lietuviškoji fantazija. Simfoniniam orkestrui, 1925 m.
  • Gražuolė. Baletas, 1926 m.
  • Ovalinis portretas. Simfoninė poema, 1927 m.
  • Gražina. Opera, 1932 m., pastatyta 1933 m.
  • Užugirio pasaka. Kantata, 1934 m.
  • Švyturio sargas. Kantata, 1935 m.
  • Radvila Perkūnas. Opera, pastatyta 1937 m.
  • Baroko. Baletas, 1938 m.
  • Apsišaukėlis. Baletas, 1940 m.
  • Jaunimas žaidžia. Baletas, 1941 m.
  • Keturi styginiai kvartetai: I – 1913 m., išleistas 1916 m., II – 1917 m., išleistas 1928 m., III – 1928 m., išleistas 1969 m., IV – 1925 m.

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. „Objekto Nr. 36627 išsamus aprašymas“. Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registras. 
  2. http://atminimas.kvb.lt/asmenvardis.php?asm=KARNAVI%C8IUS%20JURGIS Archyvuota kopija 2016-04-06 iš Wayback Machine projekto.
  3. Vaclovas JuodpusisJurgis Karnavičius (1884). Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. IX (Juocevičius-Khiva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006. 455 psl.