Jurgis Karnavičius (1884)
| Jurgis Karnavičius (Юрий Карнович) | |
|---|---|
.jpg)
| |
| Gimė | 1884 m. gegužės 5 d. Kaunas |
| Mirė | 1941 m. gruodžio 22 d. (57 metai) Kaunas |
| Palaidotas (-a) | Petrašiūnų kapinėse |
| Tėvas | Lavr Ivanovič Karnovič |
| Motina | Jelizaveta Dmitrijevna |
| Sutuoktinis (-ė) | Nina Markovna Vorotnikova-Karnovič |
| Vaikai | Jurgis Karnavičius |
| Veikla | kompozitorius, pedagogas, profesorius |
| Sritis | muzika, teatras |
| Organizacijos | Valstybės teatras, Kauno konservatorija |
| Alma mater | Peterburgo universitetas |
,_kapas.JPG)
Jurgis Karnavičius (1884 m. gegužės 5 d. Kaune – 1941 m. gruodžio 22 d. Kaune) – lietuvių kompozitorius, pedagogas, profesorius.
Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Gimė 1884 m. Kaune teisininko L. Karnovičiaus (1841–1918) šeimoje[2]. Tėvą paskyrus Vilniaus teismo rūmų prokuroru, nuo 1884 m. liepos mėnesio Karnovičių šeima apsigyveno Vilniuje. J. Karnavičius 1895–1903 m. mokėsi Vilniaus I vyrų gimnazijoje, kurią baigė ir du vyresnieji jo broliai[3]. Muzikos namuose mokė motina, devynerių metų pradėjo groti smuiku, privačiai lankė fortepijono ir smuiko pamokas pas Viktorą Antonovičių Dobržinskį (В. Добржинский) [4]. Gimnazijoje muzikos mokė Prahos konservatoriją baigęs J. Ružička (Josef Růžička, Йозеф Я. Ружичка)[5]. J. Karnavičius nuo 13 metų grojo gimnazijos orkestre, pasirodydavo kaip smuikininkas solistas gimnazijos vakaruose[6]. 1902–1903 metų žiemą M. Treskino (М. И. Трескин) Vilniaus muzikos mokykloje lankė harmonijos pamokas[7]. 1903 m. išvyko studijuoti į Peterburgą, 1908 m. baigė Sankt Peterburgo universiteto Teisės fakultetą, 1910 m. – Sankt Peterburgo konservatorijos dainavimo klasę, 1912 m. šios konservatorijos Maksimiliano Šteinbergo kompozicijos klasę. Nikolajaus Rimskio-Korasakovo mokinys ir žentas M. Šteinbergas (Максимилиан Осеевич Штейнберг, 1883–1946) pora metų anksčiau nei J. Karnavičius buvo baigęs tą pačią Vilniaus I vyrų gimnaziją[8], taip pat mokėsi M. Treskino Vilniaus muzikos mokykloje[9].
1913–1914 m. ir 1918–1927 m. J. Karnavičius dėstė Sankt Peterburgo konservatorijoje, nuo 1923 m. vadovavo jos choro klasei ir studentų chorui, nuo 1919 m. profesorius. 1914 m. mobilizuotas į Rusijos kariuomenę, 1916 m. vokiečių paimtas į nelaisvę iki 1918 m. gyveno Jozefštadte, prie Vienos. Dalyvavo Šiuolaikinės muzikos asociacijos veikloje, 1925–1926 m. jos vadovas. Dainavo ir griežė savo suburtuose vokaliniame ir styginių kvartetuose Sankt Peterburge.
Grįžęs į Lietuvą 1927–1933 m. griežė altu Valstybės teatro orkestre, iki 1941 m. dar dėstė Kauno konservatorijoje, nuo 1938 m. profesorius. Mirė 1941 m., buvo palaidotas Kauno senųjų kapinių stačiatikių kapavietėms skirtoje dalyje (dabar – Ramybės parkas). 1959 m. šias kapines uždarant, J. Karnavičiaus palaikai perkelti į Petrašiūnų kapinės.[10]
Sūnus pianistas Jurgis Karnavičius (1912–2001 m.).
Kūryba[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Sukūrė dvi operas, keturis baletus, kantatų, kūrinių simfoniniam orkestrui, instrumentinių pjesių, romansų, dainų, muzikos dramos spektakliams.
Redagavo Miko Petrausko operą „Eglė žalčių karalienė“, instrumentavo Česlovo Sasnausko kantatą „Broliai“ ir sukūrė jai įžangą.
Jo estetinėms pažiūroms įtakos turėjo simbolizmas, kūryboje rusų klasikinės muzikos tradicijas nuosaikiai derino su naujoviškesnės raiškos harmonija, instrumentuote. Jo sceniniuose kūriniuose nemažai lietuvių liaudies muzikos motyvų, vartojo ir kitų tautų liaudies muzikos intonacijas.[11].
Kūriniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Tema ir variacijos simfoniniam orkestrui, 1912 m.
- Ulalume. Simfoninė poema, 1917 m.
- Poema violončelei ir fortepijonui, 1917 m.
- Meilė. Kamerinis koncertas sopranui, mecosopranui ir fortepijoniniam trio, 1924 m.
- Lietuviškoji fantazija. Simfoniniam orkestrui, 1925 m.
- Gražuolė. Baletas, 1926 m.
- Ovalinis portretas. Simfoninė poema, 1927 m.
- Gražina. Opera, 1932 m., pastatyta 1933 m.
- Užugirio pasaka. Kantata, 1934 m.
- Švyturio sargas. Kantata, 1935 m.
- Radvila Perkūnas. Opera, pastatyta 1937 m.
- Baroko. Baletas, 1938 m.
- Apsišaukėlis. Baletas, 1940 m.
- Jaunimas žaidžia. Baletas, 1941 m.
- Keturi styginiai kvartetai: I – 1913 m., išleistas 1916 m., II – 1917 m., išleistas 1928 m., III – 1928 m., išleistas 1969 m., IV – 1925 m.
Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Jurgis Karnavičius. Parengė Jūratė Burokaitė. Vilnius, 2004.
Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Jurgis Karnavičius Archyvuota kopija 2008-05-07 iš Wayback Machine projekto.
- Muzikos informacijos ir leidybos centras[neveikianti nuoroda]
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ „Objekto Nr. 36627 išsamus aprašymas“. Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registras.
- ↑ Jurgio Karnavičiaus krikštas 1884 m. Aleksandro Nevskio sobore
- ↑ Выпускники Виленской 1-ой гимназии 1837-1903 гг.
- ↑ https://www.conservatory.ru/en/node/4234
- ↑ Памятная книжка Виленской губернии 1900 гг.
- ↑ Jurgis Karnavičius. Parengė Jūratė Burokaitė. Vilnius, 2004 ; Столетний юбилей Виленской 1-ой гимназии : 1803.IV/4-1903 г. Вильна, 1904.
- ↑ Jurgis Karnavičius. Parengė Jūratė Burokaitė. Vilnius, 2004
- ↑ http://vilnius.penki.lt/1_gim.html
- ↑ https://www.conservatory.ru/esweb/shteynberg-maksimilian-oseevich-maximilian-steinberg-1883-1946
- ↑ http://atminimas.kvb.lt/asmenvardis.php?asm=KARNAVI%C8IUS%20JURGIS Archyvuota kopija 2016-04-06 iš Wayback Machine projekto.
- ↑ Vaclovas Juodpusis. Jurgis Karnavičius (1884). Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. IX (Juocevičius-Khiva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006. 455 psl.