Bibliofilija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Knygėdis, 1850 m. Karlo Spitzvego paveikslas

Bibliofilija (gr. βιβλίου 'knyga' + gr. φιλέω 'mylėti, mėgti'; meilė knygoms) – kultūrinė veikla žinioms apie knygą kaupti ir sisteminti kryptingai kuriant asmeninę biblioteką[1]. Asmuo, užsiimantis bibliofilija, yra vadinamas bibliofilu, jis skverbiasi į rašto ir knygos pasaulį, jos istoriją ir kultūrą, siekia ją įsisavinti ir skleisti[2]. Bibliofilais paprastai tampama subrendusio, neretai solidaus amžiaus jau įgijus patirties knygos pasaulyje, kai pajuntamas sunkiai apibūdinamas jausminis, psichologinis ryšys tarp žmogaus ir knygos, praėjus visas stadijas nuo paprasto mėgėjo prie kolekcininko iki bibliofilijos.

Terminologijos klausimas[taisyti | redaguoti kodą]

Bibliofilijos teoriniu klausimu Lietuvoje pirmoji pasisakė Marija Urbšienė, o 1935 m. enciklopediniame straipsnyje Vaclovas Biržiška trumpai ir aiškiai apibrėžė bibliofilijos reiškinį. Tarybinėje Lietuvoje bibliofilo sąvoką ėmėsi kelti į viešumą Vladas Žukas, kuris rašo, kad bibliofilu laikomas knygų rinkėjas, kuris mažiau atsižvelgia į knygos praktinę vertę jo profesijai, darbui ar į knygos turinį ir labiau vertina išorę – poligrafiją, meninį atlikimą[3]. Toliau papildo, kad tikras bibliofilas kreipia dėmesį į visus knygos komponentus: į turinį, meninę vertę, knygos istorinę bei kultūrinę reikšmę ir ne tik renka, bet ir jas skaito. Galiausiai, bibliofilijos teorijos klausimai iš esmės svarstyti Domo Kauno ir Almos Braziūnienės straipsniuose.

Bibliofilijos termino skirtingas suvokimas tarp pačių knygos mokslo autoritetų įneša didelės painiavos. Neretai galima aptikti bibliofilo apibūdinimą, kad tai žmogus, be saiko renkantis knygas, nekreipiantis dėmesio į turinį, svarbu tik kiekis, asmeninės bibliotekos dydis. Arba, kad tai asmuo sistemingai darbui, profesijai, kaupiantis reikalingą literatūrą. Dažnai bibliofilais vadinami ir tie, kurie perka knygas tik savo malonumui ir šiuo atveju sukaupia asmeninę biblioteką. Prie bibliofilų priskiriami kolekcionieriai, renkantys retas (pvz.: inkunabulus), puošnias, gražiai įrištas, mažo formato, tik su autografais ar ekslibrisais ir pan. knygas. Visi šie apibūdinimai teisingi, bet tik iš dalies.

Knygos mėgėjo, kolekcininko ir bibliofilijos ištakos tos pačios, tačiau bibliofilija yra daugiau nei knygų skaitymas jų kaupimas ar komercinis užsiėmimas. Svarbus viešumas, aktyvus dalyvavimas socialiniame kultūriniame gyvenime, knygos propagavimas, kūrybinis užsiėmimas, reikalaujantis kantrybės, materialinių sąnaudų, papildomų žinių iš knygos mokslo ir kitų paralelinių dalykų išmanymo (poligrafijos, meno, ikonografijos, istorijos, restauravimo ir kt.)[4], kurie knygos mėgėją padaro tikru savo veiklos profesionalu „dirbančių“ dieną naktį. Bibliofilui privalu turėti talentą ir intuiciją tam, kad teisingai pasirinkti kolekcionavimo kryptį, kuri labiausiai atitiktų jo interesus, o tuo pačiu išskirtų iš knygos rinkėjų gausos[5].

Bibliofilo prisirišimas prie knygos turi pavojų peraugti į bibliomaniją – egoizmą. Nuo bibliofilijos iki bibliomanijos tik vienas žingsnis, kurio išvengus atsiranda galimybė tapti elitiniu bibliofilu.
Bibliofilijos terminas įvardija moralinį psichologinį reiškinį ir visuomeninę kultūrinę veiklą[6] , kurių išraiška individualus bibliofilo kūrinys – bibliofilinė asmeninė biblioteka.

Bibliofilija ir knygotyra[taisyti | redaguoti kodą]

Bibliofilija, vienas iš knygotyros mokslo objektų ir knygotyros sistemoje priskiriamas prie „taikomųjų“ žinių sistemos „amfiknyginei“ grupei, kartu su bibliomanija ir bibliotafija[7]. Pati bibliografija atsirado tik bibliofilijos dėka, bibliofilams pradėjus sudarinėti rankraštinius, o vėliau ir spausdintus savo kolekcijų katalogus.

Galima išskirti svarbiausias bibliofilines funkcijas:

  • istorinė socialinė,
  • kultūrinė ekologinė,
  • moralinė estetinė.

Vilniaus universitete, Komunikacijos fakultete skaitomas kursas „Bibliofilija“.

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Bibliofilija kaip reiškinys atsirado kartu su knygų pasirodymu visuomenėje. Tačiau, pirmasis raštų rinkinys žinomas nuo VII a. pr. m. e., tai Asirijos karaliaus Ašurbanipalo, dantiraščiu rašytų molinių lentelių biblioteka. Antikos istoriniu periodu knygų rinkiniai kaupiami valdovų, įkūrusių tokias bibliotekas kaip Pergamo, Ptolemajų, Konstantinopolio ir kt. Asmenines bibliotekas nuo IV a. pr. m. e. turėjo graikų, romėnų filosofai, visuomenės veikėjai, turtingesni Romos imperijos piliečiai. Knygos mėgėjo sąvoka aptinkama jau I a. Senekos raštuose. Pirmieji bibliofilijos veikalai sukurti II a. pr. m. e. Artemono Kasandriečio[8].

Renesanso demokratizmas ir spaudos atsiradimas dar labiau paskatino skaityti ir rinkti knygas ir XVII a. prancūzų naujadaras bibliofilija vartotas kartu su filobiblija, pagal anglų vyskupo R. de Bury knygą „Philobiblon“, meilę knygoms, parašytą 1345 m.[9].

Nuo XVIII a. V. Europoje galutinai susiformuoja bibliofilijos reiškinys kolekcionavimo pagrindu[10], kuris XIX a. subrandino tikrąją bibliofiliją, tokią kaip dabar suprantama. XIX a. 2-oje pusėje bibliofilijos apraiškos paplito Lietuvoje.
Itin suaktyvėjusi knygų, rankraščių kolekcionavimo veikla Europoje, o XIX a. 2-oje pusėje ir JAV, skatino kurtis knygos mėgėjus į draugijas ir klubus. Pirmas pasaulyje bibliofilų klubas Roxbourghe įkurtas 1812 m. Londone. Vėliau, 1820 m., susikūrė Prancūzijos bibliofilų draugija Société des Bibliophiles Français, 1884 m. įkurtas Niujorko Grolier klubas. Italijoje, Belgijoje, Vokietijoje, Lenkijoje, Rusijoje ir kitose šalyse kuriasi gausybė bibliofilų draugijų, bibliofilinių leidyklų; leidžiami bibliofiliniai periodiniai leidiniai, vyksta teorinės diskusijos, tarptautiniai kongresai. Tai lėmė, kad 1963 m. Barselonoje susikuria Tarptautinė bibliofilų asociacija (International Association of Bibliophiles) su būstine Paryžiuje.

Žymesni bibliofiliniai žurnalai (kai kurių leidyba nutraukta) būtų šie: vokiečių „Marginalien“, anglų „The Book Collector“, šveicarų „Librarium“, italų „La Bibliofilia“, prancūzų „Bulletin du Bibliophile“, rusų „Невский библиофил“[11].

Bibliofilija Lietuvoje[taisyti | redaguoti kodą]

Bibliofilijos ištakos Lietuvoje sietinos su Žygimantu Augustu (1520 - 1572), LDK ir Lenkijos karaliumi, bibliofilu, tikrąją prasme, kurio karališkoje bibliotekoje buvo virš 4 tūkst. knygų, puošniai įrištų su superekslibrisais. Prie bibliofilų priskiriamas vienas iš Lietuvių grožinės literatūros pradininkų Venclovas Agripa, LDK valstybės ir karinis veikėjas Albertas Goštautas, Jonas Karolis Chodkevičius Lietuvos didysis etmonas; Sapiegos, kurie sukaupė biblioteką vadinamą – Bibliotheca Sapiehana. Prie bibliofilų prisikiriami Martynas Mažvydas, Mikalojus Daukša ir daugelis kitų iškilių Lietuvos žmonių. Tuo metu, knygas tvirtai ir meniškai įrišdavo, pažymėdavo rankraštiniais įrašais, kai kada su ekslibrisais. Su laiku knygų rinkinių daugėjo ir jau bibliofilija XVIII a. masiškai paplito ir netgi tapo savotiška Lietuvos didikų bei juos pamėgdžiojusių šlėktų ir miestiečių mada. XIX a. žinomi bibliofilai tai: Simonas Daukantas, Dionizas Poška, be abejonės, Žemaičių vyskupijos administratorius, Jonas Krizostomas Gintila, kurio biblioteka Alsėdžiuose, buvo didžiausia ir vertingiausia Lietuvoje, manoma, virš 30 tūkst. knygų.
Karai, spaudos draudimas kiti politiniai įvykiai Lietuvos bibliofilijai padarė neatitaisomą žalą. Buvo konfiskuojamos knygos, naikinamos ištisos bibliofilinės kolekcijos. Mažosios Lietuvos bibliofilams labiau pasisekė. Šiame krašte veikia visas būrys knygos mylėtojų. Žymesni: Jonas Birškus, Dovas Zaunius, Vilius Gaigalaitis, Enzys Jagomastas, Ansas Bruožis, J. Padagas ir kt. . XX a. pr. Lietuvos bibliofilijai būdingos tos pačios apraiškos kaip ir Europoje. Knygas imta žymėti nuosavybės antspaudais, įrašais. Po 1918 m., Lietuvoje susidaro geros sąlygos bibliofilijai vystytis ir 1930 m . įregistruojama pirmoji bibliofilinė draugija Kaune, pasivadinusi " XXVII knygos mėgėjų draugija". Jos veikla rėmėsi prancūzišku bibliofilijos modeliu. Nariais buvo Juozas Tumas-Vaižgantas, Paulius Galaunė, Viktoras Cimakauskas, Vytautas Steponitis, vienintelė moteris Marija Urbšienė, Petras Jakštas, Biržiškos ir daug kitų knygos mėgėjų, kurie visomis išgalėmis stengėsi lietuviškąją knygą populiarinti, gražinti ir tyrinėti.
Antras skaudus bibliofilijai smūgis suduotas po 1941 m., kai sovietinis totalitarinis režimas nepripažino jokių „buržuazinių draugijų“ ir vėl pasikartojo knygos naikinimas, konfiskavimas, bibliofilinių kolekcijų plėšimas. Imta teigti, kad socialistinėje visuomenėje knygos megėjas prieš „vakarų“ atsiskyrėli, uždarą bibliofilų klubą, daug pranašesnis savo socialumu, kolektyviškumu. Pagal vieningą Maskvos planą, kiekviename didesniame mieste, veikė knygos mėgėjų klubai, būreliai, bibliofilų sekcijos prie kolekcionierių ratelių. Vienas tokių – penkių knygos mylėtojų klubas, įstaigtas 1970 m. Vilniuje. Stengtasi dar labiau organizuoti ir kontroliuoti bibliofilų veiklą ir tam, 1974 m. Vilniuje, įsteigta Lietuvos knygų bičiulių draugija, nuo 1989 m. „Lietuvos knygos draugija“. 8 – 9 deš. atsirado bibliofilijos tematiką gvildenančių straipsnių, pasisakymų, išleista keletas knygelių, periodiniame leidinyje „Knygotyra“ imta populiarinti bibliofiliją. Knygos mėgėjų draugijų steigiasi ir kituose miestuose: Kaune, Plungėje, Panevėžyje.
Atkūrus Nepriklausomybę Lietuvoje, bibliofilija atgimė iš naujo: atsikūria bibliofilų draugijos, knygynuose atsirandą bibliofilinių knygų, rengiamos parodos, konferencijos, pasisakymai spaudoje. Didelis pagyvėjimas įvyko 2002 metais, kai bibliofilijai buvo skirtas visas „Knygotyros“ žurnalo 38 numeris, paskelbta mokslinių darbų bibliofilijos istorijos, teorijos, metodikos klausimais, Plungėje pradėtas leisti pirmas ir vienintelis bibliofilijai skirtas laikraštis „Žemaičių bibliofilas“, jo iki 2009 m. pabaigos išleisti vos 5 numeriai. Bibliofilijos sklaida nebūtų tokia efektyvi be prof. Domo Kauno, bibliofilo, mokslininko, Mažosios Lietuvos knygos puoselėtojo pastangų; Kazio Varnelio – elitinio bibliofilo, kurio bibliofilinėi bibliotekai 2003 m. suteiktas muziejaus statusas; Vidmanto Staniulio, Gintauto Trumpio ir daugelio kitų bibliofilų – knygos mylėtojų.

Lietuvos bibliofilų draugijos[taisyti | redaguoti kodą]

Lietuvos knygos istorijoje, daugiau ar mažiau, reikšmingą bibiofilijai pėdsaką palieka trys draugijos:

  1. XXVII Knygos megėjai. (įk. 1930 m. Kaune – 1940, atkurta 1993 m. Kaune).
  2. Martyno Mažvydo bibliofilų klubas. (įk. 1970 m. Vilniuje – nuo 1994 m. dabartiniu pavadinimu).
  3. Simono Daukanto bibliofilų klubas. (įk. 1984 m. Plungėje).

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Visuotinė lietuvių enciklopedija. Vilnius : Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. 3 T. 2003, p. 153.
  2. Knygos ir bibliofilijos kultūra: svarstymai ir mintys /[sudarė ir redagavo Domas Kaunas]. – Vilnius : Versus aureus, 2005 p. 211
  3. Bibliofilija praeityje ir dabar /Vladas Žukas Vilnius : Mokslas, 1979. P. 7-8
  4. Knygotyra: vadovėlis Vilnius : Vilniaus universiteto leidykla, 2007. P. 317
  5. Knygos ir bibliofilijos kultūra: svarstymai ir mintys /[sudarė ir redagavo Domas Kaunas]. – Vilnius : Versus aureus, 2005 P. 137
  6. Bibliofilija kaip asmenybės raiška :Kazio Varnelio biblioteka /Alma Braziūnienė. – Vilnius : Lietuvos nacionalinis muziejus : Vilniaus universitetas, 2008. P. 30
  7. Knygotyra: vadovėlis Vilnius : Vilniaus universiteto leidykla, 2007. P. 46; amfiknyginė – supantys knygą, su ja susiję dalykai
  8. Bibliofilija kaip asmenybės raiška :Kazio Varnelio biblioteka /Alma Braziūnienė. – Vilnius : Lietuvos nacionalinis muziejus : Vilniaus universitetas, 2008. P. 21
  9. Richard de Bury. Philobiblon, Arba apie meilę knygoms. Vilnius, Baltos lankos. 2001, CXXVII, 23, [2] P.
  10. Bibliofilija praeityje ir dabar /Vladas Žukas Vilnius : Mokslas, 1979. P. 20; Prieš 1789 m. prancūzų revoliuciją bibliofilų rankose buvo apie 13 mln. tomų knygų
  11. Lietuvos bibliotekos neprenumeruoja. Yra tik senesni rusiški žurnalai, keletas lenkiškų.