Lipizaneriai

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Lipizaneriai
Šiuolaikinis lipizaneris
Šiuolaikinis lipizaneris
Veislės ypatumai Kompaktiškas, raumeningas, dažniausiai, bet ne tik pilkos spalvos, labiausiai siejamas su Ispanijos jojimo mokykla Vienoje.
Kilmės šalis Habsburgų dinastija išvedė iš arabų, berberų, ispanų ir neapoliečių žirgų palikuonių.[1] Šiandien siejamas su Austrijos, Kroatijos, Vengrijos ir Slovėnijos valstybėmis.
Veislės standartai
Verband der Lipizzanerzüchter in Österreich (Austrija) Veislės standartai
Tarptautinė lipizanerių federacija Veislės standartai
Kitos valstybės Veislės standartai
Jungtinių Amerikos Valstijų lipizanerių federacija Veislės standartai
Slovėnijos lipizanerių veisimo asociacija Veislės standartai

Lipizaneriai arba Lipicai (kroat. Lipicanac, ček. Lipicán, veng. Lipicai, it. Lipizzano, serb. Lipicaner, slovėn. Lipicanec) – Europos jojamųjų arklių veislė, išvesta XVI a. Habsburgų imperijoje. Tai vadinamasis „barokinis žirgas“, stiprus, lėtai bręstantis ir ilgaamžis gyvūnas; kailis paprastai būna pilkas.

Veislės pavadinimas kilęs iš Lipicos kaimo (it. Lipizza), kuris dabar yra Slovėnijoje, vieno iš pirmųjų įkurtų žirgynų, tuo metu priklausiusio Austrijai-Vengrijai, pavadinimo. Ten esantis žirgynas tebeveikia. Šiai veislei daugybę kartų kilo pavojus dėl Europoje vykusių karų, įskaitant Pirmosios koalicijos karą, Pirmąjį pasaulinį karą ir Antrąjį pasaulinį karą. Antrojo pasaulinio karo metais amerikiečių karių išgelbėti lipizaneriai išgarsėjo Disnėjaus filme „Baltųjų eržilų stebuklas“.

Lipizaneriai yra glaudžiai susiję su Ispanijos jojimo mokykla Vienoje, Austrijoje, kur žirgai demonstruoja klasikinio dailiojo jojimo haute école arba „aukštosios mokyklos“ judesius, įskaitant labai reguliuojamus, stilizuotus šuolius ir kitus judesius, žinomus kaip „skrydis virš žemės“. Šie žirgai auginami Piberio federaliniame žirgyne, esančiame netoli Graco, Austrijoje, ir yra treniruojami taikant tradicinius, šimtmečius skaičiuojančius klasikinio dailiojo jojimo metodus.

Aštuoni eržilai yra pripažinti klasikiniais veislės pamatiniais eržilais, visi kergti XVIII a. pabaigoje ir XIX a. pradžioje. Visi šiuolaikiniai lipizaneriai yra kilę iš šių aštuonių eržilų, o visų veislinių eržilų varde yra jų kraujo liniją sukūrusio reproduktoriaus vardas. Žinomos ir klasikinės kumelių linijos, kurių įvairūs veislių registrai pripažįsta net 35. Dauguma žirgų registruojami per Tarptautinės lipizanerių federacijos, kuri apima beveik 11 000 žirgų iš 19 šalių bei 9 valstybinius žirgynus Europoje, organizacijas nares. Daugiausia lipizanerių gyvena Europoje, mažiau – Amerikoje, Pietų Afrikoje ir Australijoje.

Charakteristika[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Jaunas lipizanerių veislės eržilas įpusėjus „pilkėjimui“

Dauguma lipizanerių yra 14,2–15,2 plaštakų (147–157 cm) aukščio.[2] Tačiau žirgai, veisiami taip, kad būtų artimesni pirminiam karietų arklių tipui, yra aukštesni ir siekia 16,1 rankos (165 cm) aukštį.[3] Lipizanerių galva yra ilga, tiesaus arba šiek tiek išgaubto profilio. Žandikaulis gilus, ausys mažos, akys didelės ir išraiškingos, o šnervės išsiplėtusios. Jų kaklas yra tvirtas, tačiau lenktas, o gogas žemas, raumeningas ir platus. Tai vadinamieji „barokiniai žirgai“ su plačia, gilia krūtine, plačiu pasturgaliu ir raumeningais pečiais. Uodega aukštai pakelta. Kojos raumeningos ir stiprios, su plačiais sąnariais ir gerai matomomis sausgyslėmis. Kanopos paprastai būna mažos, bet tvirtos.[4]

Lipizanerių veislės žirgai paprastai bręsta lėtai. Tačiau jie gyvena ir yra aktyvūs ilgiau nei daugelio kitų veislių žirgai, o sudėtingus Ispanijos jojimo mokyklos pratimus žirgai atlieka sulaukę dvidešimties ir gyvena iki trisdešimties metų.[3]

Spalva[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kumelė ir tamsus kumeliukas

Išskyrus retus vienspalvius žirgus (dažniausiai bėris arba juodokas), dauguma lipizanerių yra pilki. Kaip ir visi pilki arkliai, jie turi juodą odą, tamsias akis, o suaugę – baltą kailį. Pilki arkliai, tarp jų ir lipizaneriai, gimsta su pigmentuotu kailiu – lipizanerių kumeliukai paprastai būna gelsvi arba juodi – ir, vykstant „pilkėjimo“ procesui, kiekvienais metais tampa vis šviesesni. Ties 6–10-ais žirgo metais šis procesas pasibaigia. Skirtingai nuo paplitusios klaidingos nuomonės, lipizaneriai iš tikrųjų nėra tikri baltieji žirgai.[2] Baltasis arklys gimsta baltas ir turi nepigmentuotą odą.[5]

Iki XVIII a. lipizaneriai buvo ir kitų kailio spalvų, įskaitant pelėką, bėrį, kaštoną, juodą ir keršą.[2] Tačiau pilka spalva yra dominuojantis genas.[5] Karališkoji šeima pirmenybę teikė pilkai spalvai, todėl ši spalva buvo akcentuojama veisimo praktikoje. Taigi nedidelėje veislės populiacijoje, kai ši spalva buvo sąmoningai atrinkta kaip pageidautina savybė, ji tapo didžiosios daugumos lipizanerių veislės žirgų spalva.[6] Tačiau nuo seno Ispanijos jojimo mokykloje yra tradicija, kad joje auginamas bent vienas bėris arba juodokas lipizanerių veislės eržilas, ir ši tradicija tęsiama iki šiol.[7]

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Lipizanerių veislės žirgų veisimo tradicijos
Nematerialusis pasaulio paveldas
Lipizanerių veislės eržilas, Šenbruno rūmai
Vieta Austrijos vėliava Austrija, Italijos vėliava Italija, Slovakijos vėliava Slovakija, Slovėnijos vėliava Slovėnija, Bosnijos ir Hercegovinos vėliava Bosnija ir Hercegovina, Kroatijos vėliava Kroatija, Vengrijos vėliava Vengrija, Rumunijos vėliava Rumunija
Regionas** ENA
Įrašas 2022
Nuorodos
Nuoroda
* Pavadinimas, koks nurodytas UNESCO sąraše.
** Regionas pagal UNESCO skirstymą.

Lipizanerių protėviai gyveno maždaug 800 m. e. m.[8] Lipizanerių pirmtakai buvo išvesti VII a., kuomet maurai į Ispaniją atvežė berberų arklius ir sukryžmino juos su vietinėmis Ispanijos veislėmis. Iš to kilo andalūzai ir kitos Pirėnų pusiasalio arklių veislės.[9][10]

XVI a., kai Ispaniją ir Austriją valdė Habsburgai, stiprų, bet judrų žirgą norėta naudoti tiek karinėms reikmėms, tiek madingose ir sparčiai augančiose Vidurio Europos didikų jojimo mokyklose. Todėl 1562 m. Habsburgų imperatorius Maksimilianas II į Austriją atvežė Ispanijos andalūzus ir Kladrubyje įkūrė dvaro žirgyną. 1580 m. jo brolis erchercogas Karolis II, Vidinės Austrijos valdovas, įsteigė panašų žirgyną Lipicoje (it. Lipizza), esančioje dabartinėje Slovėnijoje, nuo kurios ir kilo veislės pavadinimas.[2][9] Kai buvo įkurtas žirgynas, Lipica buvo Triesto, Habsburgams pavaldaus autonominio miesto, savivaldybės ribose. Kaimo pavadinimas kilęs iš slovėniško žodžio lipa, reiškiančio „liepa“.[11]

Lipicoje buvo kryžminami ispanų, berberų ir arabų veislės žirgai, o vėlesnės kartos buvo kryžminamos su jau išnykusia neapoliečių veisle iš Italijos ir kitais ispanų kilmės „barokiniais žirgais“ iš Vokietijos ir Danijos.[1] Nors abu žirgynai keitėsi veisliniais gyvuliais, Kladrubis specializavosi į sunkiųjų karietų arklius, o jojamieji ir lengvųjų karietų arkliai buvo veisiami Lipicos žirgyne.[2]

Nuo 1920 m. Piberio federalinis žirgynas netoli Graco tapo pagrindiniu Vienoje esančių žirgų žirgynu. Veisimas tapo labai selektyvus: veisti buvo leidžiama tik Jojimo mokykloje pasiteisinusius eržilus ir tik griežtus produktyvumo testus praėjusias kumeles.[12]

Pamatiniai žirgai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šiandien įvairiuose registruose pripažįstamos aštuonios lipizanerių pamatinės linijos, kurios vadinamos „dinastijomis“.[13] Jos skirstomi į dvi grupes. Šešios linijos yra kilusios iš klasikinių pamatinių eržilų, kuriuos XVIII–XIX a. augino Lipicos žirgynas. Dar dvi linijos nebuvo auginamos Lipicoje, bet buvo auginamos kituose žirgynuose istorinėse Habsburgų imperijos ribose.[2]

Šešios „klasikinės dinastijos“[14] yra šios:

  • Pluto: pilkas ispanų eržilas iš Danijos karališkojo žirgyno, atvestas 1765 m.[2]
  • Conversano: juodas neapolietiškas eržilas, atvestas 1767 m.[2]
  • Maestoso: pilkasis eržilas iš Kladrubio žirgyno ispanų patelės atvestas 1773 m. Šiandien visi palikuonys yra kilę iš Maestoso X, atvesto Vengrijoje 1819 m.[14]
  • Favory: Kladrubio žirgyno eržilas, atvestas 1779 m.[2]
  • Neapolitano: neapolietiškas eržilas, kilęs iš Polesinos, atvestas 1790 m.[2]
  • Siglavy: pilkas arabų veislės eržilas, kilęs iš Sirijos, atvestas 1810 m.[15]

Dvi papildomos eržilų linijos aptinkamos Kroatijoje, Vengrijoje ir kitose Rytų Europos šalyse, taip pat Šiaurės Amerikoje.[2] Tarptautinė lipizanerių federacija jas pripažįsta lygiavertėmis šešioms klasikinėms linijoms.[13] Jos yra šios:

Keletas kitų eržilų linijų bėgant metams išnyko, tačiau buvo naudojamos ankstyvajame arklių veisime.[16] Be pamatinių eržilų linijų, buvo 20 „klasikinių“ kumelių linijų, iš kurių 14 išliko iki šių dienų.[17] Tačiau įvairios lipizanerių organizacijos pripažįsta iki 35 kumelių linijų.[2]

Tiek eržilams, tiek kumelėms suteikiami tradiciniai vardai, kurių reikalauja lipizanerių veislės registrai. Tradiciškai eržilams suteikiami du vardai: pirmasis – tėvo vardas, antrasis – motinos vardas. Pavyzdžiui, „Maestoso Austria“ yra žirgas, kurio tėvas yra Maestoso Trompeta, o motina vardu Austria. Šio žirgo tėvystės linija siekia pamatinės Maestoso dinastijos tėvą. Kumelių vardai parenkami taip, kad „papildytų tradicinius lipizanerių linijos vardus“ ir turi baigtis raide „a“.[18]

Ispanijos jojimo mokykla[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Lipizanerių mokymai Ispanijos jojimo mokykloje
Pagrindinis straipsnis – Ispanijos jojimo mokykla Vienoje.

Visame pasaulyje garsi Ispanijos jojimo mokykla viešuose pasirodymuose, kuriuose demonstruojami klasikinio dailiojo jodinėjimo judesiai ir treniruotės, naudoja puikiai treniruotus lipizanerių veislės eržilus.[19] 1572 m. Austrijos imperijos laikais buvo pastatytas pirmasis Ispanijos maniežas, kuris yra seniausia tokio tipo arena pasaulyje.[20] Nors Ispanijos jojimo mokykla įsikūrusi Vienoje, Austrijoje, jos pavadinimas kilęs iš ispaniškojo žirgų paveldo. 1729 m. imperatorius Karolis VI užsakė pastatyti Žiemos jojimo mokyklą Vienoje. 1735 m. baigtas statyti pastatas, kuriame ir šiandien veikia Ispanijos jojimo mokykla.[21]

Išsaugojimas karo metais[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Per visą savo istoriją lipizaneriai dėl karų patyrė kelis perkėlimus į kitą vietą, tačiau kiekvienas iš jų išgelbėjo veislę nuo išnykimo. Pirmą kartą tai įvyko 1797 m. kovo mėn. per Pirmosios koalicijos karą, kuomet žirgai buvo evakuoti iš Lipicos. Kelionės metu 16 kumelių atsivedė kumeliukų. 1797 m. lapkritį žirgai grįžo į Lipicą, bet arklidės buvo sugriautos. Jos buvo atstatytos, tačiau 1805 m. Napoleonui įsiveržus į Austriją žirgai vėl buvo evakuoti. Jais buvo rūpinamasi Džakovo žirgyne. Žirgai grįžo tik 1807 m. balandžio 1 d., tačiau po 1809 m. Šenbruno sutarties jie buvo evakuoti dar tris kartus per vėlesnį neramų laikotarpį, dėl to buvo prarasta daug žirgų ir sunaikintos rašytinės kilmės knygos, kuriose buvo užfiksuotos iki 1700 m. buvusios žirgų kraujo linijos. Galiausiai 1815 m. žirgai visam laikui grįžo į Lipicą, kur liko iki XX a. pradžios.[22]

Pirmoji evakuacija XX a. įvyko 1915 m., kai dėl Pirmojo pasaulinio karo iš Lipicos buvo evakuoti žirgai, kurie buvo apgyvendinti Laksenburge ir Kladrubyje.[23] Po karo Austrijos-Vengrijos imperija subyrėjo, o Lipica atiteko Italijai. Taigi gyvuliai buvo padalyti keliems skirtingiems žirgynams naujose pokario valstybėse – Austrijoje, Italijoje, Vengrijoje, Čekoslovakijoje, Rumunijoje ir Jugoslavijoje. Austrijos valstybė išlaikė Ispanijos jojimo mokyklos eržilus ir kai kuriuos veislinius žirgus.[23] Iki 1920 m. Austrijos veislinė gyvulininkystė buvo konsoliduota Piberyje.[24]

Antrojo pasaulinio karo metais nacistinės Vokietijos vyriausioji vadovybė didžiąją dalį Europos lipizanerių veislės žirgų perkėlė į Hostauną, Čekoslovakijoje.[23] 1942 m. iš Piberio buvo paimti veisliniai žirgai,[24] o 1943 m. iš kitų Europos šalių atvežta papildomų kumeliukų ir kumeliukų.[23] 1945 m. sausį Ispanijos jojimo mokyklos eržilai iš Vienos buvo evakuoti į Sankt Martiną, Austrijoje, kai artėjant miesto bombardavimui Ispanijos jojimo mokyklos vadovas pulkininkas Aloyzas Podhaiskis baiminosi, kad žirgams gresia pavojus. 1945 m. pavasarį Hostauno žirgams grėsė pavojus dėl artėjančios sovietų kariuomenės, kuri, jei būtų užėmusi šį objektą, būtų galėjusi gyvulius paskersti arklienai.[25]

Jungtinių Valstijų kariuomenės vykdytas lipizanerių gelbėjimas, išgarsėjęs Disnėjaus filme „Baltųjų eržilų stebuklas“, vyko iš dviejų dalių: Trečioji JAV armija, vadovaujama generolo Džordžo S. Patono, 1945 m. pavasarį buvo netoli Sankt Martino ir sužinojo, kad toje vietovėje yra lipizanerių eržilų.[26][27] Dž. Patonas pats buvo raitelis ir, kaip ir A. Podhaiskis, dalyvavo olimpinėse žaidynėse.[26] 1945 m. gegužės 7 d. A. Podhaiskis Dž. Patonui ir karo sekretoriaus pavaduotojui Robertui P. Patersonui surengė Ispanijos jojimo mokyklos eržilų parodą, o jai pasibaigus paprašė, kad Dž. Patonas paimtų žirgus savo globon.[28]

Tuo tarpu Trečiosios armijos Antroji kavalerija, pulkininko Čarlzo Rido vadovaujamas tankų dalinys, aptiko žirgus Hostauno vietovėje, kur taip pat buvo laikoma 400 sąjungininkų karo belaisvių, ir 1945 m. balandžio 28 d. ją užėmė. Gelbėjimo operacijos „Kaubojus“ metu buvo išgelbėta 1 200 žirgų, iš jų 375 lipizaneriai.[25] Dž. Patonas sužinojęs apie reidą, pasirūpino, kad A. Podhaiskis nuvyktų į Hostauną.[29] Gegužės 12 d. amerikiečių kareiviai pradėjo vežti žirgus 56 km per sieną į Kioctingą, Vokietijoje.[25] Galiausiai lipizaneriai buvo įkurdinti laikinose patalpose Vimsbache, iki kol 1952 m. veisliniai gyvuliai grįžo į Piberį,[24] o 1955 m. eržilai – į Ispanijos jojimo mokyklą.[30] 2005 m. Ispanijos jojimo mokykla paminėjo Dž. Patono išgelbėjimo 60-ąsias metines, keliaudama po Jungtines Amerikos Valstijas.[31]

Lipiko žirgynas, Kroatija

Per Kroatijos nepriklausomybės karą 1991–1995 m. serbai išvežė Lipiko žirgyno, Kroatijoje, žirgus į Novi Sadą, Serbijoje. Žirgai ten buvo laikomi iki 2007 m.,[32] kai buvo pareikalauta juos grąžinti į kilmės šalį. 2007 m. spalio mėn. į Kroatiją buvo grąžinta 60 žirgų.[33]

Šiuolaikinė veislė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Lipizanerių veislės žirgų populiacija patyrė nuosmukį, kuomet 1983 m. Piberio žirgyne kilo virusinė epidemija. Buvo prarasta 40 žirgų ir 8 % numatyto kumeliukų prieauglio. Nuo to laiko žirgyno populiacija išaugo. Iki 1994 m. žirgyne buvo 100 kumelių, o 1993 m. gimė 56 kumeliukai. 1994 m. sėkmingo nėštumo ir kumeliukų gimimo procentas padidėjo nuo 27 iki 82 %; tai lėmė naujas veterinarijos centras.[34] 1996 m. Europos Sąjungos projekto „Indo-Copernicus“ lėšomis atlikto tyrimo metu buvo įvertinti 586 lipizanerių veislės žirgai iš aštuonių Europos žirgynų, siekiant sukurti „moksliškai pagrįstą lipizanerių veislės žirgų aprašymą”.[35] Atlikus 212 gyvūnų mitochondrinės DNR (mtDNA) tyrimą, nustatyta, kad jie turi 37 iš 39 žinomų šiuolaikinių žirgų mtDNA haplotipų, t. y. pasižymi didele genetine įvairove. To ir buvo tikėtasi, nes buvo žinoma, kad lipizanerių veislės kumelių šeimose buvo daug įvairių veislių, įskaitant arabų, grynakraujų ir kitų Europos veislių kumelių.[35][36]

Lipicos žirgynas, Slovėnija

Tarptautinė lipizanerių federacija (angl. Lipizzan International Federation, LIF) yra tarptautinė lipizanerių veislės valdančioji organizacija, kurią sudaro daugybė nacionalinių ir privačių organizacijų, atstovaujančių lipizaneriams. Šios organizacijos bendradarbiauja po LIF vėliava, kad populiarintų veislę ir palaikytų jos standartus.[37] 2012 m. LIF buvo užregistruota beveik 11 000 lipizanerių, auginamų privačių veisėjų 19-oje šalių ir 9 valstybiniuose žirgynuose Europoje. Daugiausia žirgų registruota Europoje – beveik 9 000, po to Amerikoje – šiek tiek daugiau nei 1 700, Afrikoje ir Australijoje – maždaug po 100 žirgų. 9 valstybiniai žirgynai, priklausantys LIF, sudaro beveik ketvirtadalį visų Europos žirgų. Daugiausia žirgų turi Voila Rumunijoje – 400, toliau seka Piberis Austrijoje (360), Lipica Slovėnijoje (358), Silvašvaradas Vengrijoje (262), Monterotondas Italijoje (230), Džakovas Kroatijoje (220) ir Topolčiankis Slovakijoje (200). Kiti du žirgynai yra mažesni: Vučijako Bosnijoje turi 130 žirgų, o Karadžordževo Serbijoje – tik 30 žirgų.[38] Siekiant populiarinti veislę ir skatinti laikytis tradicinių veisimo tikslų, parengtos švietimo programos.[2]

Kadangi lipizaneriai yra vienintelė Slovėnijoje išvesta žirgų veislė, o Lipicos žirgynas šiuo metu yra Slovėnijos teritorijoje, lipizaneriai Slovėnijoje pripažįstami kaip nacionalinis gyvūnas. Pavyzdžiui, ant Slovėnijos 20 centų eurų monetų pavaizduota lipizanerių pora.[39] Italijos karabinierių policijos raitelių pulkai taip pat augina lipizanerius kaip vieną iš savo žirgų veislių.[40] 2008 m. spalio mėn. vizito Slovėnijoje metu Lipicos lipizaneris, pavadintas „085 Favory Canissa XXII“, buvo padovanotas Jungtinės Karalystės karalienei Elžbietai II. Ji nusprendė palikti gyvūną žirgyno globai.[41]

Treniravimas ir naudojimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Lipizaneriai Slovėnijoje

Tradiciniai lipizanerių žirgų treniravimo metodai buvo sukurti Ispanijos jojimo mokykloje ir grindžiami klasikinio dailiojo jojimo principais, kurių ištakos siekia senovės graikų rašytojo Ksenofonto, kurio darbai buvo iš naujo atrasti XVI amžiuje, laikus.[42] Jo mintys apie žirgų psichikos vystymąsi tebėra aktualios ir šiandien. Kiti rašytojai, padarę didelę įtaką Ispanijos jojimo mokyklos mokymo metodams, yra XVI a. gyvenęs pirmosios jojimo akademijos Neapolyje įkūrėjas Federikas Grisonė ir XVII–XVIII a. prancūzai Antuanas de Pluvinelis bei Fransua Robišonas de la Gerinjeras. Ispanijos jojimo mokykloje lipizanerių veislės eržilų treniravimo metodai buvo perduodami žodžiu, iki kol 1898 m. feldmaršalas Francas Holbeinas ir mokyklos vyresnysis raitelis Johanas Meiksneris paskelbė pirmąsias žirgo ir raitelio treniravimo mokykloje gaires. XX a. viduryje Aloyzas Podhaiskis parašė keletą darbų, kurie šiandien daugeliui dailiojo jojimo raitelių yra vadovėliai.[21][43]

Ispanijos jojimo mokykloje dėstomi principai grindžiami kavalerijos raitelių praktika, taikoma rengiant žirgus karui.[44] Jauni eržilai į Ispanijos jojimo mokyklą atvyksta mokytis, kai jiems sukanka ketveri metai. Visiškas kiekvieno žirgo mokymas trunka vidutiniškai šešerius metus, o mokykla laikoma baigta, kai žirgas įgyja įgūdžių, reikalingų „Mokykliniam kadriliui“ atlikti.[19] Žirgai mokomi trijų palaipsniui sudėtingėjančių įgūdžių:

  • Jojimas pirmyn, dar vadinamas tiesiu jojimu arba Remontenschule, – taip vadinami įgūdžiai, kurių mokoma pirmaisiais jojimo metais, kuomet jaunas žirgas išmoksta būti balnojamas ir pakinkytas, išmoksta pagrindinių komandų ant ilgosios virvės, o tada mokomas jodinėti, dažniausiai arenoje paprastomis tiesiomis linijomis ir posūkiais, kad išmoktų teisingai reaguoti į raitelio kojomis ir rankomis jojimo metu duodamus signalus. Pagrindinis šio laikotarpio tikslas – išvystyti laisvą judėjimą į priekį kuo natūralesnėje padėtyje.[19]
  • Žygio mokykloje, Campagneschule arba Campagne, žirgas mokosi išlaikyti pusiausvyrą visose eisenose, posūkiuose ir manevruose. Šiame etape žirgas išmoksta trumpinti ir ilginti žingsnį, atlikti šoninius judesius ir yra supažindinamas su sudėtingesnėmis dvigubomis kamanomis. Tai ilgiausias mokymo etapas, kuris gali trukti kelerius metus.[19]
  • Aukštojoje dailiojo jojimo mokykloje (haute école arba Hohe Schule) mokoma jodinėti žirgu daugiau naudojant jo užpakalines kojas, tobulinant visų natūralių eisenų taisyklingumą, įgūdžius ir meistriškumą. Šiuo laikotarpiu žirgas mokosi sudėtingiausių judesių, tokių kaip appuyement, vieno tempo kojų keitimas šuoliuojant, piruetas, pasažas ir piafė. Šiuo metu žirgas taip pat gali būti mokomas „skrydžio virš žemės“. Šiame lygyje pabrėžiamas aukštas atlikimo tobulumo lygis.[19][45]

Nors Piberio žirgyne kumelaitės treniruojamos jodinėjimui ir mokykliniams šuoliams,[34] Ispanijos jojimo mokykla savo pasirodymuose naudoja tik eržilus.[19] Šiandien lipizaneriai visame pasaulyje dalyvauja dailiojo jojimo varžybose, taip pat išlaiko klasikinę poziciją Ispanijos jojimo mokykloje.[2]

„Skrydis virš žemės“[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pietų Afrikos lipizanerių iš Johanesburgo pasirodymas po atviru dangumi

„Skrydis virš žemės“ – tai sudėtingi „aukštosios mokyklos“ dresūros judesiai, kuriuos išgarsino lipizaneriai.[46] Pagrindiniai judesiai yra šie:

  • Levada – tai padėtis, kai žirgas pakelia abi priekines kojas į viršų ir atsistoja 30° kampu vien tik ant užpakalinių kojų, kuriam reikia daug užpakalinių kojų jėgos. Mažiau sudėtingas, bet su tuo susijęs judesys yra pesadas, kai žirgas pakyla 45° kampu.
  • Kurbetė – tai judesys, kai žirgas balansuoja ant užpakalinių kojų, o tada iš esmės „pašoka“, nuo žemės pašokdamas kartu priekinėmis ir užpakalinėmis kojomis.
  • Kapriolė – tai šuolis vietoje, kuomet eržilas iššoka į orą, pakišdamas priekines kojas po savimi, o šuolio viršuje išspiria užpakalines kojas.

Kiti judesiai:

  • Krupadė ir balotadė yra kapriolės pirmtakai. Per krupadę žirgas šokinėja priekinėmis ir užpakalinėmis kojomis, kurios lieka pariestos po kūnu, ir nėra išspiriamos. Balotadės metu žirgas pašoka ir šiek tiek išskleidžia užpakalines kojas, bet jų neišspiria, o užpakalinių kojų kanopos yra matomos žiūrint iš nugaros.
  • Mezairas – tai keletas vienas po kito einančių šuolių, kurių metu žirgas nuleidžia priekines kojas ant žemės ir vėl pakyla ant užpakalinių kojų, taip judėdamas į priekį. Šis judesys Ispanijos jojimo mokykloje nebenaudojamas.[47]

Populiariojoje kultūroje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1940 m. filme „Florianas“ vaidina du lipizanerių veislės eržilai. Filmas sukurtas pagal 1934 m. Felikso Zalteno romaną. Filmo prodiuserio žmonai filmo kūrimo metu priklausė vieninteliai lipizaneriai JAV.[48] Lipizanerių eržilų gelbėjimas Antrojo pasaulinio karo metais pavaizduotas 1963 m. Volto Disnėjaus filme „Baltųjų eržilų stebuklas“. Šis filmas buvo vienintelis „Disney“ kada nors sukurtas veiksmo filmas, kurio veiksmas vyko Antrojo pasaulinio karo fone.[49]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. ↑ 1,0 1,1 Das K.K. Hofgestüt zu Lippiza 1580–1880, Wien 1880
  2. ↑ 2,00 2,01 2,02 2,03 2,04 2,05 2,06 2,07 2,08 2,09 2,10 2,11 2,12 2,13 „Lipizzan Origins“. Lipizzan Association of North America. Suarchyvuotas originalas 2008-08-15. Nuoroda tikrinta 2023-01-12.
  3. ↑ 3,0 3,1 Edwards, Elwyn Hartley (1994). The Encyclopedia of the Horse (1st American leid.). New York, NY: Dorling Kindersley. p. 111. ISBN 978-1-56458-614-8.
  4. ↑ Bongianni, Maurizio, red. (1988). Simon & Schuster's Guide to Horses and Ponies. New York, NY: Simon & Schuster, Inc. ISBN 978-0-671-66068-0.
  5. ↑ 5,0 5,1 „Introduction to Coat Color Genetics“. Veterinary Genetics Laboratory. University of California, Davis. Nuoroda tikrinta 2023-01-13.
  6. ↑ „Lipizzaner“. Breeds of Livestock. Oklahoma State University. Suarchyvuotas originalas 2008-09-24. Nuoroda tikrinta 2023-01-13.
  7. ↑ Swinney, Nicola Jane; Bob Langris (2006). Horse Breeds of the World. Globe Pequot. p. 52. ISBN 978-1-59228-990-5.
  8. ↑ „The Lipizzaner“. Equiworld. Suarchyvuotas originalas 2008-04-30. Nuoroda tikrinta 2023-01-13.
  9. ↑ 9,0 9,1 Jankovich, Miklos (1971). They Rode Into Europe: The Fruitful Exchange in the Arts of Horsemanship between East and West. Great Britain: George G. Harrap & Co, Ltd. p. 77. ISBN 978-0-684-13304-1.
  10. ↑ „Andalusian“. Breeds of Livestock. Oklahoma State University. Suarchyvuotas originalas 2009-04-10. Nuoroda tikrinta 2023-01-13.
  11. ↑ Snoj, Marko (2009). Etimološki slovar slovenskih zemljepisnih imen. Modrijan and Založba ZRC. pp. 234–235.
  12. ↑ „The Lipizzan Horses“. Piber Stud. Suarchyvuotas originalas 2007-09-28. Nuoroda tikrinta 2023-01-12.
  13. ↑ 13,0 13,1 „Breed Standards“. Lipizzan International Federation. Nuoroda tikrinta 2023-01-13.
  14. ↑ 14,0 14,1 14,2 14,3 „Sire Lines“. Lipizzan International Federation. Nuoroda tikrinta 2023-01-13.
  15. ↑ „Lipizzans“. Classical Dressage. Ritter Dressage. Suarchyvuotas originalas 2013-01-19. Nuoroda tikrinta 2023-01-13.
  16. ↑ Dolenc, Milan (1981). Lipizzaner: The Story of the Horses of Lipica. Ljubljana, Yugoslavia: Mladinska Knjiga. p. 49. ISBN 978-0-89893-172-3.
  17. ↑ Dolenc, Milan (1981). Lipizzaner: The Story of the Horses of Lipica. Ljubljana, Yugoslavia: Mladinska Knjiga. p. 51. ISBN 978-0-89893-172-3.
  18. ↑ „Rules/Evaluations“. Lipizzan Association of North America. Suarchyvuotas originalas 2008-09-29. Nuoroda tikrinta 2023-01-13.
  19. ↑ 19,0 19,1 19,2 19,3 19,4 19,5 „The Stallions“. Spanish Riding School. Suarchyvuotas originalas 2012-03-29. Nuoroda tikrinta 2023-01-13.
  20. ↑ Podhajsky, Alois (1967). The Complete Training of Horse and Rider In the Principles of Classic Horsemanship. Garden City, NY: Doubleday. p. 249. OCLC 501758.
  21. ↑ 21,0 21,1 „The Spanish Riding School“. Spanish Riding School. Suarchyvuotas originalas 2012-03-18. Nuoroda tikrinta 2023-01-13.
  22. ↑ „Lipizzan Horse History“. Lipizzan International Federation. Suarchyvuotas originalas 2011-07-10. Nuoroda tikrinta 2023-01-13.
  23. ↑ 23,0 23,1 23,2 23,3 „Lipizzan Breed History“. United States Lipizzan Registry. Nuoroda tikrinta 2023-01-13.
  24. ↑ 24,0 24,1 24,2 „History“. Piber Stud. Suarchyvuotas originalas 2011-09-29. Nuoroda tikrinta 2023-01-13.
  25. ↑ 25,0 25,1 25,2 Davis, Susan (1995-10-16). „Operation Cowboy“. Sports Illustrated. Suarchyvuotas originalas 2009-02-11. Nuoroda tikrinta 2023-01-13.
  26. ↑ 26,0 26,1 Sosby, Brian (2005 m. spalio mėn.). „The 2005 Lipizzaner Tour of the Spanish Riding School“. Equestrian. Suarchyvuotas originalas (PDF) 2009-02-11. Nuoroda tikrinta 2023-01-13.
  27. ↑ Letts, Elizabeth (2016). The Perfect Horse: The Daring U.S. Mission to Rescue the Priceless Stallions Kidnapped by the Nazis.
  28. ↑ Patton, George S.; Martin Blumenson (1996). The Patton Papers. Da Capo Press. p. 697. ISBN 978-0-306-80717-6.
  29. ↑ Hirshson, Stanley P. (2003). General Patton: A Soldier's Life. HarperCollins. p. 635. ISBN 978-0-06-000983-0.
  30. ↑ „The History“. Spanish Riding School. Suarchyvuotas originalas 2011-01-05. Nuoroda tikrinta 2023-01-14.
  31. ↑ „After 15 Year Absence Legendary Lipizzaner Stallions of the Spanish Riding School of Vienna Set Return for U.S. Tour“. Business Wire. 2005-05-05. Suarchyvuotas originalas 2009-02-11. Nuoroda tikrinta 2023-01-14.
  32. ↑ Boris Orešić (2010-12-28). „Pomor u zajednici bijelih griva – I Lipicance ubijaju, zar ne?“. Globus (kroatų). Suarchyvuotas originalas 2011-01-01.
  33. ↑ „Croatian Lipizzaners Return Home“. Lipizzan Association of North America. Suarchyvuotas originalas 2014-04-29. Nuoroda tikrinta 2023-01-14.
  34. ↑ 34,0 34,1 Edwards, Elwyn Hartley (1994). The Encyclopedia of the Horse (1st American leid.). New York, NY: Dorling Kindersley. p. 129. ISBN 978-1-56458-614-8.
  35. ↑ 35,0 35,1 Kelly, Jeff; Kelly-Simmons, Lisa (2012 m. žiema). „Mitochondrial DNA Genetics of Lipizzans“ (PDF). USLF News. Suarchyvuotas originalas (PDF) 2014-04-27. {{cite journal}}: Patikrinkite date reikšmes: |date= (pagalba)
  36. ↑ Kavar, Tatjana; Brem, Gottfried; Habe, Franc; Sölkner, Johann; Dovč, Peter (2002). „History of Lipizzan horse maternal lines as revealed by mtDNA analysis“. Genet. Sel. Evol. 34 (5): 635–648. doi:10.1051/gse:2002028. PMC 2705438. PMID 12427390.
  37. ↑ „Gründung“ (vokiečių). Lipizzan International Federation. Nuoroda tikrinta 2023-01-14.
  38. ↑ Manz, Christian G.M. (2012 m. spalio mėn.). „Purebred Lipizzans Registered by Members of Lipizzan International Federation“. Lipizzan International Federation. Nuoroda tikrinta 2023-01-14.
  39. ↑ Manske, Michael. „Slovenia Banks on the Euro“. Network Europe. Suarchyvuotas originalas 2008-05-03. Nuoroda tikrinta 2023-01-14.
  40. ↑ „Lipizzan horses used by Mounted Carabinieri Regiments“.
  41. ↑ Vukic, Snjezana (2008-10-22). „Slovenia Gives Britain's Queen a Lipizzaner Horse“. USA Today. Associated Press. Nuoroda tikrinta 2023-01-14.
  42. ↑ Gibbon, Abby (2011-09-29). „Xenophon, Forefather Of Dressage“. Chronicle of the Horse. Nuoroda tikrinta 2023-01-14.
  43. ↑ „Classical Equitation“. Spanish Riding School. Suarchyvuotas originalas 2006-05-22. Nuoroda tikrinta 2023-01-14.
  44. ↑ Podhajsky, Alois (1967). The Complete Training of Horse and Rider In the Principles of Classic Horsemanship. Garden City, NY: Doubleday. p. 24. OCLC 501758.
  45. ↑ Podhajsky, Alois (1967). The Complete Training of Horse and Rider In the Principles of Classic Horsemanship. Garden City, NY: Doubleday. p. 25-26. OCLC 501758.
  46. ↑ Podhajsky, Alois (1967). The Complete Training of Horse and Rider In the Principles of Classic Horsemanship. Garden City, NY: Doubleday. p. 268. OCLC 501758.
  47. ↑ Podhajsky, Alois (1967). The Complete Training of Horse and Rider In the Principles of Classic Horsemanship. Garden City, NY: Doubleday. p. 269-274. OCLC 501758.
  48. ↑ „Florian“. Lipizzan Association of North America. Suarchyvuotas originalas 2008-05-10. Nuoroda tikrinta 2023-01-14.
  49. ↑ Brode, Douglas (2004). From Walt to Woodstock: How Disney Created the Counterculture. University of Texas Press. p. 169. ISBN 978-0-292-70273-8.
Ž • A • R
Pasaulio paveldo objektai Austrijoje
Materialusis
Zalcburgo istorinis centras (1996) · Šenbruno rūmai ir sodai (1996) · Halštato-Dachšteino/Zalckamerguto kultūrinis kraštovaizdis (1997) · Zemeringo geležinkelis (1998) · Graco istorinis centras ir Egenbergo pilis (1999) · Vachau kultūrinis kraštovaizdis (2000) · Vienos istorinis centras (2001) · Fertės/Noizidlio ežero kultūrinis kraštovaizdis (2001, kartu su Vengrija) · Priešistoriniai Alpių namai ant polių (2011, kartu su kitomis penkiomis valstybėmis) · Karpatų ir kitų Europos regionų pirmykščiai bukų miškai (2017, kartu su 19 kitų valstybių) · Didieji Europos SPA miestai (Badenas prie Vienos) (2021, kartu su kitomis šešiomis valstybėmis) · Romos imperijos ribos, Dunojaus limai (2021, kartu su Vokietija ir Slovakija)
Austrijos vėliava
Austrijos vėliava
Nematerialusis
Medžioklė su sakalais (2010, kartu su 18 kitų valstybių) · Šemenlaufenas, Imsto miesto šventė Austrijoje (2012) · Klasikinis jodinėjimas ir Ispanijos jojimo mokykla Vienoje (2015) · Regioniniai amatų centrai: tradicinių rankdarbių kultūrinio paveldo išsaugojimo strategija (2016) · Griūčių rizikos valdymas (2018, kartu su Šveicarija) · Europos indigo dažyba (2018, kartu su Čekija, Vokietija, Vengrija ir Slovakija) · Piemenų migracija, sezoninis gyvulių varymas Viduržemio jūros regione ir Alpėse (2019, kartu su Italija ir Graikija) · Katedrų statymo talkos Europoje, arba Bauhütten: žinios, jų perdavimas, žinių ir inovacijų vystymas (2020, kartu su Vokietija, Prancūzija, Norvegija ir Šveicarija) · Lipizanerių veislės žirgų veisimo tradicijos (2022, kartu su 7 kitomis valstybėmis) · Miško plukdymas (2022, kartu su 5 kitomis valstybėmis) · Tradicinė irigacija: žinios, technikos ir organizavimas (2023, kartu su 6 kitomis valstybėmis)
Ž • A • R
Pasaulio paveldo objektai Bosnijoje ir Hercegovinoje
Materialusis
Nematerialusis
Ž • A • R
Nematerialaus pasaulio paveldo objektai Italijoje
Muzika ir teatras
Italijos vėliava
Italijos vėliava
Šventės
Šventės, kurių metų ant pečių nešamos didelės procesijų konstrukcijos (2013) · Celestinų atlaidumo šventimas (2019)
Dailė
Neapolio menas picajuolo (2017) · Akmenų mūrijimo be skiedinio technika (2018, kartu su 7 kitomis valstybėmis) · Stiklo karoliukų menas (2020, kartu su Prancūzija)
Kulinarija
Kita
Medžioklė su sakalais, gyvasis žmonijos paveldas (2016, kartu su 17 kitų valstybių) · Alpinizmas (2019, kartu su Prancūzija ir Šveicarija) · Piemenų migracija, sezoninis gyvulių varymas Viduržemio jūros regione ir Alpėse (2019, kartu su Austrija ir Graikija) · Tokati, programa skirta išsaugoti tradicinius žaidimus ir sportą (2022, kartu su 4 kitomis valstybėmis) · Lipizanerių veislės žirgų veisimo tradicijos (2022, kartu su 7 kitomis valstybėmis)
Materialaus paveldo objektai
Ž • A • R
Pasaulio paveldo objektai Kroatijoje
Materialusis
Kroatijos vėliava
Kroatijos vėliava
Ž • A • R
Pasaulio paveldo objektai Slovakijoje
Materialusis
Slovakijos vėliava
Slovakijos vėliava
Nematerialusis
Fujara ir jos muzika (2008) · Dūdmaišio kultūra (2015) · Čekijos ir Slovakijos lėlių teatras (2016, kartu su Čekija) · Horehronijės daugiabalsis dainavimas (2017) · Europos indigo dažyba (2018, kartu su 4 kitomis valstybėmis) · Drotarstvo - menas iš vielučių (2019) · Medžioklė su sakalais, gyvasis žmonijos paveldas (2021, kartu su 22 kitomis valstybėmis) · Lipizanerių veislės žirgų veisimo tradicijos (2022, kartu su 7 kitomis valstybėmis)
Ž • A • R
Pasaulio paveldo objektai Slovėnijoje
Materialusis
Škocjano urvai (1986) · Priešistoriniai Alpių namai ant polių (2011, kartu su penkiomis kitomis valstybėmis) · Gyvsidabrio kasyklų paveldas Idrijoje ir Almadene (2012, kartu su Ispanija) · Karpatų ir kitų Europos regionų pirmykščiai bukų miškai (2017, kartu su 19 kitų valstybių) · Jože Plečnik kūriniai Liublianoje – į žmogų orientuoti miestovaizdžiai (2021)
Slovėnijos vėliava
Slovėnijos vėliava
Nematerialusis
Škofja lokos vaidinimas (2008) · Kurenti ėjimo nuo durų prie durų tradicija (2017) · Nėrinių gamyba Slovėnijoje (2018) · Akmenų mūrijimo be skiedinio technika (2018, kartu su 7 kitomis šalimis) · Bitininkystė Slovėnijoje – gyvenimo būdas (2022) · Lipizanerių veislės žirgų veisimo tradicijos (2022, kartu su 7 kitomis valstybėmis)
Ž • A • R
Pasaulio paveldo objektai Rumunijoje
Materialusis
Rumunijos vėliava
Rumunijos vėliava
Nematerialusis
Ž • A • R
Pasaulio paveldo objektai Vengrijoje
Materialusis
Vengrijos vėliava
Vengrijos vėliava
Nematerialusis


Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.
Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Lipizaneriai&oldid=7199774"