ACE inhibitorius

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
AKF inhibitorių veikimo mechanizmas

Angiotenziną konvertuojančio fermento inhibitoriai, arba AKF inhibitoriai (angl. angiotensin-converting-enzyme inhibitors, ACE inhibitors) – grupė natūralių ir sintetinių cheminių junginių, skirtų gydyti širdies ir inkstų nepakankamumo ligas, mažinti arteriniam kraujospūdžiui, plastinėje chirurgijoje, apsisaugoti nuo jonizuojančios spinduliuotės. Atrasti tiriant peptidus, kuriuos gamina nuodingos gyvatės kaisakos (Bothrops jararaca).

AKF inhibitoriai yra farmakologinės medžiagos, konkurenciniu būdu inhibuojančios angiotenziną konvertuojantį fermentą (AKF). AKF yra nespecifinis fermentas, dalyvaujantis daugelio nedidelių peptidų metabolizmo procesuose, taip pat konvertuojant angiotenziną I (neaktyvų dekapeptidą) į angiotenziną II (oktapeptidą). Be angiotenzinų virsmo slopinimo, AKF inhibitoriai taip pat lėtina bradikinino ir kitų vazodilatacinių peptidų degradaciją.

Klasifikacija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

AKF inhibitoriai yra skirstomi į tris grupes, priklausomai nuo cheminės struktūros jungties, kuria blokuoja fermento aktyvųjį centrą. Tai sulfhidrilo, karboksilo arba fosfinilo grupę turintys AKF inhibitoriai:

  • sulfhidriliniai: kaptoprilis, zofenoprilis,
  • karboksiliniai: cilazaprilis, enalaprilis, lisinoprilis, perindoprilis, kvinaprilis, ramiprilis, spiraprilis, trandolaprilis,
  • fosfiniliniai: fosinoprilis.

Farmakologinis poveikis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Slopina įvairiuose audiniuosekraujagyslėse, inkstuose, širdyje – esantį AKF. Visų šių inhibitorių veikimo mechanizmas yra vienodas. Tačiau svarbūs jungimosi prie audinių AKF ir individualių farmakokinetinių ypatybių skirtumai lemia skirtingą AKF inhibitorių koncentraciją audinyje ir skirtingą poveikį. Šiuo metu naudojami AKFI gali būti laikomi vienodai veiksmingais mažinant kraujo spaudimą. Šio grupės vaistai yra vieni svarbiausų arterinei hipertenzijai ir širdies nepakankamumui gydyti. AKF inhibitorių veiksmingumas priklauso nuo paciento AKF genotipo. Daugelis AKF inhibitorių preparatų gaminami neaktyvių druskų pavidalu. Jas paverčia aktyviais junginiais kepenų bei plazmos esterazės.

AKF inhibitoriai:

  • mažina bendrą periferinį kraujagyslių pasipriešinimą, skatina natrio išsiskyrimą su šlapimu, mažai veikia širdies susitraukimų dažnį, nesukelia refleksinės tachikardijos,
  • pasižymi ir antiproliferaciniu veikimu (kraujagyslių ir miokardo hipertrofijos bei ekstraląstelinio matrikso proliferacijos slopinimu),
  • padidina inkstų kraujotaką bei skatina natrio ir vandens ekskreciją, sumažina inkstų nepakankamumo progresavimą,
  • slopina aterosklerozės vystymąsi,
  • keičia kraujagyslių fibrinolizinę pusiausvyrą,

Šalutiniai reiškiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Dažniausiai pasireiškia kosulys, priklausantis nuo bradikinino ir substancijos P kaupimosi plaučiuose, o taip pat odos bėrimai. Tipiškas, nors labai retas ir pavojingas šalutinis reiškinys yra angioneurozinė edema.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Commons-logo.svg

Vikiteka