16-oji lietuviškoji divizija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
(Nukreipta iš puslapio 16-oji Lietuviškoji divizija)
Jump to navigation Jump to search

16-oji Lietuviškoji divizija, kitaip 16-oji Lietuviškoji šaulių divizija, (rus. 16-я Литовская стрелковая дивизия), 16-oji Lietuviškoji Klaipėdos Raudonosios vėliavos ordino šaulių divizija (rus. 16-я стрелковая Литовская Клайпедская Краснознамённая дивизия) – TSRS Raudonosios armijos šaulių divizija, suformuota ir kariavusi Antrojo pasaulinio karo metais. Viena iš gana didelio skaičiaus nacionalinių Raudonosios Armijos junginių.

Ankstesnioji 16-oji divizija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

16-oji divizija Raudonojoje armijoje egzistavo dar prieš Antrąjį pasaulinį karą. Karo pradžioje ji buvo 27-ojoje armijoje (Šiaurės Vakarų frontas), bet buvo sunaikinta vokiečių kariuomenei puolant Leningradą ties Mga.

Formavimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1941 m. gruodžio 18 d. TSRS Gynybos komitetas priėmė nutarimą 16-ąją diviziją suformuoti iš naujo ir suformuoti ją kaip lietuvišką diviziją, kuri parodytų, kad lietuviai palaiko sovietų valdžią ir kurioje būtų kaupiami bei tikrinami būsimieji partiniai ir administraciniai Lietuvos SSR kadrai.

Divizija buvo formuojama Maskvos karinėje apygardoje Balachnos mieste (Gorkio sritis, Rusija). Diviziją formavo daugiausia iš pabėgėlių ir evakuotųjų iš Lietuvos, taip pat iš buvusios Lietuvos kariuomenės sudaryto buvusio 29-ojo teritorinio Lietuviškojo šaulių korpuso karių ir karininkų, kurie iki tol tarnavo kituose daliniuose. Dauguma jų buvo perkelti į naująją diviziją.

Divizijos karininkais tapo daugiausia Vilniaus pėstininkų mokyklos, evakuotos į Novokuznecką (Kemerovo sritis), absolventai, baigę šią mokyklą pagal paspartintą programą. Politiniais darbuotojais tapo daugiausia buvę pogrindininkai, partiniai ir sovietiniai darbuotojai.

1943 m. sausio 1 d. iš 10 250 divizijos kareivių ir karininkų apie 7000 buvo lietuviai ar Lietuvos gyventojai. Diviziją sudarė:

  • 3720 (36,3 %) lietuvių
  • 3064 (29 %) rusų
  • 2973 (29 %) žydų
  • 492 (4,8 %) kitų tautybių žmonės.

Pagal žydų kiekį tai buvo ir pati žydiškiausia divizija visoje Raudonojoje armijoje. Žydai sudarė 13 % (136) karininkų ir 34,2 % kareivių koviniuose daliniuose.

Pradžioje divizijoje darbo ir įsakymų kalba buvo lietuvių kalba. Tačiau daugiau kaip trečdalis divizijos kovotojų lietuvių kalbos nemokėjo – divizijai priskirti patyrę frontininkai kariai ir karininkai daugiausia buvo ne Lietuvos rusai. Be to, bijota, kad fronte divizijos karius dėl nepažįstamos kalbos galėjo palaikyti priešais ir apšaudyti. Todėl netrukus divizijos kalba tapo rusų kalba.

Divizijos sudėtis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Diviziją sudarė:

  • 156-asis šaulių pulkas – vadai: papulkininkis Stanislovas Staškevičius, pulkininkas Anatolijus Kesselis (1899 - 04 07 1944). pulkininkas Vladimiras Lunia
  • 167-asis šaulių pulkas – vadas pulkininkas Vladas Motieka
  • 249-asis šaulių pulkas – vadai: pulkininkas Antanas Šurkus, papulkininkis Fiodoras Lysenko
  • 224-asis artilerijos pulkas – vadai: majoras Povilas Simonaitis, majoras Pranas Petronis
  • 39 ryšių batalionas (vėliau pertvarkytas į 367 ryšių kuopą)
  • 93 inžinerijos batalionas – vadas inžinierius kapitonas Stanislovas Strielčiūnas
  • 282 prieštankinis divizionas - vadas majoras Vadimas Itomlianskis
  • 181 minosvaidžių divizionas
  • 80 sanitarijos batalionas - vadas kapitonas Alteris Michališokas

1942 m. gegužės mėn. buvo suformuotas 2-asis atskiras lietuvių batalionas, kuris rengė naujus karius 16-ajai divizijai.

Pirmasis divizijos vadas buvo generolas majoras Feliksas Baltušis-Žemaitis. 1943 m. balandžio 22 d. jį pakeitė generolas majoras Vladas Karvelis, o šį 1944 m. rugsėjo 11 d.– generolas majoras Adolfas Urbšas, 1945 m. gegužės mėn. – Vladas Motieka.

Dalyvavimas karo veiksmuose[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Divizija baigta formuoti 1943 m. vasario mėnesį. 1943 m. vasario 21 d. ji pirmą kartą kovėsi Aleksejevkoje (Oriolo sritis, 50 km į pietvakarius nuo Oriolo). Vėliau ji 42-ojo šaulių korpuso (48-oji armija) sudėtyje kovėsi Kursko mūšyje, kur atlaikė vokiečių 383-osios pėstininkų ir 18-osios tankų divizijų atakas, 120 lėktuvų antskrydžius.

Po Kursko mūšio divizija perkelta į 1-ąjį Pabaltijo frontą. Vadavo Baltarusiją ir Lietuvą. 1944 m. rugpjūčio 2 d. pasiekė Šiaulių priemiesčius. Mėnesį stovėjo ties Šiauliais, buvo papildyta Lietuvoje mobilizuotais lietuviais. Rugpjūčio viduryje Šiaulius atakavo vokiečių tankų daliniai, tačiau 16-oji divizija apsigynė. Tai vienos stambiausių tankų atakų karo pabaigoje Pabaltijyje.

1945 m. sausio 31 d. 16-oji divizija per vieną dieną užėmė Klaipėdą. Už tai divizija gavo Klaipėdos vardą. Vėliau divizija dalyvavo vokiečių kariuomenės Kuržemės grupuotės apsiaustyje, kur ir baigė karą.

"Divizijos kariai daug prisidėjo prie hitlerinės Vokietijos planų sužlugdymo. Nuo 1943 metų vasario mėnesio iki karo pabaigos, kaudamiesi su hitleriniais okupantais lietuviškoji šaulių divizija nuėjo 386 kilometrus, išvadavo 648 gyvenvietes, nukovė ir sužeidė per 34 tūkstančius priešo kareivių ir karininkų, išvedė iš rikiuotės daug technikos: 108 tankus, 50 šarvuočių, 111 minosvaidžių, 769 kulkosvaidžius ir kt." [1]

Apdovanoti kariai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

12 divizijos karių tapo Sovietų Sąjungos didvyriais: majoras Volfas Vilenskis [2], seržantas Kalmanas Šuras, jefreitorius Grigorijus (Hiršas) Ušpolis, eilinis Borisas (Berelis) Cindelis (po mirties) [3], leitenantas Vaclovas Bernotėnas, Viktoras Jacenevičius (po mirties), seržantas Boleslavas Gegžna, jaun. seržantas Fiodoras Zacepilovas, papulkininkis Fiodoras Lysenko (po mirties), seržantas Grigorijus Terentjevas (po mirties), vyr. seržantas Vasilijus Fedotovas, jaun. seržantas Stasys Šeinauskas (po mirties).

Viršila Danutė Stanelienė tapo pilna Šlovės ordinų kavaliere – apdovanota visų trijų laipsnių Šlovės ordinu, o tai prilyginama Sovietų Sąjungos Didvyrio vardui, tik buvo gerokai retesnis dalykas.

Šlovės III ir II laipsnio ordinais apdovanoti: vyr. seržantai Konstantinas Gedvila, Mykolas Laurinavičius, Justinas Stankus, seržantai Mykolas Jurevičius, Ignas Ribokas, jefreitorius Albinas Šinkūnas, eiliniai Vitalius Laurinavičius, Pranas Rimša.

Bataliono vadas Leonas Garnys (g. 1920 m. Panevežyje) apdovanotas net 3 Raudonosios Vėliavos ordinais (1943 08 05, 1943 11 22, 1944 10 26). Tai bene vienintelis atvejis divizijoje.

Sovietų Sąjungos didvyrio vardui buvo pristatyti: majoras Petras Belanas (gavo Raudonosios vėliavos ordiną), seržantas Stasys Lickūnas (gavo Raudinosios vėliavos ordiną), jaun. seržantas Juozas Launikonis (gavo Raudonosios vėliavos ordiną), jaun. seržantas Motelis Charmacas (gavo Tėvynės karo I laipsnio ordiną), seržantas Leonas Kaganas (gavo Raudonosios vėliavos ordiną), seržantas Viktoras Gelžinas (gavo Tėvynės karo I laipsnio ordiną), eilinis Pranas Narkevičius (gavo Raudonosios vėliavos ordiną)

Eilinis sanitaras Giršas Josmanas apdovanotas Lenino ordinu, tokiam apdovanojimui buvo pristatytas lietuvis Jonas Brozdžiūnas (gavo Raudonosios vėliavos ordiną)

Po karo[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Karui pasibaigus 16-oji divizija bazavosi Vilniuje iki jos išformavimo 1956 m. birželio mėnesį. 1955 m. buvo iškelta į Volgos-Uralo karinę apygardą ir galutinai išformuota.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Kovų keliais (16 liet. divizijos foto albumas). Vilnius, 1965. 343 p
  • J. Dobrovolskis "Lietuviai kariai Didžiojo Tėvynės karo frontuose", Vilniuis, 1967
  • Atmintis (sudarytoja M. Trinkūnaitė) 16 -osios Lietuviškosios divizijos žuvusiųjų karių vardynas, Vilnius, 334 psl. ISBN 9986425107
  • Šešioliktoji lietuviškoji: atsiminimų knyga 16-osios lietuviškosios Raudonosios vėliavos ordino Klaipėdos šaulių divizijos istorija veteranų atsiminimuose, 1941–1956 (sud. Vaigutis Stančikas). – Vilnius: Gairės, 2008. – 478 p.: iliustr. – ISBN 978-9955-759-12-6
  • Vytautas Voveris "Šventasis karas" Vilnius, AB Spauda, 2018 - 480 psl. su iliustr. ISBN 978-609-475-134-9 (monografija apie divizijos karių tragediją, praradimus, politrukų ir komisarų patyčias, represijas)

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]