Volfas Vilenskis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Volfas (Vulfas) Vilenskis (rus. Вольфас Лейбович Виленскис; 1919 m. rugpjūčio 21 d. – 1992 m. sausio 1 d.) – TSRS karininkas (pulkininkas), buvęs 16-osios Lietuviškosios divizijos bataliono vadas, Tarybų Sąjungos didvyris.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Gimė 1919 m. rugpjūčio 21 d. Kaune, žydo darbininko šeimoje. 1936 m. baigė metalo apdirbimo technikumą Kaune. Tarnavo Lietuvos kariuomenėje puskarininkiu.

Raudonojoje armijoje nuo 1940 m. 1941 m. baigė Vilniaus pėstininkų mokyklą. Kariavo Antrojo pasaulinio kare nuo 1941 m. birželio.
Vėliau tarnavo 16-oje Lietuviškoje divizijoje.
1944 m. spalio 11-13 d. ties Pagėgiais Lietuviškosios divizijos 249-ojo šaulių pulko bataliono vado majoro V. Vilenskio vedama kuopa smūgiu iš užnugario sutrukdė vokiečių kariuomenės kontraataką. Bataliono vadas, šaudydamas kulkosvaidžiu, asmeniškai sunaikino nemažai vokiečių kareivių. Būdamas sužeistas vadovavo mūšiui iki jo pabaigos.

1945 m. kovo 24 d. nutarimu majorui V. Vilenskiui už sumanų vadovavimą batalionui, pavyzdingą užduočių vykdymą, pademonstruotą narsą suteikė Tarybų Sąjungos didvyrio vardą ir apdovanojo Lenino ordinu bei Aukso Žvaigždės medaliu (Nr. 7109).

Po karo V. Vilenskis baigė M. Frunzės karo akademiją. Buvo Vilniaus Universiteto Karinės katedros viršininkas.
1972 m. pulkininkas V. Vilenskis paleistas į atsargą. Dirbo Lietuvos Tarpmiestinio techninės inventorizacijos biuro viršininku.

1976 m. V. Vilenskis padavė pareiškimą, kad nori išvykti gyventi į Izraelį, kur tuo metu jau gyveno jo sūnus ir dukra. Leidimą išvykti gavo tik 1983 m. rugpjūčio mėnesį.

Izraelyje V. Vilenskiui buvo suteiktas Izraelio gynybos armijos garbės pulkininko vardas, jis buvo išrinktas Izraelio Karo invalidų sąjungos CK nariu.
Gyveno Bat-Jame. Parašė ir išleido atsiminimų knygą.
Mirė 1992 m. sausį.

Apdovanojimai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

V. Vilenskio vardas iškaltas Poklonaja kalno Maskvoje 1941–1945 m. Didžiojo Tėvynės karo istorijos muziejaus Šlovės salės pilone.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]