Kino istorija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Vienas pirmųjų viešai parodytų filmų – „Diksono pasveikinimas“
Pirmasis bučinys kine („Bučinys“, 1896 m.)

Kinas savo gyvavimo pradžioje buvo laikomas tik pramoga, tačiau ilgainiui išsivystė į atskirą meno rūšį. Dabar tai yra menas, pramoga, industrija, polemikos priemonė, turinti įtakos politikai, technologijoms bei visuomenės raidai. Kino istorijos pradžia laikomas XIX a. 9-asis dešimtmetis, kuomet buvo išrasta pirmoji kino kamera.

Kino atsiradimas[taisyti | redaguoti kodą]

Kadras iš filmo „Didysis traukinio apiplėšimas“.

Taip pat skaitykite: Kino priešistorė

Seniausiu išlikusiu kino filmu laikomas dviejų sekundžių trukmės filmukas - "Roundhay Sodo scena", nufilmuotas išradėjo Louis Le Prince 1888 metais spalio 14 d.

Svarbus išradimas, turėjęs įtakos kino atsiradimui, buvo celiulioidinė juosta, ant kurios buvo galima užfiksuoti paveikslėlių seriją (išradėjas Viljamas Kenedis Loris Diksonas). Ši juosta tapo judančių vaizdų fiksavimo bei projektavimo pagrindu. 1893 m. Pasaulinėje parodoje, vykusioje Čikagoje, Tomas Edisonas (Thomas Edison) pristatė du šios juostos pagrindu sukurtus išradimus: „kinetografą“ (pirmąją kino kamerą) ir „kinetoskopą“ (dėžę, kurioje buvo per didinamąjį stiklą buvo galima žiūrėti į apšviestą judančią juostą). Kinetoskopui trumpi filmukai buvo kuriami „Juodojoje Marijoje“ (Black Maria) – pirmojoje pasaulyje kino studijoje. Filmukuose buvo vaizduojamos scenos iš kasdienio gyvenimo, akrobatų pasirodymai, miuzikholų ir bokso scenos.

Kinetoskopai sulaukė sėkmės ir Europoje, tačiau Edisonas JAVnepatentavo, nes jie rėmėsi daugeliu kitų išradimų už JAV ribų. Todėl netruko atsirasti įvairių kinetoskopo imitacijų, pavyzdžiui, brito Roberto V. Polo (Robert W. Paul) ir jo partnerio Berto Akreso (Birt Acres) sukurta kamera. Polas norėjo, kad filmus būtų galima demonstruoti ne vienam žiūrovui atskirai, o grupei, tad išrado projektorių ir 1895 m. surengė pirmąjį viešą seansą. Maždaug tuo pačiu metu Prancūzijoje broliai Ogiustas ir Lui Liumjerai (Auguste ir Louis Lumière) išrado „sinematografą“: nešiojamą įrenginį, kuriame buvo kamera, spausdinimo įrankis ir projektorius. 1895 m. pabaigoje Paryžiuje brolių tėvas pradėjo rodyti filmus už pinigus. Liumjerai greitai tapo pagrindiniais kino gamintojais Europoje. Pirmaisiais išgarsėjusiais Liumjerų trumpais kino filmais tapo tokie vaizdai kaip „Darbininkai, išeinantys iš fabriko“ ar „Aplietas laistytojas“. Net Edisonas, iš pradžių skeptiškai žiūrėjęs į filmų projektavimą, pamatęs Liumjerų sėkmę, pradėjo demonstruoti filmus „vitaskopu“. Tačiau Europoje pirmasis viešas kino seansas buvo surengtas Berlyne Makso ir Emilio Skladanovskių (Maxo ir Emil Skladanowsky) aparatu „bioskopu“ (1895 m. lapkritį). Ko gero apskritai pirmasis viešas filmo rodymas įvyko 1894 m. vasario 5 d. Niujorke (prancūzų fotografas Žanas Emė „Akmė“ Le Rua (Jean Aimé „Acme“ Le Roy) savo „nuostabųjį sinematografą“ demonstravo pramogų verslo atstovams).

Pirmieji filmai daugiausiai buvo rodomi laikinai apsistojančių kino rodytojų arba kaip sudedamoji programos dalis vodeviliuose. Filmas trukdavo mažiau nei minutę, rodydavo vieną kasdienio gyvenimo sceną (nufilmuotą iš realybės arba suvaidintą), viešą įvykį, sporto vaizdus arba slapstiko (slapstick) tipo istoriją. Kinematografinės technikos būdavo mažai arba visai nebūdavo: jokio montažo, kamera statiška, kompozicija teatrališka, neišradinga.

Nebylusis kinas[taisyti | redaguoti kodą]

Tautos gimimo“ plakatas.
Kabirijos“ plakatas
1917-tųjų „Kleopatra“ su Theda Bara.
„Nanukas iš šiaurės“ (1922 m.)
Pagrindinis straipsnis – Nebylusis kinas.

Nuo pat kino principo atsiradimo mėginta suderinti vaizdą ir garsą, tačiau iki pat trečiojo dešimtmečio pabaigos nerasta tinkamo būdo. Taigi pirmaisiais trisdešimt savo gyvenimo metų kinas buvo daugiau mažiau nebylus, tačiau filmams dažnai būdavo pritariama gyva muzika, garso efektais, pasakojimais ir aiškinimais, o į vaizdą įterptuose titruose buvo rašomi dialogai bei siužeto detalės.

Pradžia[taisyti | redaguoti kodą]

1896 m. paryžietis iliuzionistas Žoržas Meljė (Georges Méliès) ėmė kurti filmus, daugiausia fantastinių, iki tol nemėgintų siužetų (pavyzdžiui, 1902 m. „Kelionė į Mėnulį“ – ko gero, pirmasis fantastinis filmas). Meljė laikomas specialiųjų efektų pradininku. Per jo filmus atėjo idėja, kad kine galima nebūtinai tiksliai atkartoti realybę, bet ir ją imituoti ar iškreipti. Meljė taip pat buvo pirmasis, rodęs ilgesnius nei vienos scenos filmus, kartais trukdavusius net iki penkiolikos minučių.

Edisono kompanijos pagrindinis režisierius buvo Edvinas S. Porteris (Edwin S. Porter). Jis padėjo pagrindus montažo menui (pavyzdžiui, pirmajame vesterneDidysis traukinio apiplėšimas1903 m.). Teigiama, kad Porteris pirmasis atrado, kad bazinis filmo struktūros vienetas yra kadras, o ne scena (pagrindinis struktūrinis vienetas teatro pjesėse).

Šių ir kitų kino meno pradininkų dėka kinas pamažu įsitvirtino, atsirado pirmieji nuolatiniai kino teatrai – „nikelodeonai“. Pastarųjų įstaigų, taip pavadintų, nes bilietas į jas kainavo vieną nikelį (penkis centus), 1908 m. vien JAV buvo 10 000. Kinas tapo nemenku verslu, ir tai skatino konsolidaciją. Prancūzų „Pathé Frères“ kompanija pasaulyje įsitvirtino nupirkusi pagrindinius kino technikos patentus, steigdama kino teatrus. JAV kino rinkoje monopolininkė kurį laiką buvo Edisono „Motion Picture Patents Company“, naudojusi gan agresyvias verslo taktikas.

Vaidybinių filmų atsiradimas ir kino kaip meno pradžia[taisyti | redaguoti kodą]

Pirmajame XX a. dešimtmetyje standartinio filmo trukmė buvo viena ritė (10–15 min). Iš dalies tai lėmė prodiuserių įsitikinimas, kad auditorija (tuo metu daugiausiai sudaryta iš darbininkų) ilgiau neišlaikytų dėmesio.

Pirmuoju pasaulio „pilno metražo“ filmu laikoma australiška „Kelly Gaujos istorija“ („The Story of the Kelly Gang“; 1906 m., trukmė 80 min.) Kitos šalys su pilnametražiais filmais eksperimentuoti pradėjo tik 1911 m. Australijoje iki to laiko jau buvo sukurta šešiolika tokių filmų.

Tačiau europiečiai greitai pralenkė australus filmų trukme. Didelės sėkmės susilaukė istoriniai filmai „Karalienė Elžbieta“ (Prancūzija, 1912 m.), „Quo Vadis?“ (Italija, 1913 m.), „Kabirija“ (Cabiria, Italija, 1914 m.). Pilno metražo filmai pamažu išstūmė trumpametražius.

JAV pagrindinis tokių filmų kūrėjas buvo D. W. Grifitas (D. W. Griffith). Jo filmai „Tautos gimimas“ (The Birth of a Nation, 1915 m.) ir „Nepakantumas“ (Intolerance) gerokai stumtelėjo į priekį montažo, siužeto vystymąsi, ten suformuluoti principai iki šiol yra kino gramatikos pagrindas. „Tautos gimimas“ taip pat buvo atvirai rasistinis.

Prie šių filmų prisidėjus literatūros ekranizacijoms, kinas tapo viduriniosios klasės pramoga ir buvo pripažintas pilnaverčiu menu.

Prancūzijoje 1907 m. buvo kuriami vadinamieji film d'art. Jų tikslas buvo pritraukti į kino teatrus aukštesniąsias visuomenės klases, nes šios kiną laikė beraščių pramoga ir toliau lankė teatrus. Film d’art buvo kino kamera nufilmuotos teatro pjesės. Tačiau ši idėja nepasiteisino: filmai buvo statiški, teatrališki ir tik įrodė, kad kinas turi turėti savitą, kitokią nei teatro meninę kalbą.

Holivudo iškilimas[taisyti | redaguoti kodą]

Tuo metu populiariausias buvo Prancūzijos ir Italijos kinas, tačiau, Europoje įsisiūbavus Pirmajam pasauliniam karui, Europos kino gamyba gerokai smuko, ir tuo pasinaudojo JAV. Amerikiečių industrija, paprastai siejama su Holivudu (nes ten, Kalifornijoje, buvo šios industrijos centras), tuo metu įgavo ir praktiškai iki šiol išlaikė itin stiprią poziciją kino žemėlapyje: Holivudas tapo pasauliniu kino fabriku, ėmė eksportuoti savo produkciją į daugelį pasaulio šalių ir dominavo jų kino rinkose.

3-iajame dešimtmetyje JAV pasiekė didžiausius kino gamybos mastus (800 vaidybinių filmų per metus). Čarlio Čaplino (Charlie Chaplin) ir Basterio Kytono (Buster Keaton) komedijos, filmai su Daglu Ferbanksu (Douglas Fairbanks), Klara Bau (Clara Bow) ir kt. išgarsino šiuos kino žmones visame pasaulyje. Kino kalba, susiformavusi JAV, buvo perimta kitų kraštų, nors kai kuriose nevakarietiškose valstybėse, turėjusiose stiprias realistines tradicijas (pavyzdžiui, Japonijoje), prigijo lėčiau.

Drauge augo studijų sistema ir jos reklamos metodai, taip pat žvaigždžių sistema, tapusi amerikietiško kino ženklu ir sektinu modeliu kitų šalių industrijoms. Kadangi studijos galėjo efektyviai prižiūrėti visą produkto kūrimo procesą, kino produkcija įgavo iki tol neregėtus mastus ir vis tobulėjo techniškai. Kita vertus, šios sistemos komercinis pobūdis ir blizgučių bei eskapizmo protegavimas neleido reikštis inovatyvumui bei ambicijoms: geras to pavyzdys yra trumpa režisūrinė Eriko fon Stroheimo (Erich von Stroheim) karjera.

Nebyliojo kino aukso amžius[taisyti | redaguoti kodą]

Tačiau Holivudo „mainstreamas“ dar nebuvo išsikerojęs tiek, kiek dabar. Kai 1915 m. į Prancūziją vėl leista importuoti užsienietiškus filmus, Holivudo produkcijos antplūdis ten paskatino kino avangardo atsiradimą. Kino kūrėjai eksperimentavo su optiniais efektais, ritminiu montažu. Ši kryptis vadinama prancūzų impresionistiniu kinu.

Didžiausia Amerikos konkurentė buvo Vokietija. Labiausiai išgarsėjo vokiečių ekspresionizmas, paskatinęs fantastinius, haliucinacinius, nerealius žmogaus vidinio pasaulio vaizdus perkelti į kino ekraną. Vokiečių ekspresionistai padarė didelę įtaką siaubo žanro atsiradimui. Tarp garsiausių ekspresionistinių filmų – Fridricho Vilhelmo Murnau (Friedrich Wilhelm Murnau) „Nosferatu“, Roberto Vynės (Robert Wiene) „Daktaro Kaligario kabinetas“ (Das Cabinet des Dr. Caligari).

Labiausiai inovacijomis pasižymėjo sovietinis kinas. Čia ypač ištobulintas montažo menas. Sergėjus Eizenšteinas (Сергей Михайлович Эйзенштейн) ištobulino vadinamąjį dialektinį, arba intelektualųjį, montažą, kurio tikslas buvo naudojant dažnai ryškiai nesuderinamus vaizdus reikšti idėjas, provokuoti emocines ir intelektines žiūrovo reakcijas.

Indijoje pirmasis pilnametražis nebylusis filmas sukurtas 1913 m. Tai buvo Dadasehebo Phalke „Raja Harishchandra“. Juo prasidėjo istorinių filmų serija.

Įvairių šalių avangardininkai kūrė eksperimentinius filmus (daugiausia trumpametražius), kuriuose atsisakė linijinio pasakojimo, žaidė abstrakcijomis, grynąja estetika, iracionalumu. Ypač tuo pasižymėjo ankstyvoji Luiso Bunjuelio (Luis Buñuel) kūryba. Galima teigti, kad tuo metu pirmą kartą ryškiai išsiskyrė „populiarusis“ ir „meninis“ kinas.

Tačiau ir „populiarusis“ kinas vystėsi sparčiai. Didėjo kinematografinės galimybės: kameros tapo mobilios, juostos – tobulesnės. Kino vaidyba atsikratė ankstesnio teatrališkumo, aktoriai išsiugdė naują, kinui reikalingą subtilumą, psichologinį realizmą. Mažėjo titrų. Kaip tik labiausiai ištobulėjus nebyliojo filmo priemonėms, kine atsirado garsas.

Garsinis kinas[taisyti | redaguoti kodą]

Kasablanka
Judy Garland 1944 m. filme „Susitiksime Sent Liuise“

Su garso įrašymu ir transliavimu projekcijos metu buvo eksperimentuojama per visą nebyliojo kino erą, tačiau buvo dvi kliūtys: kaip įrašytą garsą pakankamai sustiprinti ir kaip jį sinchronizuoti su vaizdu. 1926 m. Holivudo studija „Warner Bros“ sukūrė sistemą „Vitaphone“, kuria naudodamiesi rodė trumpus filmukus, vaizduojančius garsenybes ir įvairius pasilinksminimus, su garso efektais bei – svarbesniems filmams – orkestro įrašytais garso takeliais. 1927 m. pasirodė pirmasis vaidybinis filmas, kuriame buvo sinchronizuotų dialogų bei dainų: „Džiazo dainininkas“ (The Jazz Singer). Filmui sulaukus pasisekimo, „Warner“ studija toliau kūrė panašius filmus. 1928 m. į ekranus išleistas pirmasis nuo pradžios iki galo garsinis filmas „Niujorko šviesos“ (The Lights of New York). Vitaphone sistemą, pagal kurią garsas būdavo įrašomas į diskus, greitai pakeitė metodai, kuriuose garsas būdavo rašomas tiesiai į kino juostą: Fox Movietone, DeForest Phonofilm, RCA Photophone. Naujoji mada įtikino skeptikus, kad ateities kinas priklauso nebe tiesiog „judantiems“ (moving pictures, movies), bet „kalbantiems paveikslėliams“ (talking pictures, arba talkies).

Industrija pereina prie garso[taisyti | redaguoti kodą]

Pokyčiai industrijoje buvo labai spartūs. Iki 1929 m. jau beveik visi Holivude kuriami filmai buvo „kalbantys“. Iš pradžių būta keletas konkuruojančių garso sistemų, tačiau greitai atsirado bendras standartas. Likusioje pasaulio dalyje prie garso pereinama kiek lėčiau, daugiausia dėl ekonominių priežasčių. Kultūrinės priežastys lėtą perėjimą lėmė tokiose šalyse kaip Kinija ir Japonija: čia nebylieji filmai iki pat ketvirtojo dešimtmečio sėkmingai konkuravo su garsiniais (buvo sukurta net klasikiniais tapusių nebyliųjų, pvz., U Jonggango (Wu Yonggang) „Deivė“ (神女) 1934 m. ar Jasudžiro Odzu (Yasujiro Ozu) "Aš gimiau, bet… " 1932 m.). Tačiau net Japonijoje pamažu atėjo galas benshi – pasakotojų, komentuodavusių filmą, – karjerai.

Garso atsiradimas taip pat išėjo į naudą didžiosioms kino studijoms: perėjimas prie garso sužlugdė smulkesnius konkurentus, o žiūrėti garsinių filmų, kuriuos kūrė išlikę prodiuseriai, plūdo daug didesnės minios nei anksčiau. Kai kurie kino istorikai mano, kad būtent garsas išgelbėjo Holivudo studijų sistemą nuo žlugimo per Didžiąją depresiją. Prasidėjo vadinamasis „Holivudo aukso amžius“ (maždaug nuo garso atsiradimo iki penktojo dešimtmečio galo). Šiuo periodu amerikietiškasis kinas pasiekė didžiausio populiarumo visame pasaulyje. To meto aktoriai tapo klasikinėmis kino žvaigždėmis: Klarkas Geiblas (Clark Gable), Katarina Hepburn (Katharine Hepburn), Hamfris Bogartas (Humphrey Bogart), Širli Templ (Shirley Temple) ir kiti.

Garso įtaka kino menui[taisyti | redaguoti kodą]

Garsi japonų aktorė Shirley Yamaguchi 1943 m. filme „Sayon no kane“

Žiūrint iš meninės pusės, perėjimas prie garso nubloškė kino meną atgal į jo vystymosi pradžią. Trečiojo dešimtmečio pabaigos filmai buvo statiški, teatrališki, nes aktorius ribojo nepaslanki garso įrašymo technika ir neįprasta garsinio kino specifika. Daug žmonių atėjo į kiną iš teatro, nes reikėjo dirbti su naujovišku, dialogais grįstu kino naratyvu. Nemažai nebyliojo kino kūrėjų bei aktorių nesugebėjo prisitaikyti prie naujų sąlygų ir buvo priversti baigti karjerą.

1929 m. įvyko lūžis: tokie režisieriai kaip Rubenas Mamoulianas (Rouben Mamoulian) („Applause“), Alfredas Hičkokas (Alfred Hitchcock) („Blackmail“) į garsinius filmus įnešė naujovių, ėmė eksperimentuoti su garso ekspresija. Jie paskatino tolesnį mikrofonų, kamerų, garso montažo ir sinchronizavimo tobulinimą.

Su garsu atsirado naujų žanrų. Ryškiausias jų, be abejo, buvo miuziklas. Pirmasis klasikinis Holivudo miuziklas buvo „Brodvėjaus melodija“ (The Broadway Melody, 1929 m.). Labiausiai miuziklas suklestėjo Indijoje: čia buvo populiarios tradicinės dramos su dainomis ir šokiais, tad miuziklas tapo pagrindiniu daugumos garsinių filmų žanru.

Tuo pat metu išpopuliarėjo amerikietiški gangsterių filmai („Mažasis Cezaris“ (Little Caesar), „Visuomenės priešas“ (The Public Enemy) – 1931 m.). „Slapsticką“ pakeitė dialogas. Vienais svarbiausių Amerikos kino istorijai metais 1939-aisiais sukurti tokie klasikiniai filmai kaip „Ozo šalies burtininkas“ (The Wizard of Oz) ir „Vėjo nublokšti“ (Gone With The Wind).

Penktasis dešimtmetis[taisyti | redaguoti kodą]

Didžiojoje Britanijoje kino industrija atgijo, kai atsirado poreikis karo propagandai. Sukurta karinių dramų, Lorenso Olivjė (Laurence Olivier) darbas „Henrikas V“ (Henry V, 1944 m.) ir kt. Kai į Antrąjį pasaulinį karą įsitraukė JAV, čia taip pat atsirado patriotinių – propagandinių filmų. Tarp garsiausių karo meto filmų buvo ir „Kasablanka“ (Casablanca) bei „Maltos sakalas“ (The Maltese Falcon). Pastarasis laikomas klasikinio film noir pradžia.

Griežta karo metų cenzūra taip pat skatino kitokio pobūdžio filmų kūrimą: melodramų, siaubo filmų („Cat People“, „Isle of the Dead“, „The Body Snatcher“), vadinamųjų „moteriškų filmų“ („Random Harvest“, „Mildred Pierce“).

1941 m. pasirodė „RKO“ kino kompanijos prodiusuotas Orsono Velso (Orson Welles) filmas „Pilietis Keinas“ (Citizen Kane), pasižymėjęs inovacijomis ir padaręs didelę įtaką kino raidai.

1943 m. filmu „Ossessione“ prasidėjo Italų neorealizmo era. Penktajame dešimtmetyje sukurti šie garsūs neorealistiniai filmai: „Dviračių vagys“ (Ladri di biciclette), „Roma – atviras miestas“ (Roma, Città Aperta), „Žemė dreba“ (La Terra Trema). Paprastai paskutiniu neorealistiniu filmu laikomas 1952 m. sukurtas „Umberto D“.

Antroje penktojo dešimtmečio pusėje Kinijos kinas klestėjo: kūrėsi naujos kino kompanijos, sukurti vienais geriausių kiniškų filmų laikomi „Pavasario upė teka į rytus“ (一江春水向東流, Spring River Flows East), „Varnos ir žvirbliai“ (乌鸦与麻雀, Crows and Sparrows), „Pavasaris mažame mieste“ (小城之春, Spring in a Small Town).

Šeštasis dešimtmetis[taisyti | redaguoti kodą]

Holivude šeštajame dešimtmetyje dėl neva prokomunistinių pažiūrų nemažai aktorių ir režisierių pakliuvo į „juodąjį sąrašą“ (tarp jų ir Čarlis Čaplinas). Vykstant Šaltajam karui, atsirado įvairių paranojiškų filmų, pasakojančių apie ateivių ar komunistų invazijas.

Iškart po karo kino industrijai ėmė grėsti konkurencija iš televizijos pusės. Nemažai kino teatrų bankrutavo. Klibanti „studijų sistema“ pati save analizavo tokiuose filmuose kaip „Sunset Boulevard“, „The Bad and the Beautiful“. Žiūrovus buvo mėginama į sales grąžinti įvairiais būdais. Atsirado didesni nei iki tol ekrano formatai. Jiems kurti biblinės, istorinės kostiuminės dramos: „Ben-Huras“ (Ben-Hur, 1959 m.), „Spartakas“ (Spartacus, 1960 m.), „El Cid“ (1961 m.) Taip pat atsirado trimačių filmų.

Šeštasis dešimtmetis buvo ypač produktyvus Indijoje: sukurta daugiau nei du šimtai filmų. Išgarsėjo Satjadžitas Rai (Satyajit Ray).

Septintasis dešimtmetis[taisyti | redaguoti kodą]

Ingmaras Bergmanas ir Ingrid Thulin filmuojant „Tylą“ (1963 m.)

Holivudo studijų sistema septintajame dešimtmetyje ėmė griūti, nes nemažai filmų buvo kuriama kitose JAV vietose arba net užsienyje (pavyzdžiui, „Pinewood“ studijoje Anglijoje ar „CinecittàRomoje). Holivudiniai filmai buvo daugiausiai orientuoti į visą šeimą. Didžiausios sėkmės susilaukdavo seno kirpimo filmai: „Merė Popins“ (Mary Poppins, 1964), „Mano puikioji ledi“ (My Fair Lady, 1964 m.), „Muzikos garsai“ (The Sounds of Music, 1965 m.) Ėmė daugėti nepriklausomų prodiuserių bei kompanijų, didesnės galios įgijo aktoriai.

Šeštuoju ir septintuoju dešimtmečiais klestėjo Prancūzų naujoji banga. Išgarsėjo režisieriai Fransua Triufo (François Truffaut) („400 smūgių“ – Les quatre cents coups , „Žiulis ir Džimas“ – Jules et Jim), Žanas Lukas Godaras (Jean-Luc Godard). Taip pat iškilo Federiko Felini (Federico Fellini) (1960 m. sukurtas jo „Saldus gyvenimas“ – La Dolce Vita), švedas Ingmaras Bergmanas.

1962 m. pasirodė pirmasis Džeimso Bondo serijos filmas „Daktaras Ne“ (Dr. No).

Septintajame dešimtmetyje ėmė sparčiau vystytis Afrikos kinas. Tam įtakos turėjo Ousmane Sembène darbai. Lotynų Amerikos kino kūrėjai Fernando Solanas ir Octavio Gettino ragino kurti „Trečiąjį kiną“, kuris skirtųsi nuo holivudinių standartų ir nuo europietiško autorinio kino.

Kubos krizė ir bendra to meto paranoja paskatino tokių filmų kaip Stenlio Kubriko (Stanley Kubrick) „Dr. Strangelove“ atsiradimą.

Dešimtmečio pabaigoje Holivudas atsiliepia į visame pasaulyje vykusius visuomenės bangavimus: filmai „Boni ir Klaidas“ (Bonnie and Clyde, 1967 m.), „2001: Kosminė odisėja“ (2001: A Space Odyssey, 1968 m.), „Rozmari kūdikis“ (Rosemary’s Baby, 1968 m.) ir kt.

Aštuntasis dešimtmetis[taisyti | redaguoti kodą]

Studijų sistemos silpnėjimo ir ankstesnių filmų kūrimo standartų panaikinimo periodas vadinamas „Naujuoju Holivudu“, arba „postklasikiniu kinu“. Aštuntojo dešimtmečio filmuose daugėjo seksualinio turinio, susišaudymų, kruvinių kovinių scenų. „Naujojo Holivudo“ kino kūrėjų filmuose buvo eksperimentuojama su pasakojimo forma (pavyzdžiui, sujaukiama chronologija, neaiškios pabaigos), veikėjais. Tokios novatoriškos pasakojimo formos ištakos – dar penktojo ir šeštojo dešimtmečio film noir, taip pat tokiuose filmuose kaip „Maištas be priežasties“ (Rebel Without a Cause, 1955 m.), Hičkoko „Psichopatas“ (Psycho, 1960 m.).

Aštuntajame dešimtmetyje JAV iškilo nemažai talentingų kino kūrėjų: Frensis Fordas Kopola (Francis Ford Coppola), Stivenas Spilbergas (Steven Spielberg), Džordžas Lukasas (George Lucas), Brajanas de Palma (Brian de Palma). Tai sutapo su auteur koncepto išpopuliarėjimu kino kritikoje ir spaudoje. „Autorinio“ kino teorija teigė, kad filmas atspindi režisieriaus viziją. Tai suteikė režisieriams didesnę kino projektų kontrolę. Taip atsirado Kopolos „Krikštatėvis“ (The Godfather), Spilbergo „Nasrai“ (Jaws) ir „Artimi trečiojo laipsnio kontaktai“ (Close Encounters of Third Kind), Lukaso „Žvaigždžių karai“ (Star Wars). Tačiau kelios „autorių“ nesėkmės lėmė, kad režisierių laisvė vėl buvo apribota. „Nasrų“ ir „Žvaigždžių karų“ sėkmė paskatino vadinamųjų šiuolaikinių blockbusterių (komerciškai labai sėkmingų filmų) atsiradimą. Holivudo studijos ėmė gaminti po nedaug, bet labai didelio biudžeto filmų, kuriems paruošdavo milžiniškas reklamines kampanijas.

Aštuntajame dešimtmetyje taip pat atsirado daugiau pornografinius filmus demonstruodavusių įstaigų, vadintų „suaugusiųjų kino teatrais“. Pornografiniai filmai imti kurti legaliai. Pornografiniai kino teatrai ėmė nykti devintajame dešimtmetyje, kai atsirado vaizdajuostės.

Išgarsėjo Vakarų Vokietijos režisieriai Verneris Hercogas (Werner Herzog), Raineris Maria Fasbinderis (Rainer Maria Fassbinder), Vimas Vendersas (Wim Wenders).

Australijos kinas imtas reklamuoti už Australijos ribų. Ryškiausi filmai: Piterio Veiro (Peter Weir) „Piknikas prie Kabančios uolos“ (Picnic at the Hanging Rock), Džordžo Milerio (George Miller) „Pašėlęs Maksas“ (Mad Max).

Devintasis dešimtmetis[taisyti | redaguoti kodą]

Šiame dešimtmetyje išpopuliarėjo vaizdajuostės. Iš kino studijų pusės buvo mėginimų uždrausti namie turėti vaizdajuosčių grotuvus, nes tai neva pažeidžia autorines teises. Vaizdajuostės ilgainiui tapo nauju papildomu uždarbio šaltiniu toms pačioms kompanijoms. Pakito Holivudo filmų premjerų tvarka: filmų premjeros rengiamos didesniame skaičiuje kino teatrų (nors iki šiol yra filmų, kurie pristatomi tik tam tikruose kino teatruose, surengiant šou). Kino multipleksuose didžiabiudžečiai „blockbusteriai“ galėjo būti rodomi dažniau, tad mažesniems filmams vėl nebeliko vietos. Tačiau pastarieji rado savo žiūrovą namų „kino teatruose“ per vaizdajuostes ir – vėliau – DVD.

Holivude devintajame dešimtmetyje dominavo Džordžas Lukasas ir Stivenas Spilbergas su „Žvaigždžių karų“ ir „Nasrų“ tęsiniais, taip pat „Indianos Džounso“ filmais. Tarp nepriklausomų kino kūrėjų iškilo Martinas Skorsezė (Martin Scorsese) („Įsiutęs bulius“ – Raging Bull). Išgarsėjo Timo Bertono (Tim Burton) „Betmenas“ (Batman).

Britų kinui pasitarnavo kompanija „Goldcrest Films“: sukurti filmai „Chariots of Fire“, „Gandis“, „The Killing Fields“, „A Room with a View“. Šie filmai pritraukė tą auditorijos dalį, kurią ignoravo Holivudas.

Kinijoje devintajame dešimtmetyje pradėjo kurti vadinamoji „Penktoji“ kino režisierių karta, kuriai priskiriami režisieriai Džangas Imou (Zhang Yimou), Čenas Kaige (Chen Kaige), Tian Džuangdžuangas (Tian Zhuangzhuang). Kinijos kinas pirmą kartą susilaukė nemažos sėkmės Vakaruose (filmai „Geltona žemė“ – 黄土地; „Raudonasis gaolianas“ – 红高粱).

Dešimtasis dešimtmetis[taisyti | redaguoti kodą]

Filmo „Pasaulių karas“ filmavimo aikštelė


Nors žiūrovus į kino sales ir toliau viliojo specialiųjų efektų filmai „Terminatorius 2: paskutinio teismo diena“ (Terminator 2: Judgment Day ), Titanikas" (Titanic, 1997 m.) ir kt., komercinės sėkmės susilaukė ir JAV nepriklausomas kinas: Stiveno Sioderbergo (Steven Soderbergh) „Seksas, melas ir vaizdajuostės“ (Sex, lies and videotape), Kventino Tarantino (Quentin Tarantino) „Pasiutę šunys“. Didžiosios studijos ėmė kurti dukterines „nepriklausomos“ produkcijos kompanijas, skirtas „mainstreamui“ nepriklausančių filmų gamybai finansuoti ir prodiusuoti. Vieną iš tokių kompanijų – „Miramax Films“ – Disnėjaus kompanija nupirko prieš pat pasirodant itin populiariam Tarantino filmui „Bulvarinis skaitalas“ (Pulp Fiction, 1994 m.).

Filmai ėmė plisti internete. Dešimtmečio pabaigoje vis labiau įsigali skaitmeninės technologijos. Namų „kino teatruose“ vaizdajuostes pamažu keičia DVD.

Populiarumą atgavo animaciniai filmai, skirti visai šeimai: Disnėjaus „Gražuolė ir pabaisa“ (The Beauty and the Beast, 1991 m.), „Aladinas“ (Alladin, 1992 m.), „Liūtas karalius“ (Lion King). 1995 m. pasirodė pirmasis pilno metražo kompiuterinės animacijos filmas „Žaislų istorija“ (Toy Story). Po šio filmo sėkmės Disnėjaus kompanija vėl grįžo prie klasikinės animacijos: „Paryžiaus katedros kuprius“ (The Hunchback of Notre Dame, 1996 m.), „Heraklis“ (Hercules, 1997 m.), „Mulan“ (1998 m.).

Kinijoje iškyla „Šeštosios“, arba „Naujosios“ kartos kino kūrėjai: Dzia Džangke (Jia Zhangke), Vangas Siaošuai (Wang Xiaoshuai), Džangas Juanas (Zhang Yuan) ir kiti. Daugelio jų kino karjeros prasidėjo pogrindyje, filmai buvo uždrausti Kinijos vyriausybės, tad ilgą laiką šie režisieriai buvo garsūs tik už tėvynės ribų.

XXI amžius, pirmasis dešimtmetis[taisyti | redaguoti kodą]

Dokumentiniai filmai ko gero pirmą kartą tapo komerciniu žanru: „Imperatoriaus kelionė“ (La Marche de l’empereur), Maiklo Mūro (Michael Moore) „Farenheitas 9/11“ (Farenheit 9/11).

Po „Gladiatoriaus“ (Gladiator, 2000 m.) sėkmės atgijo susidomėjimas epiniu istoriniu kinu.

Vis labiau tobulėjo namų kino sistemos, atsirando DVD, sukurtų specialiai žiūrėti namuose (pavyzdžiui, „Žiedų valdovo“ trilogija DVD formatu buvo išleista ir teatruose rodytos versijos, ir išplėstinės versijos, skirtos specialiai namų žiūrovams).

Laikui bėgant atsirando nauja vaizdo technologija HD (high definition). Filmai išleidžiami ne tik DVD formatuose, bet ir Blu-ray.

Pradėta naudoti 48 kadrų per sekunde technologija HFR (High frame rate). Pirmas filmas nufilmuotas šia technologija buvo Piterio Džeksono “Hobitas: nelaukta kelionė” ( The Hobbit: An Unexpected Journey, 2012 m.)

Taip pat skaitykite[taisyti | redaguoti kodą]

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]