Tikocino pilis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Atstatinėjama Tikocino pilis
Commons-logo.svg Vikiteka: Tikocino pilis – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Vikiteka

Tikocino pilis (lenk. Zamek w Tykocinie) – pilis esanti šiaurės rytų Lenkijoje, Palenkės vaivadijoje, Balstogės apskrityje, Tikocino valsčiuje, Tikocino mieste ant kairiojo Narevo upės kranto.

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

1433 m. Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Kęstutaitis Tikociną kartu su aplinkinėmis žemėmis perdavė valdyti Smolensko seniūnui Jonui Goštautui. Tais pačiais metais prasidėjo medinės pilies statybos. Po tėvo mirties pilies valdytoju tapo Martynas Goštautas. Apie 1519 m. pilies valdytoju tapo Trakų vaivada Albertas Goštautas. Po paskutiniojo Goštautų giminės atstovo Stanislovo Goštauto mirties pilis atiteko karaliui Žygimantui Senajam, o po jo mirties atiteko jo sūnui karaliui Žygimantui Augustui. Naujasis pilies šeimininkas medinę pilį perstatė į mūrinę. Plies rekonstrukcijai vadovavo architektas Hiob Bretfus. Taip pat pilyje buvo įrengti: karališkasis arsenalas, valstybės iždo saugyklos ir biblioteka. 1611-1632 m. pilis vėl buvo rekonstruojama, šį kartą prie pilies pastatytas bastionas. Rekonstrukcijos iniciatorius buvo miesto seniūnas Kristupas Viesiolovskis. 1655 m. Švedų tvano metu pilyje buvo apsistojęs Boguslavas Radvila su savo karine įgula. Taip pat pilyje trumpam buvo apsigyvenęs ir iš Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės pabėgęs Jonušas Radvila. 1655 m. gruodžio pabaigoje pastarąjį didiką, užsidariusį medinėje pilyje apsupo Povilo Jono Sapiegos vadovaujama kariuomenė. Jonušą Radvilą už Kėdainių sutarties pasirašymą norėtą suimti ir teisti, bet jis netikėtai gruodžio 31 d. mirė.

Tikocino pilies planas 1705 m.

Vėliau pilis atiteko Stefanui Čarneckiui, kuris 1698 m. dar kartą rekonstravo pilį. Po jo mirties pilis atiteko Janui Klemensui Branickiui. 1705 m. pilyje buvo susitikę Abiejų Tautų respublikos karalius Augustas II ir Rusijos imperijos caras Petras I. Šios susitikimo metu karalius įsteigė Baltojo erelio ordiną – seniausią ir garbingiausią Lenkijos valstybinį apdovanojimą. Pastarajam įvykiui atminti 1982 m. buvo pastatytas paminklas (autorius Ježis Grigorčiukas), vaizduojantis pasiruošusį skristi bronzinį erelį. 1734 m. pilis sudegė. 1771 m. pilies griūvėsius nuplovė potvynis, o likusius akmenis per I pasaulinį karą 1915 m. vokiečių kariuomenė panaudojo kelių statyboms.

Pagal Sankt Peterburge esančius archyvinius dokumentus, kuriuose nubraižytas detalus pilies planas buvo nuspręsta pilį atstatyti. 1961-1963 m. prasidėjo archeologiniai kasinėjimai. Vėliau vyko įvairūs parengiamieji darbai, kol galiausiai 2002 m. prasidėjo pilies atstatymo darbai. Pilies atstatymo kaina siekia 12 milijonų zlotų.

Pilies lobynas[taisyti | redaguoti kodą]

1565 m. karalius Žygimantas Augustas įkūrė pilyje biblioteką, kurioje buvo saugomos knygos atvežtos iš Lietuvos valdovų rūmų. Karalius labai mėgo rinkti juvelyrinius dirbinius. Savo kolekcijoje karalius turėjo Imperatoriaus Karolio V rubiną. kurio vertė siekė skudų. Taip pat turėjo imperatoriaus deimantą ant kurio vienos pusės buvo pavaizduotas Habsburgų erelis, o ant kitos pusės šūkis Plus ultra. Taip pat turėjo sultono kardą, kurio vertė siekė 16,000 dukatų. Turėjo 20 skirtingų šarvų rūšis ir 360 arasus, kuriuos jam 1550-1560 m. pagamino Briuselio meistrai. Arasai puošė pilies sienas. Po karaliaus mirties visus šiuos turtus išsidalino įvairūs žmonės.

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

Literatūra[taisyti | redaguoti kodą]

  • Anna Kołodziejczyk "Z dziejów kolonizacji puszcz na Podlasiu w XV-XVI wieku" [w:] Szkice z dziejów kolonizacji Podlasia i Grodzieńszczyzny od XIV do XVI wieku, Wyd. Uniw. Warm.-Mazurskiego, Olsztyn 2002, ISBN 83-7299-186-3, s.52
  • Maroszek Józef, "Pogranicze Litwy i Korony w planach króla Zygmunta Augusta. Z historii dziejów realizacji myśli monarszej między Niemnem a Narwią", Białystok 2000
  • Anna Laszuk "Dwory urzędników na Podlasiu w II poł. XVII w." Białostocczyzna nr 1 z 1993 r., s.16
  • Bis M., Bis Wojciech, "Wyniki badań archeologicznych przeprowadzonych na zamku w Tykocinie w 2001 roku", [w:] Badania archeologiczne w Polsce północno-wschodniej i na zachodniej Białorusi w latach 200-2001, red. M. Karczewska, M. Karczewski, Białystok 2002, s. 293-302
  • Bis M., Bis Wojciech "Badania archeologiczne na zamku w Tykocinie 2001-2005", [w:] Czas na Podlaskie, Tykocin. Referaty z sesji historycznej 492 rocznica urodzin województwa podlaskiego Tykocin, 3 września 2005 r., red. B. Pacholska, Białystok 2006, s. 33-44
  • Bis M., Bis Wojciech "Archeologia na zamku w Tykocinie – problemy i postulaty badawcze", [w:] Stan badań archeologicznych na pograniczu polsko-białoruskim od wczesnego średniowiecza po czasy nowożytne, red. H. Karwowska, A. Andrzejewski, Białystok 2006, s. 221-230
  • Dąbrowska M., Piece na zamku w Tykocinie, [w:] Czas na Podlaskie, Tykocin. Referaty z sesji historycznej 492 rocznica urodzin województwa podlaskiego Tykocin, 3 września 2005 r., red. B. Pacholska, Białystok 2006
  • Gajewska M., Kruppé J., "Archeologia w sukurs historii czyli badania na tykocińskim zamku", „Z otchłani wieków”, R. 39, 1973, s. 266-270.
  • Gruszecki Andrzej, "Metoda i wyniki badań fortyfikacji bastionowej zamku w Tykocinie", „Studia i Materiały do Historii Wojskowości”, t. XII, 1966, cz. 1
  • Kajzer Leszek, Tykocin, [w:] L. Kajzer, S. Kołodziejski, J. Salm, "Leksykon zamków w Polsce", Warszawa 2004, s. 508-509
  • Żyłko E., „Tykocin-Zamek woj. pow. białostocki”, maszynopis w archiwum P. P. P.K.Z. Pracownia Dokumentacji Historycznej Oddział Warszawski, Warszawa 1962, s. 4.

Koordinatės:53°12′47″N 22°46′15″E / 53.21306°N 22.77083°E / 53.21306; 22.77083