Mongolų imperija
| ᠶᠡᠺᠡ ᠮᠣᠨᠭᠣᠯ ᠤᠯᠤᠰ Mongolų imperija | |||||||||||||||||||||||||
| Chaganatas (klajoklių imperija) | |||||||||||||||||||||||||
| |||||||||||||||||||||||||
 | |||||||||||||||||||||||||
| Sostinė | Avarga (1206–1235) Karakorumas (1235–1260) Chanbalikas (1271–1368) | ||||||||||||||||||||||||
| Religija | Tengrizmas, Budizmas, Islamas, Krikščionybė | ||||||||||||||||||||||||
| Valdymo forma | Monarchija | ||||||||||||||||||||||||
| Chanas | |||||||||||||||||||||||||
| 1206–1227 m. | Čingischanas | ||||||||||||||||||||||||
| 1229–1241 m. | Ugedėjus | ||||||||||||||||||||||||
| 1260–1294 m. | Chubilajus | ||||||||||||||||||||||||
| Era | Viduramžiai | ||||||||||||||||||||||||
| - Čengischanas suvienija mongolų gentis | 1206 m., 1206 | ||||||||||||||||||||||||
| - Miršta Čingischanas | 1227 | ||||||||||||||||||||||||
| - Pax Mongolica | 1250–1350 | ||||||||||||||||||||||||
| - Imperijos skilimas | 1260–1294 | ||||||||||||||||||||||||
| - Ilchanato nuokrytis | 1335 | ||||||||||||||||||||||||
| - Juanų dinastijos žlugimas | 1368 m. | ||||||||||||||||||||||||
| Plotas | |||||||||||||||||||||||||
| - 1206 [1] | 4 000 000 km² | ||||||||||||||||||||||||
| - 1227 | 12 000 000 km² | ||||||||||||||||||||||||
| - 1294 | 23 500 000 km² | ||||||||||||||||||||||||
| - 1309 | 24 000 000 km² | ||||||||||||||||||||||||
| Valiuta | Įvairios monetos ir Banknotai | ||||||||||||||||||||||||
| |||||||||||||||||||||||||
Mongolų imperija (mongol. Их Монгол Улс „Didžioji Mongolų tauta“) – didžiausia vienalytė imperija pasaulio istorijoje, gyvavusi 1206–1368 metais, savo klestėjimo laikais užėmusi daugiau nei 36 milijonus km² ir turėjusi apie 100 milijonų gyventojų. Imperija byrėti ėmė nuo 1259 m., ir 1271 m. Didieji chanai valdė tik rytines buvusios imperijos teritorijas, todėl nuo tada jos istorija siejama su Juan dinastijos istorija. Oficiali imperijos pabaiga buvo 1368 m., siejama su Juan dinastijos pabaiga.
Mongolų imperiją 1206 m. įkūrė Čingischanas, suvienijęs mongolų – tiurkų gentis. Daugybės užkariavimų, prasidėjusių XI a. vakarų šiaurės žemės Kinijoje bei Chorezmidų imperijos Persijoje užgrobimu, dėka imperija nusidriekė išilgai Eurazijos žemyno. Klestėjimo metu ji apėmė didžiąją dalį teritorijų nuo Pietryčių Azijos iki Centrinės Europos. Jos egzistavimo metu, XIII−XIV a., „Mongolų taika“ (Pax Mongolica) palengvino kultūrinius mainus bei prekybą tarp Rytų, Vakarų ir Viduriniųjų Rytų. Šie mongolų viešpatavimo šimtmečiai paliko gilią žymę Eurazijos demografijoje ir geopolitikoje bei paspartino šiuolaikinių valstybių, pvz., Rusijos, Turkijos, Kinijos, Irano ir Indijos, susiformavimą.
Mongolų imperiją valdė didysis chanas.
Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Čingischano užkariavimai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Pirmasis imperatorius buvo Čingischanas (Temüjin). Išsikovojęs valdžią savo gentyje, tuo metu nominaliai valdytoje džurdžėnų Dzin dinastijos, Temüjinas ėmė puldinėti gretimas gentis. Derindamas diplomatiją, karinę jėgą, žmonių valdymą, Temüjinas suvienijo paskiras gentis į vieną tautą. Tuomet jis gavo vardą Čingischanas – „Visuotinis valdovas“.
Po Čingischano mirties[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Po Čingischano mirties 1227 m. imperija buvo padalinta į 4 administracinius vienetus − ulusus, pavadintus sūnų vardais. Trečiasis sūnus Ugedėjus valdė žemes į rytus nuo Balchašo iki pat Mongolijos. Tolujus, jauniausiasis, valdė šiaurinę Mongoliją. Čagatajus, antrasis sūnus, gavo Transoksianą (žemes tarp Amudarjos ir Syrdarjos šiuolaikiniame Uzbekistane) bei Rytų Turkestaną. Savo sostine jis padarė Almaliką dabartinėje šiaurės rytų Kinijoje.[2] Čingischano sūnus Džučis gavo teritorijas šiaurės vakaruose, ir toliau plėtė savo uluso teritoriją į Vakarus.
Nepaisant šio padalinimo, vieningos imperijos idėja buvo išlaikyta. Iš keturių chanų didžiuoju chanu buvo paskelbtas Udegėjus. 1231 m. mongolai užėmė Korėją. 1234 m. galutinai įveikta Dzin dinastija (džurčenų valstybė), nuo 1235 m. − karai su Pietų Song dinastijos Kinija. 1237 m. užkariavo dabartinės Rusijos ir Kijevo Rusios slavų kunigaikštystes, įkurdami Kipčiakų chanatą. Tai sudarė sąlygas pirmiesiems tiesoginiams kontaktams tarp totorių ir lietuvių 1237–1240 m. laikotarpiu.[3]
1241 m. Ugedėjui mirus nespėjus įgyvendinti savo svajonės užkariauti visą Kiniją, valdžia turėjo pereiti jo sūnui Gujukui, tuo tarpu penkeriems metams po Ugedėjaus mirties regente tapo Ugedėjaus žmona Tioregenė. Valdžios perdavimą turėjo patvirtinti kurultajus, kuris tai ir padarė, tačiau jame nedalyvavo Džučio uluso chanas Batijus.[4] Po Gujuko mirties susirinkusiame kurultajuje (1253 m.) valdžia buvo perduota iš Ugedėjaus linijos Tolujaus sūnui Monkei, kuris kaip manoma buvo palankus nestoriečių tikėjimui.[5] Ugedėjaus ulusas buvo panaikintas, o Ugedėjaus palikuonys, kurie nesipriešino šiems pasikeitimams, gavo nedideles valdas.
Möngke chanas užėmė Junaną, įsiveržė į Indokiniją. Taip pat, siekdami užsitvirtini savo pozicijas imperijoje Tolujaus sūnūs Monkė ir Chubilajus 1255 m. pasiuntė savo brolį Chulagų užkariauti teritorijų imperijos pietvakariuose. Tai jis ir padarė, išplėsdamas Imperijos teritorijas iki Viduržemio jūros. Jis įkūrė atskirą imperijos vienetą Ilchanatą, tačiau liko lojalus Didžiajam Chanui. 1258 m. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė (LDK) buvo nusiaubta Burundajaus vadovautų mongolų-totorių žiemos žygio. Metraščiuose minima, kad žygis laikomas bene vienu baisiausių XIII a. žygiu, palietusių Lietuvą, tačiau nors LDK patyrė „didžiulius nuostolius“, mongolų pajėgoms „atsilaikė“.[3] Tačiau būtent šis žygis labai susilpnino Mindaugo pozicijas, kuris 1263 m. buvo nužudytas.
1259 m., po Monkės mirties, prasidėjo nesutarimai tarp atskirų ulusų ir galimų įpėdinių. Galiausiai naujuoju Didžiuoju Chanu buvo išrinktas Monkės brolis Chubilajus. Tai vedė į imperijos dezintegraciją ulusų pagrindu. Imperijos šiaurės vakaruose, valdant chanui Berkei, atskilo Džučio ulusas (Aukso orda), kuris tapo nepriklausomas nuo Didžiojo chano valdžios. Tuo pat metu, valdant chanui Alghu, pietuose valdžią konsolidavo Čagatajaus ulusas. Nors dėl giminystės ryšių Ilchanatas nominaliai pripažino Didžiojo Chano valdžią, dėl geografinio atskirtumo ir didėjančių kultūrinių skirtumų jis jau nebuvo pavaldus imperijai. Tokiu būdu XIII a. 7-ajame deš. Mongolų imperija valdė tik rytines buvusios imperijos teritorijas.
1271 m. Chubilajus užkariavo pietinę Kiniją ir ten įkūrė Yuan dinastiją. Nors jo palikuonys ir toliau titulavosi Didžiaisiais chanais iki pat 1368 m., mongolų imperijos vienybė nebeegzistavo. Mongolų imperija davė pradžią keturioms didelėms mongolų imperijoms. Tai buvo Juanių dinastija, Ilchanatas, Čagatajaus chanatas ir Aukso Orda.
Mongolų kardai buvo pusmėnulio formos.
Karinė organizacija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
.jpg)
Tarp mokslininkų nėra sutariama, kokio dydžio kariuomenę galėjo turėti mongolai[6], tačiau skaičiuojama, kad 1206 m. imperija turėjo bent 105 000 karių.[7] Mongolų kariuomenė buvo suskirstyta grupėmis, naudojantis dešimtaine sistema. Dešimtis karių sudarė arbaną, dešimt arbanų sudarė zuutą, dešimt zuutų – minghaną, dešimt minghanų – tumeną.[8] Tumenų ir minghanų vadai būdavo vadinami nojonais. 2–5 tumenai sudarydavo hordu – ordą. Armijai vadovaudavo pats chanas ar jo karvedžiai – bojonai.
Mongolai garsėjo kaip įgudę raitieji lankininkai, tačiau ietimis ginkluoti daliniai taip pat būdavo gerai paruošti, o kariniai specialistai neretai būdavo imami iš jų nukariautų žemių. Kita vertus, mongolai retai kariaudavo jūrose. Nors 1279 m. jiems pavyko nukariauti songų dinastiją du mėginimai užkariauti Japoniją nebuvo sėkmingi.
Visuomenė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Įstatymai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Mongolų imperijos kodeksas buvo paremtas jasa, Čingischano įvestais sakytiniais įsakymais ir dekretais. Buvo įprastos kolektyvinės bausmės tiek civiliams, tiek kariams. Pastarųjų atveju, už vieno kario nusižengimus dažnai būdavo baudžiamas visas jo arbanas, sudarytas iš dešimties narių.
Religija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Mongolų imperija pasižymėjo religijų įvairove. Nors tengrizmas ir šamanizmas buvo tradiciniai mongolų tikėjimai, vis daugiau mongolų atsiversdavo į budizmą, krikščionybę, manicheizmą ar islamą. Čingischano, kuris pats buvo šamanistas, valdymo laikotarpiu buvo įkurta institucija, prižiūrėjusi, kad imperijoje būtų tikėjimo laisvė ir visi religiniai vadovai būtų atleisti nuo mokesčių ir viešosios tarnybos.[9]
XIII a. pabaigoje imperijai suskilus, naujos valstybės teikdavo pirmenybę vienai ar kitai religijai. Taip mongolų valdomai Kinijos juan dinastijai rytuose dominuojančias pozicijas užėmė budizmas ir šamanizmas, o vakariau esančiuose chanatuose įsigalėjo islamas.[10][11][12]
Menas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Seniausias išlikęs rašytinis veikalas mongolų kalba yra Slaptoji mongolų istorija. Ji buvo parašyta po Čingischano mirties XIII a. pirmoje pusėje ir skirta karališkajai šeimai. Veikale aprašytas Čingischano gyvenimas ir genealogija, pasakojama apie kilmę ir vaikystę, taip pat Mongolų imperijos įkūrimą ir sūnaus Ugedėjaus valdymą.
Kitas reikšmingas veikalas - kronika, pavadinimu Jami' al-tawarikh, išleista XIV a. pr., kuriame aprašoma pasaulio istorija.
Dar XIV a. raštuose mongolai klaidas tekste taisydavo mišiniu, padarytu iš sakų ir augalų pigmentų. Gali būti, kad tai pirmas korekcinio skysčio panaudojimas.[13]
Didieji chanai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Čingischanas (1206–1227 m.),
- Tolujus (regentas) (1227–1229 m.),
- Ugedėjus (1229–1241 m.),
- Tiuregenė (regentė) (1243–1246 m.),
- Giujukas (1246–1248 m.),
- Oghulis (regentas) (1248–1251 m.),
- Monkė (1251–1259 m.),
- Chubilajus (1260–1294 m.) Toliau − imperijos skilimas į keturias dalis.
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Taagepera, Rein (1997 m. rugsėjo mėn.). „Expansion and Contraction Patterns of Large Polities: Context for Russia“. International Studies Quarterly. 41 (3): 475–504. doi:10.1111/0020-8833.00053. JSTOR 2600793. Suarchyvuota iš originalo 2018 m. lapkričio 19 d. Nuoroda tikrinta 2018 m. gruodžio 8 d..
{{cite journal}}:|archive-date=/|archive-url=laiko žyma nesutampa; 2018-11-19 siūlomas (pagalba) - ↑ Grousset, René. The Empire of the Steppes: A History of Central Asia. Trans. Naomi Walford. New Jersey: Rutgers, 1970. ISBN 0-8135-1304-9, p. 253–4
- ↑ 3,0 3,1 Darius, Baronas (2007). „Miškų lietuvių ir stepių totorių susidūrimas Mindaugo laikais“ (PDF). Lietuvių katalikų mokslo akademijos metraštis (30): 1–16.
{{cite journal}}: line feed character in|title=at position 33 (pagalba) - ↑ Grousset, René. The Empire of the Steppes: A History of Central Asia. Trans. Naomi Walford. New Jersey: Rutgers, 1970. ISBN 0-8135-1304-9, p. 268–9
- ↑ Grousset, René. The Empire of the Steppes: A History of Central Asia. Trans. Naomi Walford. New Jersey: Rutgers, 1970. ISBN 0-8135-1304-9, p. 272–5
- ↑ Sverdrup. p. 109.
- ↑ Sverdrup. p. 110.
- ↑ Morgan. The Mongols. pp. 80–81.
- ↑ Weatherford. p. 69.
- ↑ Foltz. pp. 105–06.
- ↑ Ezzati. The Spread of Islam: The Contributing Factors. p. 274.
- ↑ Bukharaev. Islam in Russia: The Four Seasons. p. 145.
- ↑ Hull. The Mongol Empire. p. 60
Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Grousset, Rene (1970). The Empire of the Steppes: A History of Central Asia. Vertė Naomi Walford (from French). New Brunswick, NJ: Rutgers University Press. ISBN 9780813506272.
- Hull, Mary (1997). The Mongol Empire (World History Series). Greenhaven Press. ISBN 978-1-56006-312-4.
- Morgan, David (2007). The Mongols (2nd leid.). Malden, MA; Oxford, UK; Carlton, Victoria, Australia: Blackwell Publishing. ISBN 978-1-4051-3539-9.
- Sverdrup, Carl (2010 m. lapkričio mėn.). „Numbers in Mongol Warfare“. In Rogers, Clifford J.; DeVries, Kelly; France, John (eds.). Journal of Medieval Military History. 8. Woodbridge, Suffolk: Boydell & Brewer. ISBN 978-1-84383-596-7.
| ||||||||||||||||
