Moncos trasa

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Šalis Italija
Flag of Italy.svg
Trasos pavadinimas Autodromo Nazionale di Monza
Grand Prix Formulės 1 Italijos Grand Prix
Circuit Monza.png
Trasos ilgis 5 793 m
Ratų skaičius 53
Distancija 306,720 km
Posūkių skaičius 11
Trasos rekordas 1'21.046 (Rubens Barrichello, Ferrari, 2004)
Monza aerial photo.jpg
Tinklalapis www.monzanet.it

Moncos trasa (Autodromo Nazionale di Monza) – legendinė Italijos ir Formulės 1 trasa Moncos mieste netoli Milano.

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

„Monza Autodrome“ statybos prasidėjo 1922 metų sausį. Milano automobilininkų klubas nusprendė paminėti savo 25-ąsias metines pastatydamas savo trasą. Buvo peržiūrėti keli projektai ir pasirinktas parkas Moncoje, kurio reljefas ir geografinė padėtis pilnai tenkino investuotojus, inžinierius ir statytojus. Iškart buvo sukurta privataus kapitalo kompanija prižiūrėti statybos darbus – S.I.A.S (Societa Incremento Automobilismo e Sport). Trasos architektu dirbti buvo pakviestas Alfredo Roselli.

Pirmajame projekte trasos ilgis siekė 14 km ir jo sąmata buvo apie 6 mln. lirų. Jau po mėnesio, 1922 vasarį, Milano automobilininkų klubo vadovas padėjo „kertinį akmenį“ ir darbai pajudėjo. Per rekordinį 110 dienų laiką, Monca buvo pasiruošusi lenktynėms. „Monza Autodrome“ turėjo vieną 4,5 km lenktą tiesiąją, du greitų posūkių kompleksus (juose tais laikais buvo pasiekiamas apie 180-190 km/h greitis), kurie buvo sujungti dviejomis tiesiosiomis po 1070 m ir besikeičiančio spindulio posūkiu.

Oficialus atidarymas vyko lietingą 1922 rugsėjo 3 dieną, kurio metu dalyvavo Italijos premjeras. Tos pačios dienos lenktynes laimėjo Pietro Bardolino su „Fiat 501“.

1928 m. įvyko pati skausmingiausia Italijos motosporto istorijoje avarija – pilotas Emilio Materassi lekdamas dideliu greičiu rėžėsi i tribūnas. Be piloto žuvo dar 27 žiūrovai. Laikinai buvo nuspręsta lenktyniauti nedidelėje trasos dalyje. Taip trasa buvo sutrumpinta nuo 14 km iki 4,5 km – lenkta tiesioji ir keletas posūkių.

Per II pasaulinį karą trasa buvo naudojama ne pagal paskirti. Iš pradžių čia buvo atvežtas archyvas, vėliau, žvėrys iš Milano zoologijos sodo. Lenktynių danga buvo galutinai sugadinta 1945 tankų parado metu, o pastatai ir tribūnos dar anksčiau.

1948 m. Milano automobilininkų klubas nutarė atstatyti trasą, ir vėl per neįtikėtinai trumpą laiko tarpą – mažiau nei per du mėnesius – trasa jau laukė lenktynių. Spalio 17 „Italijos GP“ laimėjo prancūzas Vimil, važiavęs su „Alfa Romeo 158“. O savaite vėliau čia finišavo motolenktynininkų čempionatas.

1955 m. statybos vėl grįžo i Moncą, tačiau šį kartą buvo nuspręsta rekonstruoti trasą iš esmės. Padidėjęs greitis ir saugumo reikalavimai nesiderino su supiltu trasos fundamentu – reikėjo pakloti betoninę dangą. Buvo sumažintas trasos ilgis iki 4,250 km ir pastatytos kelios naujos atkarpos – posūkis su besikeičiančiu radiusu pavadino „Parabolica“, o dar dviejuose posūkiuose galima buvo pasiekti 285 km/h greitį. Taip pat buvo modernizuota ir 10 km trasos dalis. Italai tikėjosi ne tik Formulės 1 lenktynių. Tiesa, 1961 m. ilgoji trasa po baisios avarijos buvo uždaryta vienviečiams automobiliams. Įvažiuodamas į „ParabolicaVolfgang fon Trips nesugebėjo išlaikyti automobilio, kuris posūkyje rėžėsi į tribūnas. Žuvo lenktynininkas ir 11 žiūrovu. Organizatoriai nusprendė tribūnas atitverti metaline tvora, bet 1970 m. rugsėjo 5 d. per laisvus važiavimus neatlaikė ir ji. Jochenui Rindtui su „Lotus 72“ sugedo stabdžiai toje pačioje „Parabolica“. Bolidas pramušė silpnus tvoros pamatus. Pilotas žuvo.

Jei trasa buvo statyta pasiekti rekordinius greičius, tai dabar organizatoriai suvokė trasos saugumo aspektą. Nuo 1970 m. konstruktoriai ir statytojai stojo į kovą su šia problema. Organizatoriai perstato trasą, kad sumažintų greitį. Bolidų konstruktoriai dirba, kad padidintų greitį. Tačiau baisių avarijų sąrašas didėjo toliau.

Švedų pilotas Ronni Petersonas buvo vienas iš Moncos „specialistu“. Jis čia laimėjo 1973, 1974 ir 1976 m. Per 1978 m. Italijos GP startą jis pateko į avariją, susilaužė abidvi kojas ir nugabentas į miesto ligoninę mirė. Čempionu tapo jo komandos John Player Team Lotus partneris Mario Andretti su „Lotus 79“.

XX a. 10-ajame dešimtmetyje pastatytas naujas boksų kompleksas ir įdiegta „greito saugumo“ sistema suteikia Moncai vadintis viena iš labiausiai įrengtų trasų. Medžiagos, iš kurių pastatyti boksai, gali atlaikyti ugnį dvi valandas, spaudos centras talpina 370 žurnalistų. Elektroninė trasos dalis valdoma iš vieno centro su palydoviniu ryšiu ir greitu kanalu per internetą. Trasoje įrengti 31 davikliai kontroliuojantys automobilių padėtis trasoje. Taigi, mažiausias incidentas ir lenkimas tampa komandų ir žurnalistų grobiu.

2007 m. lenktynininkų prašymu buvo atlikti saugumą didinantys pakeitimai antruosiuose S formos posūkiuose. Anksčiau žole ir žvyru dengta išslydimo zona padengta asfaltu.

Statistika[taisyti | redaguoti kodą]

Metai Pilotas laimėtojas Komanda laimėtoja
2013 Vokietija Sebastian Vettel Red Bull Racing
2012 Jungtinė Karalystė Lewis Hamilton McLaren
2011 Vokietija Sebastian Vettel Red Bull Racing
2010 Ispanija Fernando Alonso Ferrari
2009 Brazilija Rubens Barrichello Brawn GP
2008 Vokietija Sebastian Vettel Toro Rosso
2007 Ispanija Fernando Alonso McLaren
2006 Vokietija Michael Schumacher Ferrari
2005 Kolumbija Juan Pablo Montoya McLaren Mercedes
2004 Brazilija Rubens Barrichello Ferrari
2003 Vokietija Michael Schumacher Ferrari
2002 Brazilija Rubens Barrichello Ferrari
2001 Kolumbija Juan Pablo Montoya Williams-BMW
2000 Vokietija Michael Schumacher Ferrari
1999 Vokietija Heinz-Harald Frentzen Jordan-Honda
1998 Vokietija Michael Schumacher Ferrari
1997 Jungtinė Karalystė David Coulthard McLaren-Mercedes
1996 Vokietija Michael Schumacher Ferrari
1995 Jungtinė Karalystė Johnny Herbert Benetton-Renault
1994 Jungtinė Karalystė Damon Hill Williams-Renault
1993 Jungtinė Karalystė Damon Hill Williams-Renault
1992 Brazilija Ayrton Senna McLaren-Honda
1991 Jungtinė Karalystė Nigel Mansell Williams-Renault
1990 Brazilija Ayrton Senna McLaren-Honda
1989 Prancūzija Alain Prost McLaren-Honda
1988 Austrija Gerhard Berger Ferrari
1987 Brazilija Nelson Piquet Williams-Honda
1986 Brazilija Nelson Piquet Williams-Honda
1985 Prancūzija Alain Prost McLaren-TAG
1984 Austrija Niki Lauda McLaren-TAG
1983 Brazilija Nelson Piquet Brabham-BMW
1982 Prancūzija Rene Arnoux Renault
1981 Prancūzija Alain Prost Renault
1979 Pietų Afrikos Respublika Jody Scheckter Ferrari
1978 Austrija Niki Lauda Brabham-Alfa Romeo
1977 Jungtinės Amerikos Valstijos Mario Andretti Lotus-Cosworth
1976 Švedija Ronnie Peterson March-Cosworth
1975 Šveicarija Clay Regazzoni Ferrari
1974 Švedija Ronnie Peterson Lotus-Cosworth
1973 Švedija Ronnie Peterson Lotus-Cosworth
1972 Brazilija Emerson Fittipaldi Lotus-Cosworth
1971 Jungtinė Karalystė Peter Gethin British Racing Motors
1970 Šveicarija Clay Regazzoni Ferrari
1969 Jungtinė Karalystė Jackie Stewart Matra-Cosworth
1968 Naujoji Zelandija Denny Hulme McLaren-Cosworth
1967 Jungtinė Karalystė John Surtees Honda
1966 Italija Ludovico Scarfiotti Ferrari
1965 Jungtinė Karalystė Jackie Stewart British Racing Motors
1964 Jungtinė Karalystė John Surtees Ferrari
1963 Jungtinė Karalystė Jim Clark Lotus
1962 Jungtinė Karalystė Graham Hill British Racing Motors
1961 Jungtinės Amerikos Valstijos Phil Hill Ferrari
1960 Jungtinės Amerikos Valstijos Phil Hill Ferrari
1959 Jungtinė Karalystė Stirling Moss Cooper
1958 Jungtinė Karalystė Tony Brooks Vanwall
1956 Jungtinė Karalystė Stirling Moss Maserati
1955 Argentina Juan Manuel Fangio Mercedes-Benz
1954 Argentina Juan Manuel Fangio Mercedes-Benz
1953 Argentina Juan Manuel Fangio Maserati
1952 Italija Alberto Ascari Ferrari
1951 Italija Alberto Ascari Ferrari
1950 Italija Giuseppe Farina Alfa Romeo

Mirtys ir avarijos[taisyti | redaguoti kodą]

Adresas[taisyti | redaguoti kodą]

Autodromo Nazionale di Monza
Parco Monza
20052 Monca

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]