Cosworth

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Cosworth
FormaPrivati kompanija
PramonėTransporto inžinerija
Svarbiausi darbuotojaiGerald Forsythe,
Kevin Kalkhoven
ProdukcijaVarikliai
TinklalapisCosworth.com
Ford ženklu pažymėtas Cosworth DFV variklis įmontuotas į Ligier JS11

Cosworth yra transporto inžinerijos kompanija, įsteigta Londone 1958 metais. Ji specializuojasi lenktyninių automobilių variklių kūrime. Ji tiekia savo gaminius daugeliui automobilių sporto varžybų, įskaitant Pasaulio Ralio Čempionatą ir Formulę 1. Cosworth yra įsikūrę Nortamptone, Anglijoje, bei turi fabriką Torrance, Kalifornijoje.

Nuo 1963 metų Cosworth tęsė karjerą Formulėje 1. 2006 metais dvi Formulės 1 komandos turėjo Cosworth variklius: Williams komanda naudojo Coworth V8 variklius, transmisijas ir elektroniką, o Scuderia Toro Rosso komanda naudojo Cosworth V10 pagamintus pagal 2005 metų standartą. 2006 metų F1 sezono pabaiga pažymėjo įsimintino, 43 metus trukusio Cosworth bendradarbiavimo su Formule 1 pabaigą – nė viena komanda nenaudojo Cosworth variklio 2007 metais. Cosworth paliko F1 būdamas antroje geriausių Formulės 1 variklių gamintojų vietoje, nusileisdamas tik Ferrari pagal Grand Prix pergalių skaičių.

2010 m. kompanija sugrįžo į Formulės 1 lenktynes ir pradėjo tiekti variklius Williams, Lotus, Hispania Racing ir Virgin komandoms.

Pasibaigus 2013 m. sezonui dėl naujų taisyklių kompanija vėl pasitraukė iš šio sporto.[1]

Iš pradžių Cosworth buvo nepriklausoma kompanija, paskui tapo UEI dalis ir galiausiai priklausė Vickers. Nepaisant jos ilgo bendradarbiavimo su Ford, kaip Ford filialas ji buvo tik labai trumpą laiką. Kompanija buvo išskirstyta į Technologijos ir Lenktynių sektorius; lenktynių sektorius, kuris išsaugojo Cosworth vardą, dabar priklauso Gerald Forsythe ir Kevin Kalkhoven.

Cosworth skiria didelį dėmesį savo Ford inline-4 Duratec programai. Taip pat kompanija tiekia galingus Subaru EJ25 variklius ir komponentus Subaru Impreza automobiliams, bei komponentus Mitsubishi Lancer Evolution ir Nissan automobiliams su VQ35 varikliais.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1958 metais kompaniją įkūrė Mike Costin ir Keith Duckworth (1933–2005) (COStin ir duckWORTH) kaip Britų lenktynių variklių gamintoją. Nepaisant to, kad tai buvo nepriklausoma kompanija, Cosworth daugelį metų buvo remiama Ford ir dauguma Coworth variklių buvo pažymėtos Ford ženklu.

Kompanija patyrė daug savininkų pasikeitimų. Kai Keith Duckworth nusprendė, kad nenori būti kasdien įtrauktas į augančios kompanijos reikalus, jis 1980 metais pardavė akcijas United Engineering Industries (UEI) kompanijai, pats likdamas Cosworth prezidentu, dirbdamas techninį darbą Cosworth, bei tapdamas UEI valdybos direktoriumi. UEI buvo mažų ir vidutinių technologijų kompanijų grupė, kuri 1988 metais buvo perimta Carlton Communications – Carlton iš pradžių buvo susidomėjusi kai kuriomis UEI priklausančiomis audio – video kompanijomis ir Cosworth nebuvo tarp jų pasirinkimo; buvo rastas naujas pirkėjas, priklausantis inžinerijos/automobilių bei tradicinės inžinerijos sektoriui – kompanija Vickers plc nusipirko Cosworth 1990 metais.

1998 metais Vickers plc pardavė kompaniją Volkswagen Group (Volkswagen AG) (VWAG), kuri permodeliavo Cosworth į dvi atskiras kompanijas – Cosworth Racing ir Cosworth Technology. Tada VWAG sudarė sandėrį su Ford ir pardavė jiems Cosworth Racing padalinį, nes jis jiems ilgus metus gamindavo lenktynių variklius. Cosworth Technology (taip pat žinoma kaip CT) konsultuoja automobilių važiuoklių gamintojus, o jų patentuotas aliuminio liejimo procesas yra naudojamas kelių automobilių gamintojų, įskaitant Audi ir Aston Martin.

2004 metų rugsėjo mėnesį Ford pranešė, kad parduoda Cosworth Racing kartu su Jaguar Racing Forumulės 1 komanda. 2004 metų lapkričio 15 d. Cosworth buvo parduota Champ Car lenktynių savininkams Gerald Forsythe ir Kevin Kalkhoven, bei pervadinta į Cosworth.

Varikliai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Sąjunga su Ford[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Cosworth ilgai bendradarbiavo su Ford – tai prasidėjo, kai Cosworth pradėjo gaminti lenktynių variklius 1959 metais. Pirmieji varikliai buvo modifikuotos 1000 cm³ Ford Kent variklių versijos Formula Junior lenktynėms. Cosworth pradėjo bendradarbiauti su Lotus Cars perdirbdama Kent variklį į 1340 cm³ Lotus 7 automobiliui. 1963 metais Formulės B lenktynėms, bei Lotus Cortina automobiliams buvo išleisti 1500 cm³ ir 1600 cm³ Kent variklio modeliai. 1964 metais Cosworth pristatė 1000 cm³ SCA variklį, pritaikytą Ford cortina 116E automobiliui, lenktyniavusį Formulės 2 varžybose. Paskutinė Cosworth-Kent modifikacija, pavadinimu MAE, buvo išleista 1965 metais, kai naujos taisyklės Formulės 3 lenktynėse pradėjo leisti 1000 cm³ variklius. Šie varikliai absoliučiai dominavo lenktynėse tol, kol taisyklės nebuvo panaikintos. Kadangi Cosworth negalėjo atlaikyti MAE paklausos, jie būdavo pardavinėjami komplektuose.

FVA serija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Cortina variklis buvo FVA pagrindas. FVA – tai F2 variklis, pristatytas 1966 metais ir kurtas kartu su DFV pagal naujas 1.6 L variklių taisykles. Variklis turėjo 16 vožtuvų, bei 9 pavaras. Jis turėjo 225 AG (168 kW/228 PS) prie 9000 apsukų/min. Savo kategorijoje šis variklis dominavo iki 1971 metų, o 1.8 L variklio, pavadinimu FVC, modifikacija buvo naudojama lenktynėse. FVA buvo tos pačios sutarties su Ford dalis, kuri davė pradžią DFV varikliui; FVA cilindro galvutė turėjo daug Duckworth idėjų, kurios buvo naudojamos V8 variklyje.

Didesnis variklis buvo sukurtas ištvermės lenktynėse aštuntojo dešimtmečio viduryje – tai buvo 1976 cm³ FVC. FVC galėjo išvystyti tik 275 AG (205 kW), o tai buvo mažiau nei 325 AG (242 kW) išvystantis dviejų kamerų keturių cilindrų Hart 420S modelis, tačiau buvo patikimesnis. Vienas iš jų buvo naudojamas 1978 metais CanAm lenktynėse Osprey SR-1 automobilyje, pagamintame ir vairuojamame Dan Hartill.

DFV serija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Ford-Cosworth DFV Lotus 49 bolido gale

1966 metais Colin Chapman (Lotus Cars įkūrėjas ir Team Lotus direktorius) įtikino Ford finansuoti Keith Duckworth naujo 3000 cm³ Formulės 1 variklį. Cosworth gavo Ford užsakymą ir £100,000, kuriuos Ford nusprendė išleisti šio variklio kūrimui. Kontrakto sąlygose buvo pasakyta, kad kaip įrodymas, kad šis variklio dizainas – efektyvus, iš pradžių turėjo būti sukurtas F2 variklis (žr. FVA viršuje), o tikrasis Cosworth V8 būtų pagamintas šio pagrindu. DFV konstrukcijoje buvo naudojama panašios į FVA cilindrų galvutės. Cilindrai buvo sumontuoti 90° kampu – legendinis V8 variklis. DFV – „Double Four Valve“. Šis variklis ir jo pasekėjai buvo naudojami ketvirtį amžiaus, tapdami geriausiais istorijoje Formulės 1 varikliais. Bolidai su šiais varikliais, išgarsinusiais Cosworth, laimėjo 167 lenktynes per 20 metų. Nors sukonstruotas Formulės 1 lenktynėms, šis variklis buvo pritaikytas daugelyje sričių.

Bolidas Lotus 49 su DFV varikliu, vairuojamas Jim Clark, laimėjo savo pirmąsias lenktynes 1967 metais. Nuo 1968 metų jį jau galėjo nusipirkti bet kuri F1 komanda. Aštuntajame dešimtmetyje beveik visos komandos (išskyrus Ferrari) naudojo šį variklį. Dažniausiai komandos tiesios padarydavo kėbulą DFV varikliui ir Hewland pavarų dėžei. Ši kombinacija laimėjo rekordinį skaičių – 155 Pasaulio čempionato lenktynes, iš kurių paskutinės buvo su Tyrrell Racing komandos bolidu, vairuojamu Michele Alboreto 1983 metais Detroite.

Nors DFv (410 AG prie 9,000 aps./min.) nebuvo toks galingas kaip kai kurie 12 cilindrų konkurentai, tačiau jis buvo lengvesnis ir turėjo geresni galios ir svorio santykį. Būdamas lengvesnis, jis taip pat buvo pačios mašinos struktūrinė dalis. Šios konstrukcijos ypatumai geriausiai atsiskleidė Colin Chapman, panaudojusiam juos efektyviausiai.

1982 metais Formulės 1 bolidams pristatytas DFY modelis išvystydavo 520 AG (388 kW) prie 11,000 aps./min., tačiau jis vis dar negalėjo lygintis su tų laikų turbokompresoriniais varikliais. Tai buvo turbokompresorinių variklių pradžia Formulėje 1 ir atrodė, kad artėjo DFV žlugimas, todėl 1986 metais Cosworth persikėlė į žemesnę formulių klasę, paruošdami DFV naujai Formulei 3000. Variklyje buvo įmontuotas 9000 aps./min. ribotuvas, dėl kurio galia nukrito nuo 500 iki 420 AG (310 kW); DFV išliko šiose lenktynėse iki 1992 metų. Paskutniai Formulės 3000 varikliai išvystydavo 500 AG (373 kW), beveik prilygdami 1983 metų DFV, kuris išvystydavo 510 AG (380 kW) prie 11,200 aps./min.

1987 metais Formulėje 1 įsigaliojus naujoms taisyklėms, buvo pristatyti nauji tarpiniai DFV pagrindu sukurti 3,500 cm³ darbinio tūrio varikliai, pavadinimu DFZ. 1988 metais Cosworth sukūrė paskutinį DFV modelį, pavadintą DFR. Jis buvo naudojamas silpnesnėse F1 komandose iki 1991 metų. Paskutiniai su juo iškovoti taškai, įskaitant porą Jean Alesi antrų vietų, su Tyrrell Racing 1990 metais.

Deka Classic F1 lenktynių, DFV gavo progą vėl dalyvauti lenktynėse, kurioms 2004 metais FIA skyrė Pasaulio Čempionato statusą.

DFV rūšys[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Per daugelį metų išleista daug DFV rūšių. 1968 metais Cosworth sukūrė pirmąjį DFV – 2,500 cm³ darbinio tūrio versiją Tasman lenktynėms, pavadinimu DFW. DFV buvo pervadintas į DFW tik dėl jo trumpesnio alkūninio veleno ir ilgesnių stūmoklių.

Vienas iš sėkmingiausių ir ilgiausiai trukusių Cosworth projektų buvo CART/Champ Car variklių programa. 1975 metais Cosworth sukūrė DFX, padidindami darbinį tūrį iki 2,650 cm³ ir pridėdami turbokompresorių. DFX tapo standartiniu IndyCar varikliu, pabaigdami Offenhauser erą ir išlaikydami šią poziciją iki aštuntojo devintojo dešimtmečio pabaigosl. Devintojo dešimtmečio pabaigoje Ford padėjo Cosworth sukurti naują laikiną variklį IndyCar lenktynėms, pavadinimu DFS, kuris prijungė DFR technologiją senstančiam DFX, tačiau galiausiai, patobulėjus technologijai, tapo nebetinkamas.

DFV buvo sukurtas F1 lenktynėms, tačiau buvo naudojamas ir ištvermės lenktynėse, tačiau jo konstrukcija nulėmė stiprias vibracijas, kurios gadino aplink variklį esančius prietaisus, ypač išmetimo sistemą. Ford P68 – pirmoji sportinė mašina, naudojusi DFV, nepabaigė nė vienų lenktynių dėl besikartojančių mechaninių ir elektronikos gedimų. Nepaisant šitos problemos, 3.0 L DFV du kartus laimėjo Le Mano 24 valandų lenktynes su Mirage ir Rondeau bolidais (nors 1975 metų Mirage pergalė buvo pasiekta su gerokai perdirbtu bolidu). Tada buvo išleistos dvi specialios ištvermės lenktynių variklių versijos, pavadinimu DFL: vienas 3,300 cm³, o kitas 3,900 cm³ darbinio tūrio. Mažesnė versija greitai pagarsėjo savo patikimumu, o didesnioji – kaip nusivylimas.

GA V6[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Aštuntojo dešimtmečio pradžioje buvo išleista Ford Essex V6 variklio versija Ford Capris automobiliui, lenktyniavusiam Group 2 lenktynėse. Jo darbinis tūris buvo 3400 cm³ ir jis konkuravo su BMV šešių cilindrų varikliu. Vėliau GA buvo naudojamas Europoje Formulės 5000 lenktynėms.

BDA serija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1969 metais Cosworth sustiprino sąjungą su Ford, pagamindami 4 cilindrų DOHC variklį Ford Escort automobiliui. Dirbdami Kent bloke, Cosworth sukūrė 1,601 cm³ darbinio tūrio variklį, parodydami savo pritarimą. BDA pavadinimas reiškia „Belt Drive, A type“ (lt. A tipo dirželis), kuris kilo iš to, kad variklio skirstomieji velenai buvo varomi dantytais dirželiais. Dalyvaujant ralio ar žiedinėse lenktynėsi, šio variklio darbinis tūris galėjo būti padidintas iki 2,000 cm³. Jo pavadinime buvo įtrauktas 1,601 cm³ darbinis tūris, kad jis galėtų varžytis aukščiausios klasės (1,600 cm³) lenktynėse, nors iš tiesų variklio darbinis tūris buvo kiek mažesnis nei 1,600 cm³.

1970 metais BDC pirmą kartą turėjo degalų įpurškimą. Po dvejų metų BDA serija jau buvo naudojama Formulėje 2. Iš pradžių variklio darbinis tūris buvo apie 1,800 cm³, tačiau vėliau, 1973 metais, pasiekė 1,975 cm³, jau kaip BDG modelio atmaina, kuri taip pat buvo pagaminta iš aliuminio.

Korpusas galėjo būti sumažintas: pradedant nuo 1,599 cm³ Formula Atlantic lenktynių variklio 1970 metais, baigiant 1,100 cm³ ir 1,300 cm³ SCCA klubinių lenktynių varikliais.

Devintajame dešimtmetyje modelis buvo keičiamas paskutinį kartą – 1,700 cm³ BDR modelis, naudotas Caterham ir 1,800 cm³ BDT, naudotas Escort RS1700T (kuris niekuomet nedalyvavo lenktynėse) ir tobulesniame Ford RS200, kuris buvo sukurtas Group B lenktynėms. Brian Hart sukūrė 2,137 cm³ modelį tada, kai FIA atšaukė Group B lenktynes. 600 AG (447 kW/608 PS) BDT-E versijos su turbokompresoriumi dalyvavo Group B ralio lenktynėse.

1970 metais Ford paprašė Weslake and Co jiems pagaminti BDA variklį. 1970-ųjų pabaigoje gamybos linija buvo įdiegta Rye mieste, Anglijoje, ir pradėta variklių gamyba.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]