Ludwig van Beethoven

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Liudvikas van Bethovenas
vok. Ludwig van Beethoven
Ludwig van Beethoven.jpg
Gimė: 1770 m. gruodžio 17 d. (krikštas)
Bona, Vokietija
Mirė: 1827 m. kovo 26 d. (56 metai)
Viena, Austrija
Tautybė: vokietis
Tėvai: Johanas van Bethovenas, Marija Magdalena Keverich van Bethoven
Veikla: vokiečių klasikinės muzikos kompozitorius, pianistas, dirigentas
Commons-logo.svg Vikiteka: Ludwig van BeethovenVikiteka
Parašas
Beethoven Signature.svg

Liudvikas van Bethovenas (vok. Ludwig van Beethoven arba Betovenas, 1770 m. gruodžio 17 d. Bona, Vokietija – 1827 m. kovo 26 d. Viena, Austrija) – vokiečių klasikinės muzikos kompozitorius, žymi figūra muzikoje pereinamajame laikotarpyje tarp klasicizmo ir romantizmo epochų. Plačiai pripažįstamas kaip vienas iš didžiausių kompozitorių, jo kūryba įkvėpė daugelį vėlesnių kompozitorių, muzikantų ir klausytojų.

Biografija[taisyti | redaguoti kodą]

Liudvikas van Bethovenas gimė 1770 m. Bonoje. Tėvai – Johanas van Bethovenas ir Marija Magdalena Keverich van Bethoven. Gimimo data anksčiau buvo laikoma gruodžio 16 d., nes žinoma, kad krikšto data – gruodžio 17 d., o tuo metu naujagimiai būdavo krikštijami dieną po gimimo.

Bethoveną muzikos pradėjo mokyti jo tėvas, kapelos giedotojas. Pasakojama, kad tėvas sūnų mušdavo, versdavo jį groti tikėdamasis padaryti iš jo panašų vunderkindą kaip Mocartas. Bethovenas taip pat mokėsi pas Bonos dvaro vargonininką Kristianą Gotlobą Nefę. 1792 m., pasinaudojęs savo vadovo Bonoje dėka įgytais ryšiais, Bethovenas persikėlė į Vieną. Čia jis tikėjosi mokytis pas Haidną, tačiau šis neturėjo laiko mokiniams ir po dvejų metų perdavė Bethoveną Johanui Albrechtsbergeriui. Jaunasis pianistas greitai buvo pripažintas virtuozu, kiek lėčiau pasiekė pripažinimą kaip kompozitorius. Bethovenas visą gyvenimą buvo laisvas kompozitorius, t. y. ne dirbo bažnyčiai ar rūmams, bet gyveno iš pasirodymų, rėmėjų lėšų ir to, ką gaudavo pardavęs savo kūrinius.

Maždaug nuo 28-erių metų Bethovenas ėmė kursti, apie 50 gyvenimo metus visai apkurto. . Jo asmeninis gyvenimas buvo sudėtingas: kompozitorius niekad nevedė, tačiau žavėjosi jam nepasiekiamomis moterimis, dažnai pykdavosi su giminėmis, jo elgesys su kitais žmonėmis būdavo nepatenkinamas. Turėjo finansinių bėdų. Šie blaškymaisi atsispindi ir jo muzikoje.

Visą gyvenimą buvęs silpnos sveikatos, 1826 m. Bethovenas visai nusilpo. Kitąmet jis mirė, manoma, nuo kepenų ligos, tačiau yra nuomonė ([1]), kad mirtį lėmė apsinuodijimas švinu, kurio Bethovenas gavo per žuvį, pagautą Dunojuje.

Kūryba[taisyti | redaguoti kodą]

Kūrybos bruožai[taisyti | redaguoti kodą]

Bethovenas išplėtojo, patobulino sonatų formą, kurią perėmė iš Haidno ir Mocarto (pirmosios trys Bethoveno sonatos netgi dedikuotos Haidnui), taip pat vystė simfoniją (vietoj keturių dalių simfonijos jis pasirinko daug laisvesnę formą). Kūryboje pastebima tiek Švietimo epochos idėjų, tiek beužgimstančio Romantizmo elementų. Liudvigas van Bethovenas padėjo pamatus Romantizmo epochos muzikai.

Kūriniai[taisyti | redaguoti kodą]

Bethoveno kūryba skirstoma į tris laikotarpius:

  • Pirmasis laikotarpis: iki 1802 m. Kompozitorius ieškojo savo kūrybinio braižo. Šiam laikotarpiui priklauso 6 styginių kvartetai, 10 sonatų fortepijonui, 3 koncertai fortepijonui ir dvi simfonijos.
  • Antrasis laikotarpis: iki 1816 m. Bethovenas suformuoja individualų stilių. 6 simfonijos, muzika Gėtės dramai „Egmontas“, uvertiūra „Koriolanas“, opera „Fidelijas“, 2 koncertai fortepijonui, koncertas smuikui, „Razumovskio kvartetai“, sonatos fortepijonui.
  • Trečiasis laikotarpis: Bethoveno kūryboje atšiaurumą keičia mąslumas. 5 sonatos fortepijonui, „Variacijos Diabelio tema“, Missa solemnis, Devintoji simfonija ir styginių kvartetai.

Paprastai į Bethoveno kūrinių sąrašus įtraukiama: 9 simfonijos, 11 uvertiūrų, muzikos kūrinių teatro pastatymams, koncertas smuikui su orkestru, 5 koncertai fortepijonui su orkestru, 16 styginių kvartetų, 9 fortepijoniniai trio, 10 sonatų smuikui ir fortepijonui, 5 sonatos violončelei ir fortepijonui, 32 sonatos fortepijonui, taip pat variacijų ciklai fortepijonui, oratorija, opera „Fidelijas“, dvejos mišios, įvairios arijos, dainos. (Šaltinis: Barbara Russano Hanning, Trumpa Vakarų muzikos istorija“).

Garsiausios Bethoveno simfonijos yra trečioji (Herojinė), penktoji (Likimo) ir devintoji (Džiaugsmo). Pasakojama, kad trečiąją savo simfoniją Bethovenas buvo paskyręs Napoleonui Bonapartui, bet sužinojęs, kad šis pasiskelbė imperatoriumi, Bethovenas supykęs nubraukė ankstesnį pavadinimą ir pavadino ją „Herojui“. Penktoji simfonija pavadinimą gavo tik po kompozitoriaus mirties. „Taip likimas beldžias į duris“ – buvo pasakęs Bethovenas apie per visą simfoniją besikartojantį motyvą. Dėl šių jo žodžių simfonija ir buvo pavadinta „Likimo“ simfonija. Devintoji simfonija nuo kitų skiriasi tuo, kad kompozitorius į ją įtraukė chorą ir solistus. Ketvirtoje simfonijos dalyje Bethovenas panaudojo vokiečių poeto F. Šilerio odę Džiaugsmui.

Simfonija Nr. 9 D minor, Opus 125.dar vadinama „Džiaugsmo“ ar „Epinė“ – paskutinė Bethoveno simfonija. Pradėta 1818 m., baigta 1824 m. Joje panaudota Frydricho Šilerio poemą „Ode an die Freude“ („Odė džiaugsmui“), kurios tekstą atlieka solistas ir choras paskutinėje ketvirtoje simfonijos dalyje. Tai pirmas kartas, kai kompozitorius panaudojo simfonijoje žmogaus balsą kartu su instrumentais. Devinta simfonija buvo pirmą kartą atlikta tais pačiais 1824 m. gegužės 7 d. Vienoje, su milžinišku pasisekimu. Tai vienas garsiausių, plačiai žinomų klasikinės muzikos kūrinių, laikomas Bethoveno šedevru, kurį jis sukūrė būdamas visiškai kurčias.

Beethoven dediklavo simfoniją Prūsijos karaliui Friderikui Vilhelmui III. Simfonija turi 4 dalis:

  1. Allegro ma non troppo, un poco maestoso
  2. Allegro vivace
  3. Adagio molto e cantabile (rami)
  4. Allegro assai

Kadaise ji buvo padalyta į penkias dalis. Atlikimo trukmė – apie 74 minutės. Vokalinės partijos: sopranas, altas, tenoras, baritonas, choras. Dalyvauja: fleitos, obojai, klarnetai, fagotai, trimitai, ragai, trombonai, mažoji fleita, kontrafagotas, smuikai, altai, violončėlės, kontrabosas, mušamieji.

„Džiaugsmo tema“ dabar yra Europos Tarybos ir nuo 1993 m. – Europos Sąjungos himnas.

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

Vikicitatos