Franz Joseph Haydn

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Jozefo Haidno portretas, dail. Tomas Hardis, 1792 m.

Francas Jozefas Haidnas (vok. Franz Joseph Haydn; 1732 m. kovo 31 ar balandžio 1 d. – 1809 m. gegužės 31 d.) – austrų kompozitorius klasikas. Jam esant gyvam, pirmasis vardas Francas nevartotas (paties noru), ir dabar dažniau kompozitorius vadinamas tiesiog Jozefu Haidnu.

Biografija[taisyti | redaguoti kodą]

Gimė Rorau miestelyje (Žemutinė Austrija). Tėvas Matijas Haidnas, motina – Marija Koler. Nė vienas iš tėvų nebuvo muzikantas, nors Matijas mėgo atlikti liaudies muziką. Tėvai pastebėjo savo sūnaus talentą, todėl sutiko su giminaičio Johano Matijo Franko pasiūlymu pasiimti jaunąjį Haidną pas save mokymui. Dar šešerių nesulaukęs berniukas persikėlė į Hainburgą ir daugiau nebegyveno su tėvais. Franko gyvenimas nebuvo lengvas: vaikas būdavo alkanas, prastai apsirengęs, tačiau jis greitai išmoko skambinti klavesinu ir griežti smuiku, taip pat giedojo bažnyčios chore.

1740 m. berniuką pastebėjo Vienos Šv. Stepono katedros chormeisteris, ir Haidnas paliko Franką. Nors Vienoje jo taip pat niekas nelepino, Šv. Stepono katedra buvo svarbus Europos muzikinio gyvenimo centras, čia buvo atliekama žymių kompozitorių naujausia muzika, taigi Haidnas nemažai išmoko. 1749 m., mutavus balsui, jis buvo atleistas. Benamiu tapęs būsimasis kompozitorius vieną naktį turėjo praleisti parke ant suoliuko, tačiau jį priglobė draugai, ir Haidnas pradėjo laisvo muzikanto karjerą: dirbo samdomu muzikantu, mokė muzikos. Šiuo periodu parašė pirmuosius styginių kvartetus bei operą.

1757 (1759) m. Haidnas tapo grafo Karlo fon Morcino kapelmeisteriu. Jis dirigavo grafo orkestrui ir būtent jam sukūrė pirmąją savo simfoniją. Morcinas vėliau buvo priverstas atsisakyti muzikantų paslaugų, tačiau Haidnui iškart (1761 m.) pasiūlyta tapti įtakingos ir turtingos Esterhazių šeimos kapelmeisterio padėjėju. Senajam kapelmeisteriui mirus 1766 m., Haidnas užėmė jo vietą. Esterhazių šeimai Haidnas tarnavo iki mirties (su pertraukomis). Jis su jais keliavo iš vienos rezidencijos į kitą: Aizenštato rūmų, žiemos rūmų Vienoje ir Esterhazos – naujų didingų rūmų Vengrijoje. Haidno pareigos buvo rašyti muziką, vadovauti orkestrui, atlikti kamerinę muziką savo patronams ir su jais. Jis padidino orkestrą iki 25 atlikėjų. Kunigaikščiai Esterhaziai (iš pradžių Paulius Antonas, paskui – Nikolajus I) buvo patenkinti Haidno darbu ir suteikė jam sąlygas tobulėti kaip menininkui.

Nikolajus Esterhazis

1760 m. Haidnas vedė Mariją Aną Keler, kuri buvo vyresnioji jo buvusios meilės – Terezos Keler – sesuo. Su žmona nelabai sutarė ir nesusilaukė vaikų. Galbūt turėjo vieną ar pora vaikų su mylima dainininke Luidžija Polceli.

Dirbdamas pas Esterhazius, Haidnas parašė daug kūrinių ir išpopuliarėjo. Ilgainiui jis ėmė rašyti ne tik darbdaviui, bet ir leidėjų užsakymu. Apie 1781 m. susidraugavo su Mocartu, kurio darbais žavėjosi ir visokeriopai stengėsi padėti. Abu buvo tos pačios masonų ložės nariai. 1789 m. Haidnas susibičiuliavo su Marija Ana fon Gencinger, kunigaikščio Nikolajaus gydytojo žmona. Jų santykiai buvo artimi, tačiau platoniški.

1790 m. kunigaikštis Nikolajus mirė. Jo įpėdinis nebuvo muzikos mėgėjas, tad atleido rūmų muzikantus, o Haidnui paskyrė pensiją. Šis apsigyveno nuosavame name Vienoje, o vėliau, pakviestas impresarijaus ir smuikininko Johano Pėterio Salomono, nuvyko į Angliją. Vizitai 1791-2 ir 1794-5 m. buvo sėkmingi: klausytojai plūste plūdo į Haidno koncertus, kompozitorius susilaukė šlovės ir praturtėjo. Haidnas svarstė galimybę apsistoti Anglijoje visam laikui, tačiau sugrįžo į Vieną, pasistatė didelį namą ir ėmė rašyti stambius religinius kūrinius chorui su orkestru. Šiuo laikotarpiu atsirado žymiosios oratorijos „Pasaulio sutvėrimas“ ir „Metų laikai“.

1802 m. paūmėjo liga, kuria kompozitorius jau kurį laiką sirgo. Jis fiziškai nebegalėjo rašyti muzikos. Nors Haidnu rūpinosi tarnai, jis buvo nuolat lankomas, paskutiniai gyvenimo metai nebuvo laimingi. Jis dažnai pianinu skambindavo „Dieve, saugok imperatorių Francą“ (Gott erhalte Franz den Kaiser), savo paties sukurtą 1797 m. Ši melodija vėliau panaudota Austrijos ir Vokietijos himnams.

Haidnas mirė 1809 m., po Napoleono Vienos puolimo.

Kūryba[taisyti | redaguoti kodą]

Nors Haidnui pradėjus kurti simfonija jau buvo susiformavusi, jo simfonijos yra ankstyviausios iš priskiriamų „standartiniam“ repertuarui. Tačiau jis tikrai gali būti vadinamas styginių kvarteto pagrindėju.

Haidno muzikai būdingas trumpų paprastų muzikinių motyvų vystymas. Kai kuriuos tuo metu trumpus, už vokalinę muziką mažiau svarbius žanrus, tokius kaip simfonija, jis išplėtė ir ištobulino. Haidno dėka išsivystė klasikinė sonatos forma: lėtoje, dominantės tonacijoje atliekamoje įžangoje vyrauja nebūtinai su pagrindinėmis temomis susijusi medžiaga, greitai pereinanti į ekspoziciją, kurioje pristatomos temos; vystyme temos keičiamos, moduliuojamos, skaidomos, įjungiama naujos medžiagos (Haidno vystymai ilgesni ir sudėtingesni už Mocarto); sugrįžime grįžtama į pagrindinę tonaciją ir į ekspozicijos medžiagą; galiausiai gali būti baigiama koda, kurioje parodomos kitos teminės medžiagos galimybės. Klasikinei muzikai buvo svarbūs perėjimai nuo ekspozicijos prie vystymo ir nuo vystymo prie sugrįžimo. Haidnas pereidavo šmaikščiai, neretai dramatiškai, uždelsdamas. Apskritai Haidnas žinomas dėl „juokų“, kuriuos įpindavo į savo muziką: pavyzdžiui, simfonijoje nr. 94, pavadintoje „Staigmena“, netikėtai garsiai užgieda choras.

Kai kurie Haidno kūriniai žymimi opus, tačiau taip pat dažna Hob – Antonio fon Hobokeno – klasifikacija (1957).

Haidnui priskiriamos 104 simfonijos, 13 mišių, virš 80 styginių kvartetų, oratorijos „Pasaulio sutvėrimas“ ir „Metų laikai“, sonatos ir trio fortepijonui, koncertai ir kt.

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

Commons-logo.svg Vikiteka: Franz Joseph Haydn – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Vikiteka