Friedrich Schiller

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
(Nukreipta iš puslapio Frydrichas Šileris)
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Frydrichas Šileris
vok. Johann Christoph Friedrich von Schiller
Anton Graff - Friedrich Schiller.jpg
Antonas Grafas. Frydrichas Šileris, 1790 m.
Gimė: 1759 m. lapkričio 10 d.
Marbachas prie Nekaro
Mirė: 1805 m. gegužės 9 d. (45 metai)
Veimaras
Veikla: vokiečių poetas, dramaturgas, filosofas, istorikas
Commons-logo.svg Vikiteka: Friedrich SchillerVikiteka
Parašas
Schiller Signature.gif
Adolfas Miuleris. Veimaro klasikai: Frydrichas Šileris, Vilhelmas Humboltas, Aleksandras Humboltas, Johanas Volfgangas Getė

Frydrichas Šileris (vok. Johann Christoph Friedrich von Schiller, 1759 m. lapkričio 10 d. Marbachas prie Nekaro1805 m. gegužės 9 d. Veimaras) – vokiečių poetas, dramaturgas, filosofas, istorikas, vienas žymiausių Vokietijos klasikų, padėjusių pagrindus šiuolaikinei vokiečių literatūrai.

Biografija[taisyti | redaguoti kodą]

Namas Marbache kur gimė Frydrichas Šileris

Gimęs karo felčerio šeimoje 1773-1780 m. Karlo Eugenijaus karo akademijoje studijavo teisę, mediciną. Įtakos pažiūroms turėjo prancūzų švietėjai, ypač Žanas Žakas Ruso.[1] 1780 m. gavo pulko gydytojo vietą Štutgate, tačiau, kai 1782 m. Manheime buvo pastatyta jo pjesę, hercogas jį pasodino į hauptvachtą ir uždraudė spausdintis, jis išvyko į Drezdeną, nuo 1787 m. gyveno Veimare. 1789 m. paskirtas Jenos universiteto (dab. Jenos Frydricho Šilerio universitetas) istorijos ir filosofijos profesoriumi. 1790 m. vedė Šarlotą fon Langefeld, su ja susilaukė dviejų sūnų ir dviejų dukterų.

1788 m. susipažino, o nuo 1794 m. draugavo ir bendradarbiavo su J. V. Gėte. 1795-1797 m. leido žurnalą „Horen“, 1796-1800 m. „Musenalmanach“. 1799 m. apsigyveno Veimare ir įsijungė į miesto teatrinį gyvenimą. Getės ir Šilerio įsteigtas Veimaro teatras tapo žymiausiu Vokietijos teatru. Mirė nuo tuberkuliozės.

Kūryba[taisyti | redaguoti kodą]

Dar akademijoje pradėjo, niekam nematant, kurti eilėraščius. Čia jis parašė ir savo pirmąją dramą „Plėšikai“, kuri 1781 m. su didžiausiu pasisekimu buvo pastatyta Manheimo teatre.

Daugelis jo kūrinių įkvėpė kompozitorius sukurti operas ar baletus. Jo „Odė džiaugsmui“, kuriai muziką parašė Liudvikas van Bethovenas, tapo Europos Sąjungos himnu.

Bibliografija[taisyti | redaguoti kodą]

  • Plėšikai, drama, 1781 m., liet. k. 1929 m., 1971 m., 2004 m., Valstybės teatras, 1928 m.
  • Fiesko sąmokslas Genujoje, tragedija, 1783 m., liet. k. 1952 m.
  • Klasta ir meilė, drama, 1784 m., liet. k. 1918 m., 1923 m., pastatyta 1922 m., 1941 m., 1949 m., 1972 m.
  • Don Karlas, drama, 1787 m., liet. k. 1930 m.
  • Valenšteinas, trilogija, 1800 m.
  • Marija Stiuart, tragedija, 1801 m., liet. k. 1935 m., 1937 m., pastatyta 1935 m., 1937 m., 1958 m.
  • Orleano mergelė, tragedija, 1802 m., liet. k. 1898 m.
  • Mesinos nuotaka, tragedija, 1804 m., liet. k. 1935 m.
  • Vilius Telis, drama, 1804 m., liet. k. 1899 m., 1923 m., pastatyta 1935 m.
  • Trisdešimties metų karo istorija, 1792–1793 m.
  • Laiškai apie estetinį auklėjimą, 1795 m.
  • Apie naiviąją ir sentimentaliąją poeziją, 1795–1796 m.

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Frydrichas Šileris. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, X t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1983. T.X: Samnitai-Šternbergas, 588 psl.

Vikicitatos