Giovanni Paisiello

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Džovanis Paizielas
PaiselloVigeeLeBrun.jpg
Paizielo portretas (1791 m. aut. Louise Élisabeth Vigée Le Brun)
Gimė: 1741 m. gegužės 9 d.
Rokaforcata
Mirė: 1816 m. birželio 5 d. (75 metai)
Neapolis
Tautybė: italas
Veikla: XVIII a. klasicizmo kompozitorius
Commons-logo.svg Vikiteka: Giovanni PaisielloVikiteka

Džovanis Paizielas (it. Giovanni Paisiello, 1741 m. gegužės 9 − 1816 m. birželio 5 d.) – italų klasicizmo kompozitorius. Operų kūrėjas. Vienas reikšmingiausių XVIII a. antros pusės kompozitorių.

Biografija[taisyti | redaguoti kodą]

Džovanis Paizielas gimė 1741 m. gegužės 9 d. Rokaforcatos miestelyje netoli Taranto. Pirmuosius muzikos mokslus išėjo pas šventiką Don Carlo Presta Tarante. 1754 m. jis su tėvais persikraustė į Neapolį ir įstojo į St. Onofrio konsevatoriją, kur dėstė Francesco Durante. Konservatorijoje Džovanis praleido 9 metus. Mokėsi kurti bažnytinės muzikos žanrais: psalmes, motetus, oratorijas. Keletas jo ankstyvųjų kūrinių buvo sėkmingi ir jis patraukė didiko Giuseppe Carafa dėmesį, kuris paskyrė jį vadovauti operos trupei. Paizielas gavo pirmuosius užsakymus sukurti operas Bolonijoje, po to – Modenoje. Paizielas greitai tapo žymiu kompozitoriumi. 1767–1768 m. trys jo operos buvo pastatytos Neapolio karališkajame San Carlo teatre, kas rodo publikos palankumą Paizielo muzikai. Paizielas prarado šį palankumą tikriausiai dėl painios vedybų istorijos su našle Cecilia Pallini. Kompozitorius bandė atsisakyti pažado ją vesti ir, našlei pasiskundus, buvo įkalintas. Vedybos galų gale įvyko 1768 m. rugsėjo 15 d., tačiau kitas Paizielo kūrinys karališkajam dvarui buvo užsakytas tik 1774 m.[1]

1776 m. jį dirbti dvaro kapelmeisteriu ir muzikos mokytoju pakvietė Rusijos imperatorė Jekaterina II. Paizielas atvyko į Sankt Peterburgą ir sėkmingai dirbo Rusijoje 8 metus, sukurdamas garsiausiais jo kūriniais įvardijamas operas „Tarnaitė – ponia“ (La serva padrona) ir „Sevilijos kirpėjas“ (Il barbiere di Siviglia). Pastarąją – pagal Bomaršė populiarią komediją. Opera „Il Mondo Della Luna“ tapo Didžiojo teatro Sankt Peterburge atidarymo pastatymu. Iš Sankt Peterburgo Paizielas susirašinėjo su karaliaus Ferdinando IV-ojo dvaru, siuntė kūrinius ir susitarė dėl naujo posto Neapolyje. Pasiteisinęs prasta žmonos sveikata Paizielas gavo leidimą palikti Rusiją.

1784 m. Paizielas grįžo į Italiją. Pakeliui buvo apsistojęs Vienoje, kur rašė muziką imperatoriui Juozapui II. Neapolyje jis buvo paskirtas karaliaus Ferdinando IV dvaro oficialiu kompozitoriumi. Nuo 1787 m. dažniau pradėjo kurti sakralinę muziką. 1799 m. Neapolį užėmė prancūzų revoliucinės armijos pajėgos. Paizielas buvo paskirtas naujos įkurtos respublikos nacionalinės kapelos vadovu, bet labai neilgam. Ferdinando IV pajėgos atsiėmė miestą ir Paizielas kelis metus išbuvo be darbo. 1801 m. jis buvo reabilituotas dėl dalyvavimo revoliucionierių judėjime. 1802 m. pradžioje jį dirbti į Paryžių pakvietė tuometinis Prancūzijos pirmasis konsulas Napoleonas. Prancūzijoje Paizielas buvo vertinamas labai palankiai, tačiau dėl žmonos prastos sveikatos grįžo į Neapolį po dviejų su puse metų. Paizielas prieš išvykdamas kūrė muziką Napoleono vainikavimo imperatoriumi proga. Vienintelė Paryžiaus periodo opera „Nina“ buvo nesėkminga.

1806 m. Paizielą dvaro kompozitoriaus ir kapelmeisterio poste patvirtino naujasis Neapolio vietininkas Juozapas Bonapartas, 1808 m. – Joachimas Miuratas. Napoleonas 1806 m. suteikė narystę Garbės Legiono ordine. 1808 m. jis buvo įtrauktas į naujai įsteigtą karališkąjį Abiejų Sicilijų ordiną (įgijo teisę vadintis kavalieriumi). Miestą 1815 m. pabaigoje perėmus Burbonams Paizielas vėl liko be darbo ir pajamų, nors Burbonai iškart amnestavo visus, susijusius su Napoleono valdžia. Paizielo žmona mirė 1815 m., pats kompozitorius – 1816 m. birželio 5 d. Neapolyje. Jis buvo vienu įtakingiausių XVIII a. antros pusės kompozitorių. Jo kūrybą padarė įtakos Mocartui ir Džoakinui Rosiniui. Viso Paizielas sukūrė virš 100 operų. Taip pat kūrė simfonijas, komiškas kantatas, koncertus klavyrui,[2], muziką styginių kvartetui. „Sevilijos kirpėjas“ buvo pirmoji sėkminga opera Bomaršė komedijos tema ir pagrindine Europoje, kol jos nenukonkuravo to paties pavadinimo 1816 m. sukurta garsioji Rosinio opera.

Operos[taisyti | redaguoti kodą]

Žymesnės operos:

  • „Don Chisciotte“ (1769)
  • „Nitteti“ (1777);
  • „Lucinda e Armidoro“ (1777);
  • „Achille in Sciro“ (1778);
  • „Lo sposo burlato“ (1778);
  • „Gli astrologi immaginari“ (1779);
  • „Demetrio“ (1779);
  • „Il matrimonio inaspettato“ (1779);
  • „Alcide al bivio“ (1780);
  • „La serva padrona“ (1781);
  • „Il duello comico“ (1782);
  • „Il barbiere di Siviglia“ (1782);
  • „Il mondo della luna“ (1782).
  • „Il re Teodoro in Venezia“ (1784)
  • „La Molinara“ (1789)
  • „Didone abbandonata“ (1794)
  • „Proserpina“ (1803)
  • „Nina“ (1804)

Išnašos[taisyti | redaguoti kodą]

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

Commons-logo.svg Vikiteka: Giovanni Paisiello – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Vikiteka