Antonio Salieri

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Antonijus Saljeris
Joseph Willibrod Mähler 001.jpg
Antonijaus Saljerio portretas (iki 1825 m., aut. Joseph Willibrod Mähler)
Gimė: 1750 m. rugpjūčio 18 d.
Lenjagas
Mirė: 1825 m. gegužės 7 d. (74 metai)
Viena
Tautybė: italas
Veikla: klasicizmo kompozitorius
Commons-logo.svg Vikiteka: Antonio SalieriVikiteka

Antonijus Saljeris (Saljieris, it. Antonio Salieri, 1750 m. rugpjūčio 18 d. − 1825 m. gegužės 7 d.) – italų klasicizmo kompozitorius, dirbęs Austrijoje. Labiausiai žinomas tariamo Mocarto nunuodijimo kontekste.

Biografija[taisyti | redaguoti kodą]

Antonijus Saljeris (ar Saljieris) gimė 1750 m. rugpjūčio 18 d. Lenjage netoli Venecijos. Brolis buvo vargonininku ir pirmu jo mokytoju. Apie 1765 m. po abiejų tėvų mirties Saljeris persikraustė į Veneciją. Čia susitiko kompozitorių Florian Leopold Gassmann, kuris įvertino Saljerio talentą ir paskatino jį keltis į Vieną, kad joje pratęstų muzikos mokslus Gassmann priežiūroje. Vienoje Saljeris sėmėsi žinių iš italų libretisto Pietro Metastasio, kompozitoriaus Christofo Gliuko. 1770 m. buvo pastatyta pirmoji Saljerio opera „Le donne letterateBurgtheater teatre. Po Gassmann mirties 1774 m. Saljeris gavo prestižinį kompozitoriaus postą Austrijos imperatoriaus dvare (Kammerkomponist). Jis rūpinosi italų operos muzikos rašymu, režisavimu ir organizavimu. Saljerio karjerai padėjo imperatorius Juozapas II. Saljieris bendradarbiavo su poetu Giovanni de Gamerra keliose operose, minima, nesėkmingose.

1778-1780 m. laikotarpiu Saljerio komiškos operos buvo pastatytos Milane, Venecijoje ir Romoje. 1779 m. opera „La scuola de’ gelosi“ išgarsino kompozitorių Europoje. Opera „L’Europa riconosciuta“ buvo pasirinkta garsiojo Milano teatro La Scala atidarymo premjera. Austrijoje tuo metu buvo bandoma kurti vokišką operą ir Saljeris 1781 m. Juozapo II užsakymu parašė „Der Rauchfangkehrer“. 1782 m. Saljeris perėmė užsakymą iš sergančio Gliuko Paryžiaus teatrui. Opera „Les Danaïdes“ 1784 m. buvo tokia sėkminga, kad Paryžiaus teatras užsakė dar dvi, kurių „Les Horaces“ ir „Tarare“ pagal Bomaršė libretą irgi susilaukė sėkmės. 1783 m. Juozapas II vokiečių trupę pakeitė italais. Saljeris rašė operas Burgtheater teatrui, bendradarbiavo su jaunu, bet labai perspektyviu libretistu, Lorenzo Da Ponte. Tuo pat metu operas Vienoje šiam teatrui rašė Džovanis Paizielas ir Mocartas. 1787 m. Saljeris dirigavo Gliuko „De profundis“ kompozitoriaus laidotuvėse.

Saljeris Vienoje užėmė imperatoriaus dvaro pirmojo kapelmeisterio postą (Hofkapellmeister), ruošė muziką religinėms dvaro apeigoms. 1790 m. po Juozapo II mirties imperatoriumi tapo Leopoldas II. Saljeris, tikriausiai, prašė sumažinti darbo dvare krūvį. Vietoj to pažadėjo rašyti po operą kasmet. Paskutinė jo opera „Die Neger“ parašyta 1804 m. Paskutinius metus Saljieris praleido mokydamas jaunuosius talentus dainavimo ir kompozicijos. Tarp jo mokinių: Liudvikas van Bethovenas, Francas Šubertas, Ferencas Listas, Karlas Černis. Antonijus Saljeris mirė 1825 m. gegužės 7 d. Vienoje. Palaidotas centrinėse Vienos kapinėse (Zentralfriedhof). Iš viso parašė daugiau nei 40 operų ir daug kitų kūrinių.[1]

Savo gyvenimo metu Saljeris buvo vienu gerbiamiausių Europos kompozitorių. Vėliau jo vardas buvo aptemdytas Mocarto nunuodijimo istorijos. Puškinas 1830 m. parašė apsakymą „Mocartas ir Saljeris“, kurios pagrindu 1898 m. Nikolajus Rimskis-Korsakovas pastatė operą. Kūriniuose buvo neigiamai vaizduojamas Saljeris, kuris esą nepaprastai pavydėjo Mocartui jo talento ir galų gale jį nunuodijo. Iš tikro jokių tikrų žinių apie Saljerio neapykantą Mocartui nėra. Pats Mocartas viename savo laiškų minėjo jo „Užburtosios fleitos“ palankų Saljerio vertinimą. 1979 m. pasirodė Peter Shaffer pjesė „Amadėjus“, kurioje toliau vystoma Saljerio neapykantos Mocartui istorija, 1984 m. pastatytas, Miloš Forman pagal pjesę režisuotas, daugybę apdovanojimų pelnęs Holivudo filmas „Amadėjus“. Šie kūriniai sukėlė didžiulį Italijos visuomenės pasipiktinimą. Milano konservatorija kreipėsi į teismą, kuris, išnagrinėjęs Mocarto ir Saljerio gyvenimo faktus, nustatė, kad Saljeris nekaltas dėl tariamo Mocarto nunuodijimo.[2] Tarp legendos priežasčių galima įžvelgti vokiečių ir italų muzikantų konkuravimo Austrijos dvare atspindžius. Vokiškame Austrijos Habsburgų dvare nuolat aukščiausius postus užimdavo italų muzikantai. Saljerį, kaip konkurentą Mocartui, įtarė Mocarto tėvas Leopoldas, nors jis daug ką kaltindavo kenkimu. Kad tarp Mocarto ir Saljerio nebuvo jokių gilių nesutarimų gali rodyti tai, kad Mocarto žmona Konstanca, tais metais, kai mirė Mocartas, gimusį savo sūnų vėliau nusiuntė mokytis muzikos pas Saljerį.[3]

Išnašos[taisyti | redaguoti kodą]

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

Commons-logo.svg Vikiteka: Antonio Salieri – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Vikiteka