Lietuvos komunistų partija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Lietuvos komunistų partija
Įkurta 1918
Panaikinta 1991[1]
Būstinė Vilnius
Politinė ideologija Marksizmas-leninizmas, Komunizmas
LKP Centro komiteto būstinė 1948-1982 m. Šiuo metu - verslo centras
LKP Centro komiteto būstinė 1982-1990 m. Šiuo metu - LR Vyriausybės rūmai

Lietuvos komunistų partija (LKP) – politinė partija, veikusi 19181991 m. Valdančioji ir vienintelė partija Lietuvoje sovietinės okupacijos laikotarpiu (19401941 m. ir 19441990 m.). Įkurta 1918 m. spalio 1–3 d. RKP(b) lietuviškosios sekcijos Centro biuro veikėjų ir bolševikiškai nusiteikusių Lietuvos socialdemokratų partijos narių. Ideologija rėmėsi Karlo Markso, Frydricho Engelso ir Lenino teorijomis. 19211940 m. Komunistinio Internacionalo sekcija, 19401991 m. Sovietų Sąjungos Komunistų Partijos sudėtinė dalis, veikusi SSKP srities organizacijos teisėmis.

Atsiradimas[taisyti | redaguoti kodą]

Partija pradėjo formuotis XIX a. 7-ajame dešimtmetyje, kai Lietuvos teritorijoje ėmė plisti K. Markso ir F. Engelso darbai. 8-ajame dešimtmetyje atsirado pirmieji marksistiniai rateliai, iš kurių 9-ajame susikūrė pirmosios socialdemokratinės organizacijos. Komunistų partijos pirmtakai buvo marksistai ir socialdemokratai – revoliucionieriai, kurie perėmė revoliucinės demokratijos ir liaudininkų tradicijas bei metodus, taip pat daug ką iš Lenkijos darbininkų partijos „Proletariatas“ (Lietuvoje veikė 18811886 m.), kuri propagavo Markso ir Lenino mokymą bei proletarinį internacionalizmą. Revoliuciniai demokratai tuo metu buvo įsimaišę į Lietuvos Socialdemokratų Partiją (LSDP), Lietuvos Darbo Sąjungą, Rusijos Socialdemokratų-Darbininkų Partiją ir kitas socialdemokratines organizacijas. Pirmojo pasaulinio karo metu socialdemokratai – revoliucionieriai nutraukė ryšius su menševikiškais socialdemokratais ir 1916–1917 m. Rusijoje sukūrė pirmąsias Lietuvos bolševikų organizacijas. 1917 m. rudenį šios organizacijos reorganizuotos į RSDDP(b) (nuo 1918 m. kovo – RKP(b)) Lietuvos Sekciją. Aktyvistai pradėjo leisti pirmąją bolševikišką spaudą lietuvių kalba – laikraščius „Tiesa“, „Komunistas“ ir t. t. Didžiausią indėlį Lietuvos Sekcijos tapimui atskira partija įnešė Lietuvos Sekcijos Centrinio Biuro nariai Vincas Mickevičius-Kapsukas ir Z. Angarietis.

Pirmosios atskiros Lietuvos komunistinės organizacijos pradėjo kurtis 1918 m. pavasarį. 1918 m. vasarą įkurta Lietuvos ir Baltarusijos Socialdemokratų Darbininkų Partija, vadovaujama P. Eidukevičiaus. Greitai ji užmezgė ryšius su RKP(b) Lietuvos Sekcijos Centriniu Biuru. 1918 m. rugpjūčio 14 d. Vilniuje surengtas nelegalus Lietuvos socialdemokratų – revoliucionierių suvažiavimas ir įkurta Lietuvos ir Baltarusijos Komunistų Partija. Buvo planuojama, kad ji veiks Vokietijos okupacijos teritorijoje, t. y. Lietuvoje ir vakarų Baltarusijoje, užimtoje Vokietijos kariuomene 1915 m. rudenį. 1918 m. rugsėjo 15 d. prasidėjo pirmasis Lietuvos komunistinių organizacijų kongresas. Nutarta vadovautis pritaikyta Lietuvai RKP(b) programa. Tais pačiais metais Vilniuje prasidėjo pirmasis Lietuvos ir Baltarusijos Komunistų Partijos suvažiavimas, kuris faktiškai tapo pirmuoju Lietuvos Komunistų Partijos suvažiavimų, nes Baltarusijos delegacija jame nedalyvavo. Suvažiavimas reorganizavo partiją, išrinko Centrinį Komitetą, galų gale sukurta Lietuvos Komunistų Partija su jai priklausančiais 6 Lietuvos rajonais: Vilniaus, Kauno, Šiaulių, Panevėžio, Vilkaviškio ir Marijampolės. Partija savo programoje tikslais paskelbė skleisti proletarinio internacionalizmo, socialistinio patriotizmo, komunizmo idėjas ir kovoti su Vokietijos okupacija, buržuazinio nacionalizmo apraiškomis bei darbininkų engimu.[2]
LKP buvo kuriama kaip Rusijos komunistinio judėjimo sudedamoji dalis ir formuojama Rusijos komunistų (bolševikų) partijos idėjiniais-teoriniais bei organizaciniais pagrindais.

LKP(b) ir bandymas įvykdyti pirmąją socialistinę revoliuciją[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis – Litbelas.
 Ambox scales.svg  Šio straipsnio neutralumas yra ginčytinas.
Prašome žiūrėti diskusiją (papildomos informacijos gali būti istorijoje).

Lapkričio 10 d. LKP(b) Centro Komitetas Vilniuje įkūrė Karinį-revoliucinį komitetą, skirtą ginkluotam sukilimui, valdžios užėmimui bei perversmui organizuoti. Lapkričio 11 d. CK nutarė apginkluoti visus Lietuvos komunistus, pagal Raudonosios Armijos pavyzdį Tarybų Rusijoje organizuoti kovotojų būrius, pastatyti ginklų sandėlius. LKP paskelbė šūkį „Žemę – valstiečiams, fabrikus – darbininkams, valdžią – taryboms!“ ir savo tikslais paskelbė valdžios miestuose bei kaimuose užėmimą, žemės reformą, ir darbininkų tarybų kūrimą, valdžios organus, kuriuose dalyvaus darbininkai, bežemiai ir mažažemiai valstiečiai (taip buvo parašyta Centro Komiteto nutarime). Gruodžio 8 d. Vilniuje įsteigta Laikinoji Revoliucinė Darbininkų ir Valstiečių Vyriausybė (pirmininkas – V. Kapsukas), kuri savo Manifestu gruodžio 16 d. paskelbė apie Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos įkūrimą. Vilniuje, Kaune, Šiauliuose, Panevėžyje ir dar keliuose didesniuose miestuose įvyko pirmieji vietinių Darbininkų deputatų tarybų rinkimai.

1919 m. vasario 27 d. buvo priimtas sprendimas sukurti bendrą valstybę su Baltarusija ir įkurta Lietuvos-Baltarusijos Tarybų Socialistinė Respublika (Litbelas). 1919 m. kovo 4-6 d. Vilniuje įvyko antrasis (jungtinis) Lietuvos ir Baltarusijos Komunistų Partijų suvažiavimas. Buvo priimtas nutarimas sujungti partijas ir įkurti vieningą Lietuvos ir Baltarusijos Komunistų Partiją. Centro Komiteto pirmininku buvo išrinktas Vincas Mickevičius-Kapsukas, o sekretoriumi – V. Knorinas. Pradėta kova su Vokietijos ir Lenkijos kariuomene ir nepriklausomos Lietuvos Respublikos kariuomene ir policija. Itin sėkmingai su komunistais Lietuvoje kovojo Povilas Plechavičius, faktiškai likvidavęs komunistų židinius Žemaitijoje.

Rugpjūčio mėnesį pralaimintys komunistai pasitraukė į pogrindį. Rugpjūčio 15 d. Kaune įkurtas Lietuvos Komunistinių Organizacijų Centro Biuras (sekretorius A. Jakševičius), kiek vėliau Lietuvos-Baltarusijos CB įkurtas ir Vilniuje (žymiausias veikėjas – K. Giedrys). Abiejų CB veiklą koordinavo LBKP CK. Jie veikė teritorijoje, užimtoje lenkų (buvusiose Gardino ir Vilniaus gubernijose), kovojo tiek su lenkų, tiek su nepriklausomos Lietuvos valdžia. Netrukus buvo sukurtas V. Kapsuko vadovaujamas Centrinis Biuras Nelegaliam Darbui prie LBKP CK. Šis biuros turėjo ypatingą reikšmę – jis užtikrino nenutraukiamą komunistinės spaudos leidimą. Taip pat komunistai prisiėmė vadovauti stichiškai prasidėjusiam Kauno garnizono kareivių sukilimui 1920 m. vasarį, skatino darbininkus griebtis ginklų, kurti profsąjungas. Komunistai vadovavo pirmąjam Lietuvos Profsąjungų suvažiavimui Kaune 1920 m. liepos 20-22 d. Tą vasarą imta ruoštis naujam ginkluotam perversmui Lietuvoje. Vis dėlto, sąlygos buvusiame Litbele labai smarkiai skyrėsi. Todėl LBKP plenumas priėmė nutarimą dėl partinių Lietuvos ir Baltarusijos organizacijų atskyrimo bei jų reorganizacijos. Didžioji dalis LBKP narių tuo metu veikė Lietuvoje ir Vilniuje, čia įvairuose miestuose įkurti Centro Biurai, kurie 1921 m. vasario 12 d. susivienijo ir sudarė LKP CK.

1918 me. LKP turėjo 797 narius, 1919 m. – 4322, 1920 m. – 858. [3]

LKP(b) veikla tarpukario Lietuvoje[taisyti | redaguoti kodą]

 Ambox scales.svg  Šio straipsnio neutralumas yra ginčytinas.
Prašome žiūrėti diskusiją (papildomos informacijos gali būti istorijoje).

Po 1920–1922 m., LKP susidūrė su nemaža partijos funkcionavimo problema. Ideologiškai neparuošti KP nariai, kurie į LKP įstojo tik vedami revoliucinių nuotaikų ir permainų noro. Dar labiau partijos gyvenimą apsunkino prasidėjusios Lietuvos valdžios represijos, antikomunistinės opozicijos atsiradimas daugumoje Lietuvos miestų. Komunistai partijos viduje pradėjo švietėjišką-propagandinę veiklą, nemažą pagalbą KP gyvybės palaikymui suteikė Komunistinis Internacionalas. 1921–1940 m. LKP buvo Komunistinio Internacionalo Lietuvos Sekcija, atstovu prie Komunistinio Internacionalo Vykdomojo Komiteto (KIVK) nuo 1921 m. liepos buvo Zigmas Aleksa-Angarietis, nuo 1923 m. jo pavaduotoju buvo V. Kapsukas (nuo 1924 m. V. Kapsukas išrinktas kandidatu į KIVK narius, nuo 1928 m. – KIVK nariu). V. Kapsuko iniciatyva 1920 m. Maskvoje įkurta Lietuvos sovietinė partinė mokykla. 1921–1936 m. ten apmokė apie 550 komunistų.

LKP Lietuvoje buvo uždrausta, veikė nelegaliai, pagrindiniai jos darbai pokario pradžioje buvo komunistinės spaudos leidimas ir propagandinė veikla, šnipinėjimas TSRS naudai ir kita antivalstybinė veikla, koordinuojama iš Maskvos per pasiuntinybę Kaune. Nuo 1924 m. ypač paaštrėjo komunistų kova su fašistais[reikalingas šaltinis], įkurtos kelios antifašistinės organizacijos[reikalingas šaltinis], komunistai organizavo mitingus. 1926 m. rinkimus Lietuvoje laimėjo dvi didžiausios kairiosios partijos – Lietuvos Socialdemokratų Partija ir Valstiečiai liaudininkai. Be jų kita stipri jėga buvo Krikščionys-demokratai, bet LSDP ir LVL koalicija buvo pakankamai stipri, kad vestų valstybę norimu kursu. Legalizuota Komunistų Partija, pasirašytos kelios bendradarbiavimo sutartys su SSRS. Komunistai kaip legali jėga ėmė rengti mitingus, kaltinti tautininkus ir Krikščionis Demokratus organizuojant valstybinį perversmą ir pačius tautininkus kaltinti nacionalizmu bei fašizmu. 1926 m. gruodžio 17 d. įvyko tautininkų organizuotas perversmas, Antanas Smetona tapo Lietuvos vadovu, daug socialdemokratų, komunistų ir komjaunuolių suimta (nuteisti 1622 komunistai ir komjaunuoliai, iš jų 146 – sušaudyti), komunistų partija vėl uždrausta. Sušaudyta dauguma Centro Komiteto narių, dėl to netrukus reikėjo rinkti naują Centro Komitetą ir reorganizuoti visą partiją dėl smarkiai sumažėjusio narių skaičiaus.

1925 m. sausį komunistų partijoje buvo 879 nariai. 1926 m. – 412, 1932 m. – 600, 1939 m. – apie 2000.

LKP(b) sovietmečiu (1940-1989)[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis – Lietuvos Tarybų Socialistinė Respublika.

Sovietmečiu LKP buvo sudedamoji TSKP (iki 1952 m. vadinosi VKP; po – TSKP) dalis.

LKP 1940 m. LKP buvo lemtinga jėga, nulėmusi Lietuvos prisijungimą prie Sovietų Sąjungos. LKP vadovavo trėmimams į Sibirą. 1941 m. birželio 4 d. Sovietų Sąjungos NKVD komisaro pirmojo pavaduotojo Serovo buvo pasirašyta „Instrukcija dėl antisovietinio elemento išvežimo tvarkos iš Lietuvos, Latvijos ir Estijos“. Sudarant sąrašus, daugiausia prisidėjo kaimų seniūnai ir komunistų partijos nariai. Lietuvoje tremtinių sąrašus patvirtindavo Justas Paleckis ir Antanas Sniečkus

A. Sniečkus 1956 m. lapkričio 16 d. prašė Sovietų Sąjungos komunistų partijos CK uždrausti apsigyventi Lietuvoje ir gretimose teritorijose „teistiems už kontrrevoliucinius nusikaltimus“, nes apie 8 tūkst. žmonių „savavališkai sugrįžo į Lietuvą“. Kadangi Lietuvos TSR KGB sekė visus grįžtančius sovietinio teroro ir naikinimo sistemos liudytojus, LKP CK sekretorius B. Šarkovas pasiūlė padauginti saugumiečių. Jie turėjo garantuoti, kad pro sudaromą draudimų ir apribojimų sieną neprasmuks nė vienas buvęs kalinys ar tremtinys, o jau įsikūrusiems (ir įsikursiantiems) Lietuvoje bus sudarytos nepakeliamos gyvenimo sąlygos. 1957 m. sausio 14 d. Sovietų Sąjungos VRM sprendimu Kaunas buvo pavadintas miestu su ypatingu pasų režimu, kuriame draudžiama gyventi kalintiems „už kontrrevoliucinius nusikaltimus“ ir „už banditizmą“. 1957 m. sausio 21 d.[4] J. Paleckis pasirašė įsaką, kuriuo buvusiems Lietuvos vyriausybės, politinių partijų vadovams, pogrindininkams ir partizanams, atlikusiems bausmę, buvo uždrausta grįžti į Lietuvą. Tiems, kurie vis dėlto grįžtų, buvo numatyta nauja bausmė – 5 metai tremties[5]. Šis įsakas pristabdė lietuvių grįžimą, todėl Latvijoje, Gardine ir Karaliaučiaus srityje ėmė augti lietuviškos buvusių kalinių bendruomenės.

Pokario metais LKP organizavo liaudies gynėjų (liaudiškai vadinamų stribų) formuotes kovai su Lietuvos partizaniniu judėjimu.

1945 m. LKP turėjo 3536 narius, 1950 m. – 27 753 narius, 1970 m. – 116 603, 1986 m. – 197 274.

Pagal narių skaičių LKP buvo viena didžiausių TSRS respublikinių partijų.[reikalingas šaltinis]

LKP ir Lietuvos nepriklausomybė[taisyti | redaguoti kodą]

1989 m. LKP atsiskyrė nuo TSKP. 1990 m. gruodžio 8 d. LKP suvažiavime partija pakeitė pavadinimą ir pasivadino Lietuvos demokratine darbo partija. 1990–1991 m. tuo pat metu veikė su partijos atsiskyrimu nuo TSKP nesutikusi Lietuvos Komunistų partija ant TSKP platformos, vadovaujama Mykolo Burokevičiaus.

1991 m. sausio 11 d. LKP nusiuntė ultimatumą LR Aukščiausiai Tarybai, reikalavo vesti kovą už nepriklausomybę laikantis okupacinių LTSR ir SSRS konstitucijų (remiantis 69 LTSR Konstitucijos straipsniu: „Lietuvos TSR pasilieka teisę laisvai išstoti iš TSR Sąjungos“, o SSRS Konstitucija užtikrina tas teises). Kitą dieną po ultimatumo AT vyko balsavimas, kurio metu reikalavimai buvo atmesti. Tą pačią dieną LKP įkūrė Lietuvos nacionalinį gelbėjimo komitetą, kurio pagrindinė užduotis buvo atkurti Lietuvos TSR ir grąžinti seną LTSR Konstituciją (keitimui prireikus, elgtis pagal tos Konstitucijos nuostatas). LKP taip pat sudarė savo vyriausybę, pasiruošusią perimti valdžią. Po sausio 13-osios įvykių Lietuvoje KP pirmasis sekretorius Mykolas Burokevičius kelis kartus viešai pasisakė už ginkluoto valstybinio perversmo būtinybę, dėl ko LKP buvo apkaltinta valstybinio perversmo organizavimu ir uždrausta. Rugpjūčio 22 d. LKP vadovams ir keliems aktyvistams pateikti kaltinimai dalyvavimu Sausio įvykiuose (tarp jų ir pirmajam sekretoriui). 1999 m. rugpjūčio 23 d. M. Burokevičius su dar keliais aktyvistais nuteistas kalėti 12 metų už žudynių ir valstybinio perversmo organizavimą.

Nors ir šiuo metu LKP Lietuvoje uždrausta, oficialiai ji vis dar priklauso Komunistų partijų sąjungai ir Sovietų Sąjungos Komunistų Partijai (vadovas – Rusijos Federacijos Komunistų Partijos lyderis Genadijus Ziuganovas).

LKP CK pirmieji sekretoriai[taisyti | redaguoti kodą]

Antrieji sekretoriai[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis – LKP CK II sekretorius.

LKP CK biuras[taisyti | redaguoti kodą]

Nariai (1986 m. duomenimis):

Narys Nuo Iki
Michailas Afoninas 1953 1956
Vasilijus Aronovas 1952 1954
Vytautas Astrauskas 1981
Vladas Augustinaitis 1954 1956
Albertas Barauskas 1956 1982
Antanas Barkauskas 1961 1985
Juozas Bartašiūnas 1944 1949
Juozas Bernatavičius 1986
Feliksas Bieliauskas 1950
1958
1954
1963
Algirdas Brazauskas 1977
Valerijus Charazovas 1967 1978
Aleksandras Česnavičius 1962 1966
Aleksejus Čistiakovas 1949 1952
Nikolajus Dybenka 1978
Algirdas Ferensas 1967
Stasys Filipavičius 1950 1952
Mečislovas Gedvilas 1940 1956
Piotras Gladkovas 1941 1941
N. Gorlinskis 1949 1949
Nikolajus Gridinas 1941 1944
Juozas Grigalavičius 1941 1946
Petras Griškevičius 1971
Nikolajus Gusevas 1952 1954
Aleksandras Gudaitis-Guzevičius 1940 1949
A. Isačenka 1944 1946
D. Jefimovas 1945 1946
Alfonsas Kairelis 1982
Ksaveras Kairys 1960
1967
1962
1984
P. Kapralovas 1949 1952
Marijonas Kenevičius 1954 1958
Piotras Kondakovas 1952 1954
Piotras Levickis 1956 1958
Kazimieras Liaudis 1944 1960
Kazimieras Mackevičius 1971 1977
Juozas Maniušis 1955 1981
Icikas Meskupas 1940 1942
Vladislovas Mikučiauskas 1984
Vasilijus Morozovas 1941
Anatolijus Moskvinovas 1950 1952
Vladas Niunka 1944 1961
Jonas Novickas 1960 1964
Eduardas Ozarskis 1946
1953
1950
1960
Justas Paleckis 1940 1967
Juozas Petkevičius 1986
Vasilijus Pisarevas 1949 1954
Borisas Popovas 1961 1967
Kazys Preikšas 1940 1954
Antanas Raguotis 1952 1953
Vytautas Sakalauskas 1976
1985
1984
Antanas Sniečkus 1940 1974
Ringaudas Songaila 1962
Borisas Šarkovas 1956 1961
Lionginas Šepetys 1976
Petras Šileikis 1986
Motiejus Šumauskas 1949
1953
1952
1976
Danijilas Šupikovas 1940 1952
Aleksandras Trofimovas 1946 1952
Jonas Vildžiūnas 1953 1954
Genrikas Zimanas 1958 1962

LKP CK sekretoriatas[taisyti | redaguoti kodą]

LKP CK sekretoriais partijos egzistavimo laikotarpiu buvo:

Suvažiavimai[taisyti | redaguoti kodą]

Žymiausi veikėjai[taisyti | redaguoti kodą]

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Partija panaikinta 1991 m., tačiau išlieka oficialia Genadijaus Ziuganovo valdomos Komunistų partijų sąjungos - SSRS Komunistų partijos nare
  2. „Lietuvos Komunistų partijos istorijos apybraiža“, Vilnius, 1979.
  3. „Lietuvos Komunistų partijos istorija skaičiais“, Vilnius, 1989 m.
  4. Įsakas dėl galios netekimo. (žiūrėta 2012 m. kovo 6 d.)
  5. Lietuvos TSR AT Prezidiumo 1957 m. sausio 21 d. įsakas „Dėl uždraudimo grįžti į Lietuvą nuteistiesiems ir atlikusiems bausmę buvusiems Lietuvos buržuazinių vyriausybių vadovams, buržuazinių politinių partijų vadovams, lietuvių nacionalistinio pogrindžio aktyviems dalyviams, antitarybinių organizacijų vadovams”
  6. Секретариат ЦК КП(б) – КП Литвы (Справочник по истории Коммунистической партии и Советского Союза 1898–1991 )

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]