1926 m. gruodžio 17 d. perversmas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Perversmas buvo labiausiai naudingas Antanui Smetonai ir jo partijai

1926 m. perversmasperversmas, įvykdytas Lietuvoje 1926 m. gruodžio 17 d., kurio metu nuverstas teisėtai išrinktas prezidentas Kazys Grinius ir buvo įvestas autoritarinis režimas. A. Smetonos vaidmuo perversme yra ginčų objektas. Perversmas atvedė į valdžią tuo metu pačią konservatyviausią Lietuvos partiją – tautininkus. [1] Prieš 1926 m. tai buvo nereikšminga nacionalistinė partija: ji turėjo tik 2000 narių (1926 m.) ir rinkimuose buvo laimėjusi tik tris vietas Seime. [2] Lietuvos krikščionys demokratai, tuo metu didžiausia partija Seime, bendradarbiavo su kariuomene ir pateikė konstitucinį pateisinimą perversmui, tačiau negavo svarbių postų vyriausybėje ir pasitraukė 1927 m. kovą. Kai kariuomenė perdavė valdžią civiliams, ji tiesiogiai nebedalyvavo politiniame gyvenime. A. Smetona ir tautininkų partija išliko valdžioje iki 1940 m., kai Lietuvą užėmė Tarybų Sąjunga.

Perversmininkai savo veiksmus teisino tuo, kad komunistai tomis pat dienomis rengė valstybės perversmą, tačiau tai buvo netiesa.[reikalingas šaltinis]

Perversmo priežastys[taisyti | redaguoti kodą]

Perversmo priežastys yra diskusijų objektas. [1] Situacija šalyje buvo sudėtinga. Istorikai nurodo precedentus: 1922 m. Benito Mussolini perversmas Italijoje ir Juzefo Pilsudskio vadovaujamas 1926 m. gegužės perversmas Lenkijoje. [3] Dėl demokratinio nesubrendimo nebuvo sudaromi kompromisai, o dažnos vyriausybių kaitos sukėlė politines krizes.

Organizavimas[taisyti | redaguoti kodą]

1926 m. buvo sudarytas vyriausiasis karinis štabas: generolas Kazys Ladyga, majoras Povilas Plechavičius, pulkininkas Vladas Skorupskis. Majoras I. Slapšys, aviacijos vyresnysis leitenantas Antanas Mačiuika, husarų kapitonas J. Matulevičius ir kapitonas A. Steponaitis irgi buvo svarbūs perversmo organizatoriai ir vykdytojai. [4] Perversmas buvo numatytas 1926 m. gruodžio 17 dieną, nes tuomet Lietuvos Respublikos prezidentas K. Grinius švęs 60 metų jubiliejų ir susirinkusius pareigūnus bus lengva suimti. Kalbos apie organizuojamą perversmą Kaune sklido, bet vyriausybė to nesitikėjo ir į gandus nekreipė dėmesio.

Lithuanian coup 1926.png

Perversmo eiga[taisyti | redaguoti kodą]

Komitetas perversmui pasirinko naktį iš gruodžio 16 d. į gruodžio 17 d. Su planu buvo supažindintas A. Smetona, kuris jam pritarė. Gruodžio 17 d. antrą valandą nakties antrasis pėstininkų pulkas aliarmu buvo pakeltas ir kuopomis išžygiavo į miestą. Kariams talkininko studentai ateitininkai ir neolituanai.[5] Iš daboklės buvo paleistas P. Plechavičius kuris tapo vyriausiuoju perversmo vadu, laikinuoju visos Lietuvos diktatoriumi. Perversmininkai 3 valandą 15 minučių apsupo Seimą ir prezidentūrą. Seimui buvo liepta išsiskirstyti. Vyriausybės nariai buvo užklupti bemiegantys. K. Grinius buvo internuotas pačioje prezidentūroje. Gruodžio 18 d. K. Grinius oficialiai atsisakė Prezidento posto.

Perversmo rezultatai[taisyti | redaguoti kodą]

Gruodžio 19 d. prezidentu buvo išrinktas A. Smetona – už jį balsavo 38 (tautininkai ir krikščionys demokratai) iš 80 seimo narių. Trečiasis Seimas 1927 m. buvo paleistas, o 1922 m. konstitucija paskelbta negaliojančia.

Pirmomis dienomis po perversmo Kaune buvo suimta apie 350 komunistų, tarp jų – Lietuvos komunistų partijos (lietuviškosios Kominterno sekcijos) vadas Karolis Požėla ir jos Centro komiteto nariai Juozas Greifenbergeris, Kazys Giedrys ir Rapolas Čarnas, vėliau tapę žinomi „keturių komunarų” vardu. Gruodžio 24 d. įvyko parodomasis „teismas”, skyręs jiems mirties bausmę. F. Abramavičius nuteistas kalėti iki gyvos galvos, I. Šeluga - 8 metams kalėjimo. Gruodžio 27 d. nuteistieji buvo sušaudyti Kaune netoli VI forto.

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. 1,0 1,1 Vardys, Vytas Stanley; Judith B. Sedaitis (1997). Lithuania: The Rebel Nation. WestviewPress, 34–36.
  2. (liet.) Kamuntavičius, Rūstis; Vaida Kamuntavičienė, Remigijus Civinskas, Kastytis Antanaitis (2001). Lietuvos istorija 11–12 klasėms. Vilnius: Vaga, 385.
  3. Eidintas, Alfonsas; Vytautas Žalys, Alfred Erich Senn (September 1999). Ed. Edvardas Tuskenis Lithuania in European Politics: The Years of the First Republic, 1918–1940, Paperback, New York: St. Martin's Press, 53–58.
  4. "Lietuvos teisininkas ir karinis veikėjas plk. ltn. Antanas Mačiuika." Nuoroda tikrinta 2012 m. rugsėjo 30 d..
  5. E. Simanaitis. Istorinio perversmo paminėjimas. Tremtinys, 2011 m. Nr. 48.