400 m barjerinis bėgimas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Moterys bėga 400 m barjerinį bėgimą.

400 metrų barjerinis bėgimaslengvosios atletikos rungtis, ilgiausia oficiali barjerinio bėgimo distancija. Nuo 1900 m. vasaros olimpinių žaidynių rungtis įtrauktą į olimpinę programą.

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Pirmą kartą panašaus barjerinio bėgimo atstovai buvo apdovanoti 1860 m. Oksforde, Jungtinėje Karalystėje. Tuomet sportininkai įveikė 440 jardus arba 402,336 metro. Bėgdami sportininkai turėjo įveikti dešimt medinių pertvarų, kurių aukštis siekė 100 centimetrų. Jog išvengti traumų 1895 m. pradėti naudoti lengvi barjerai, kuriuos sportininkai galėjo laisvai nuversti. Iki 1935 m. buvo priimta nuostata jog sportininkas nuvertes daugiau nei tris barjerus yra diskvalifikuojamas. Taip pat tuo metu vyravo ir taisyklė jog rekordai fiksuojami tik tuo atveju, jeigu sportininkas nenuvertė nei vieno barjero ir trasą įveikė švariai.

400 m barjerinis bėgimas olimpine rungtimi tapo 1900 m vasaros olimpinėse žaidynėse Paryžiuje. Oficialus barjerų aukštis tapo 91,4 cm (3 pėdos) vyrams ir 76,20 cm moterims. Tapo priimtas standartas jog pirmasis barjeras stovi už 45 m nuo starto linijos, o tarp kiekvieno barjero yra 35 m atstumas, o nuo paskutinės kliūties iki finišo palikta 40 m.

Pirmasis užfiksuotas moterų 400 m barjerinis bėgimas įvyko 1971 m. Tarptautinė lengvosios atletikos federacija kaip oficialią rungtį moterims įteisino 1974 m. Nuo 1984 m. vasaros olimpinių žaidynių moterų rungtis įtraukta į olimpiados programą.

Pasirengimas[taisyti | redaguoti kodą]

400 m barjerinis bėgimas reikalauja greičio, jėgos ir ištvermės. Bėgant pirmus 200 m reikalinga jėga, kuri trečiajame ketvirtyje pereina į ištvermę, kurią būtina išlaikyti iki finišo. Šiai distancijai reikalingas tik minimalus lankstumas, nes nuo didelio lankstumo mažėja galingumo rodikliai. Pradedantieji lengvaatlečiai mokosi bėgti laisvu žingsniu, kitu atveju likus bėgti 100 m sportininko kūnas būna labai įsitempęs, o tai mažiną greitį ir sulėtina jį finiše. 400 m barjerinio bėgimo atstovai įprastai geba bėgti ir 200 m ar 400 m sprintus, bei demonstruoja gana aukštus rezultatus, kadangi bėgant 200 m dominuoja greičio jėga, o 400 m: jėga ir ištvermė. Tokios rungtys yra tik pagalbinės, dažniausiai varžybos rengiamos kelias dienas, todėl pirmąją dieną startuojama 400 m sprinto rungtyje, o antrąją barjeriniame bėgime ar 200 m sprinte. Kiekvienas pasirenka kokiose varžybose startuoti geriausia, nors didelio meistriškumo sportininkai stambiausiose varžybose gana startuoja keliose rungtyse.

Rekordai[taisyti | redaguoti kodą]

1983 m. birželio 11 d. Maskvoje lietuvių bėgikė Ana Ambrazienė pasiekė pasaulio rekordą.

Vyrai
Pasaulio rekordas  Kevin Young (USA) 46.78 Barselona, Ispanija 1992 m. rugpjūčio 6 d.
Europos rekordas  Stéphane Diagana (FRA) 47.37 Lozana, Šveicarija 1995 m. liepos 5 d.
Lietuvos rekordas  Rimantas Jurevičius (USR) 50.61 Podolskas, Tarybų Sąjunga 1984 m. liepos 19 d.
Moterys
Pasaulio rekordas  Yuliya Pechonkina (RUS) 52.34 Tula, Rusija 2003 m. rugpjūčio 8 d.
Europos rekordas  Yuliya Pechonkina (RUS) 52.34 Tula, Russia 2003 m. rugpjūčio 8 d.
Lietuvos rekordas  Ana Ambrazienė (USR) 54.02 Maskva, Tarybų Sąjunga 1983 m. birželio 11 d.