Kuršas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Latvijos istorinis regionas:
Kurzeme
Ventspils, Latvia.jpg
Šalis: Latvija
Herbas: Coat of arms of Kurzeme.svg
Tautos: latviai
Valstybės: kuršių žemės, Kuršo hercogystė
Miestai: Liepoja, Ventspilis
Lettonia - Diocesi di Liepaja.png

Kuršas (latv. Kurzeme) – istorinis regionas dabartinėje Latvijoje, atskirais laikotarpiais apėmęs ir dalį dabartinės Lietuvos teritorijos. Didesni dabartiniai centrai – Liepoja ir Ventspilis.

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Senovės kuršiai[taisyti | redaguoti kodą]

Kuršių žemės
Pagrindinis straipsnis – Kuršiai.

Ankstyvojoje istorijoje Kuršu (latv. Kursa) vadinama baltų genties kuršių apgyvendinta teritorija. Iš pradžių Kuršą sudarė 5 žemės, tačiau XII amžiuje kuršių apgyvendintoje teritorijoje galima aiškiai išskirti devynias žemes:

Kuršiai turėjo gana išvystytą karinę organizaciją, XII a. perėmė vikingų vaidmenį Baltijos jūroje, plėšikavo Danijos pakrantėse, prisidėjo prie svarbaus Švedijos miesto Sigtunos sugriovimo. 1210 m. kuršiai bandė užimti Rygą. Pasak Henriko Latvio kronikos, kuršių laivų buvo tiek daug, kad „visa jūra apsidengė tarsi tirštu debesim“.

Kuršių užkariavimą Kalavijuočių ordinas pradėjo pajungęs lyvius, sėlius su latgaliais ir pietų Estiją. 1230 m. kuršių karo vadas Lamekinas, kontroliavęs 5 iš 9 kuršių žemių, sudarė sutartį su popiežiaus pasiuntiniu. Ši sutartis numatė kuršių krikštą ir Lamekino žemių perėjimą tiesioginėn popiežiaus protekcijon. Tačiau Livonijos ordinas šią sutartį ignoravo ir tęsė Kuršo užkariavimą. 1238 m. buvo įkurta Kuršo vyskupystė, kuri įėjo į Livonijos konfederacijos sudėtį. Visa Kuršo teritorija buvo galutinai užkariauta tik 1267 m. Pietinės Kuršių žemės atiteko centralizuotai LDK, kur greitai įvyko kuršių sužemaitėjimas.

Kuršo hercogystė[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis – Kuršo hercogystė.

Ilgiausiai besipriešinusių vakarų baltų genčių pavadinimai išliko po Teutonų ordino ir Livonijos konfederacijos žemių sekuliarizacijos. Didesnė istorinio Kuršo dalis įėjo į 1561 m. sukurtą Kuršo ir Žiemgalos kunigaikštystę, iš pradžių LDK, o nuo 1569 m. Abiejų Tautų Respublikos, vasalę.

Kuršo kunigaikštystė ypač suklestėjo valdant kunigaikščiui Jakobui Ketleriui (16421682 m.). Jakobas vykdė merkantilistinę politiką, kūrė manufaktūras ir statė laivyną (59 karo ir 60 prekybinių laivų). Kuršo kunigaikštystė įsigijo kolonijas: Tobago salą Karibų jūroje (Naujasis Kuršas) ir Andrejaus salą Afrikoje, netoli Žaliojo Rago. Kolonijinių prekių prekyboje Kuršas lenkė Rusiją ir Švediją.

Kuršas nuo XIX a.[taisyti | redaguoti kodą]

Kuršo suklestėjimą sužlugdė karinė Švedijos invazija (Abiejų Tautų Respublikos–Švedijos karas 16551660 m.) 1795 m. Kuršas, jau nuo Šiaurės karo laikų (17001721 m.) patekęs į Rusijos įtaką, buvo galutinai prijungtas prie Rusijos imperijos. Čia buvusios Kuršo – Žiemgalos kunigaikštystės teritorija sudarė Kuršo (arba Kurliandijos) guberniją. 1819 m. prie Kuršo gubernijos buvo prijungtas ir Kauno gubernijos pajūris (PalangosŠventosios ruožas).

Kuršiai išnyko XVIXVII a. Šiaurinė jų dalis sulatvėjo, pietinė – sužemaitėjo. Senųjų kuršių nederėtų painioti su Kuršių Nerijoje gyvenusiais kuršininkais, iš kurių mūsų laikais liko tik vienas kitas. Šie iš tikrųjų buvo jau ne kuršiai, o latviai, atsikėlę į neriją iš Pietų Kuršo (Nycos, Bartos, Priekulės, Gramzdos) vėlesniais laikais. Kuršiai jie buvo tik geografine, bet ne etnine prasme.

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]


Latvija viki.PNG Latvijos etnokultūriniai regionai Latvija viki.PNG

Kuršas | Vidžemė | Latgala | Žiemgala | Sėla (Aukšzemė)