Kolaboravimas su trišalį paktą pasirašiusiomis šalimis Antrojo pasaulinio karo metu

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Kolaboravimas su trišalį paktą pasirašiusiomis šalimis Antrojo pasaulinio karo metu – Per Antrąjį pasaulinį karą nacistinė Vokietija okupavo visas ar dalį šių šalių: Lenkiją, Daniją, Norvegiją, Liuksemburgą, Belgiją, Nyderlandus, Prancūziją, Jugoslaviją, Graikiją, Sovietų Sąjungą, Lietuvą, Latviją, Estiją, Egiptą ir Italiją. Terminą collaboration 'bendradarbiavimas' paskelbė maršalas Philippe Pétain, kuris 1940 m. liepą paskelbė Viši režimą, kuris aktyviai bendradarbiavo su Vokietija. Nacionalizmas, etninė neapykanta, antikomunizmas, antisemitizmas ir oportunizmas buvo naudojamas okupuotų šalių piliečių pasąmonėje paskatinti bendradarbiavimą su naciais, jiems siekiant represuoti tam tikras gyventojų grupes ir valdyti tas šalis. Dalį pačių baisiausių holokausto nusikaltimų padarė kolaborantai [1].

Kolaboravimas svyravo nuo raginimo civilius gyventojus išlikti ramus ir priimti užsienio okupaciją, organizuoti prekybos, gamybos, finansų ir ekonominę paramą iki dalyvavimo „tautiniuose“ kariniuose daliniuose, kuriems vadovavo trišaliam paktui priklausiusios valstybės.

Kolaboravimo priežastys[taisyti | redaguoti kodą]

Buvo įvairių priežasčių bendradarbiauti su nacių institucijomis:

  • baimė už savo gyvybę (daugelis Sovietų Sąjungos belaisvių buvo priversti savanoriškai tarnauti įsakius vokiečių kariniams vadovams, nes priešingu atveju jiems būtų tekę kalėti nacių koncentracijos lageriuose, kuriuose grėsė mirtis nuo bado);
  • manymas, kad naciai laimės karą ir todėl geriau bendradarbiauti su galinga okupacine jėga (taip buvo, pavyzdžiui, Danijoje);
  • siekta trumpalaikių tikslų, pavyzdžiui, geriau apmokamas darbas su įvairiomis privilegijomis;
  • galėjimas teisiškai atkeršyti buvusiems asmeniniams priešams;
  • nacistinės ar antisemitinės pažiūros
  • kai kurie žmonės tikėjosi stipresnės vieningos Europos.

Neapykanta stalinizmu ir pasišlykštėjimas TSRS sistema įdėjo didelį indėlį į tai, kad labai daug žmonių kolaboravo su naciais Sovietų Sąjungoje. Tačiau naciai nepilnai išnaudojo šio neapykantos jausmo ir kolaboravimas silpo. Karo eigoje dalis antibolševikų perėjo atgal į laiminčiųjų karą pusę.

Reikalavimai koloborantams[taisyti | redaguoti kodą]

Nacistai manė, kad ne visos tautos gali vienodai kolaboruoti. Pagal Nacistinės Vokietijos rasių politiką, net žmonės iš glaudžiai susijusių tautų dažnai buvo vertinami skirtingai.

Žydai buvo laikomi blogiausia iš visų tautų, ir todėl netinkami bendradarbiavimui, nors kai kurie žydų tautybės žmonės koncentracijos stovyklose buvo skatinami skųsti kitus žydus, ar netgi kai kurie žydai buvo skiriami palaikyti tvarkai. Kiti valdė getus ir padėdavo organizuoti deportacijas į mirties stovyklas (žydų getų policija).

Kolaboravimas pagal valstybes[taisyti | redaguoti kodą]

Baltarusija[taisyti | redaguoti kodą]

Baltarusijos kolaborantai dalyvavo įvairiose Baltarusijos gyventojų žudynėse. SSRS kariuomenei puolant daugelis iš šių kolaborantų pasitraukė su vokiečių pajėgomis, o vėliau, 1945 m. sausį, sudarė 30-ąją Waffen grenadierių SS divizija (1-oji Baltarusijos).

Centrinė Azija[taisyti | redaguoti kodą]

Turkmėnai savanoriai Vokietijos uniformomis Prancūzijoje.

Turkestano legionas buvo bendrinis Centrinės Azijos karinių junginių, kariavusių Vokietijos pusėje, pavadinimas. Šie kariniai junginiai buvo sudaromi iš pabėgėlių iš Centrinės Azijos ir karo belaisvių. Skaičiuojama, kad karo metu Vokietijos pusėje kovėsi šimtai tūkstančių karių iš šio regiono.

Rusija ir Sovietų Sąjunga[taisyti | redaguoti kodą]

Bendradarbiavimas tarp sovietų valdžios ir nacių nebuvo gerai dokumentuojami, tačiau jis egzistavo iki nacių invazijos į Sovietų Sąjungą. Žiauriausias buvo bendradarbiavimas vyko pasirašius Molotovo-Ribentropo paktą tuo laikotarpiu, kai Baltijos šalys ir teritorijos, kurias anksčiau valdė Lenkija buvo prijungtos prie Sovietų Sąjungos 1939 metais. Bendradarbiaujant Sovietų Sąjungai ir nacistinei Vokietijai Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje ir Lenkijoje buvo organizuojamos įvairios žudynės (pavyzdžiui, Katynės žudynės).

Nacistinė Vokietija nutraukė bendradarbiavimą su Sovietų Sąjunga pagal Molotovo-Ribentropo paktą 1941 m. 3:15 birželio 22 d., nes tuo metu ji užpuolė SSRS. Stalinas ignoravo įspėjimus apie tikėtiną ataką ir nemobilizavo visos kariuomenės. Po pradėto įsiveržimo praėjus kelioms savaitėms SSRS prarado visas teritorijas, kurias buvo įgavusi pagal Molotovo-Ribentropo paktą.

Rusijos teritorijoje naciai rusams leido valdyti Lokotės Respubliką, kuri buvo valdoma kaip nepriklausomas sektorius nacių okupuotoje Rusijoje. Pagal nacių įsakymus buvo suformuota karinių dalinių, kaip, pavyzdžiui, 30-oji Waffen SS grenadierių divizija (2-oji rusų) ir Kaminskio brigada, kuri labai liūdnai pagarsėjo dėl dalyvavimo žudynėse Baltarusijoje ir Lenkijoje 30. Waffen grenadierių divizija SS (2-asis rusų).

Daugybė etninių rusų taip pat užsiregistravo į vokiečių pagalbinės policijos padalinius. Vietiniai civiliai rusai, rusai karo belaisviai ir rusai pabėgę iš Raudonosios armijos buvo raginami prisijungti prie Vermachto kaip savanoriai. Dalis jų taip pat tarnavo vadiname Ost batalione, kuris saugojo vakarinę Prancūzijos pakrantę nuo galimo sąjungininkų išsilaipinimo.

Kalmukijos savanorių kavalerijos korpusą sudarė apie 5000 kalmukų, kurie nusprendė kaip savanoriai prisijungti prie Vermachto 1942 m., o ne likti Kalmukijoje kai Vokietijos armija traukėsi nuo Raudonosios armijos.

1943 m. gegužę vokiečių generolas Helmuth von Pannwitz gavo leidimą sukurti kazokų diviziją iš dviejų Dono ir Kubanės kazokų brigadų. Divizijoje taip pat tarnavo buvę Rusijos baltosios armijos vadai Piotras Krasnovas ir Andrejus Škuro. 1943 m. rugsėjo mėnesį divizija buvo pasiųsta į Jugoslaviją kovoti prieš vietinius partizanus. 1944 m. dvi brigados buvo modernizuotos, kad galėtų tapti 1-ąja Kazokų kavalerijos divizija ir 2-ąja Kazokų kavalerijos divizija. 1945 m. pradžioje šie padaliniai buvo sujungti ir tapo XV Kazokų SS kavalerijos korpusu.

Provokiškos rusų pajėgos taip pat buvo antikomunistinė Rusų išlaisvinimo armija (RIA rus. Русская Освободительная Армия), kuri veikė su Vermachtu. 1945 m. gegužės 1 d. RIA sukilo prieš SS ir kovojo pusėje Čekijos maištininkų pusėje per Prahos sukilimą.

Rumunija[taisyti | redaguoti kodą]

2004 m. Rumunijos vyriausybė paskelbė, kad Antrojo pasaulinio karo metu visi nuo 280 000 iki 380 000 žydų buvo nužudyti arba žuvo dėl Rumunijoje buvusio režimo, kuriam vadovavo Ion Antonescu, tiesioginės politikos ar veiksmų. 1941 m. pabaigoje ir per 1942 m. Odesos srityje (tada vadintoje Transnistrija, tai buvo Rumunijos aneksuota TSRS dalis), maždaug 200 000 žydų nužudė Rumunijos armija ir Einsatzgruppe.

Komisaras Modest Isopesco ir rumunų administracijos vokiečių patarėjas Fleisher priėmė sprendimą išžudyti visus kalinius Bogdanovkos naikinimo stovykloje, kai buvo nustatyti keli sirgimo šiltine atvejai. Rumunų kariai ir žandarai kartu su ukrainiečių policija ir civiliais bei vietos etniniais vokiečiais, vadovaujami Ukrainos reguliarios policijos vadovo Kazachievici, dalyvavo šiose žudynėse. [2].

Papildomai 25 000 čigonų buvo išsiųsti į koncentracijos stovyklas, kuriose mirė 11 000. Rumunijos vyriausybė turėjo Rumunijos žydų deportacijos programą į koncentracijos stovyklas Padnestrėje. 1943 metais ši programa buvo nutraukta.

Išnašos ir šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  • Feldgrau
  • Arad, Yitzhak. Belzec, Sobibor, Treblinka – The Operation Reinhard Death Camps, Indiana University Press, Bloomington and Indianapolis, 1987
  • Peter Suppli Benson, Bjørn Lamnek and Stig Ørskov: Mærsk · manden og magten, Politiken Bøger, 2004 („Maersk · The Man and Power“, in Danish)
  • Christian Jensen, Tomas Kristiansen and Karl Erik Nielsen: Krigens købmænd, Gyldendal, 2000 („The Merchants of War“, in Danish)

Papildoma literatūra[taisyti | redaguoti kodą]

  • Chuev, Sergei Gennadevic: Prokliatye soldaty, [Damned soldiers], ĖKSMO, 2004, ISBN 5-699-05970-9
  • Williamson, Gordon: The SS: Hitler’s Instrument of Terror, Brown Packaging Limited, 1994
  • Gerlach, Christian: Kalkulierte Morde, Hamburger Edition, Hamburg, 1999
  • Klaus-Peter Friedrich Collaboration in a „Land without a Quisling“: Patterns of Cooperation with the Nazi German Occupation Regime in Poland during World War II – Slavic Review Vol. 64, No. 4 (Winter, 2005), pp. 711–746
  • Jeffrey W. Jones „Every Family Has Its Freak“: Perceptions of Collaboration in Occupied Soviet Russia, 1943–1948 – Slavic Review Vol. 64, No. 4 (Winter, 2005), pp. 747–770
  • Birn, Ruth Bettina, Collaboration with Nazi Germany in Eastern Europe: the Case of the Estonian Security Police. Contemporary European History 2001, 10.2, 181–198.
  • Simon Kitson, The Hunt for Nazi Spies, Fighting Espionage in Vichy France, Chicago, University of Chicago Press, 2008.