Antisemitizmas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
 Gnome globe content.svg  Manoma, kad šis straipsnis skiria per mažai dėmesio vieniems geografiniams regionams ir per daug – kitiems.
Jei galite, subalansuotai perrašykite straipsnį, neskirdami jokiam regionui perdėto dėmesio. Taip pat galite padėti susitarti dėl sprendimo diskusijų puslapyje.

Antisemitizmas – priešiškumas ar išankstinis nusistatymas nukreiptas prieš žydus, jų religinę ir etninę grupę. Antisemitizmo terminas apima bet kokią neigiamą ekspresiją žydų atžvilgiu, nuo individualios neapykantos iki žiauraus persekiojimo. Nors pagal terminą tai būtų nusistatymas prieš semitus, tačiau jis reiškia konkretų nusistatymą prieš žydus. Bene žinomiausias ir žymiausias istorijoje antisemitizmo atvejis – Adolfo Hitlerio ideologija nacizmas, kurio pagrindu Holokaustu išžudyti milijonai žydų visoje Europoje.

Antisemitizmas gali būti bendrai suskirstytas į tris kategorijas:

  • Religinis antisemitizmas ar anti - judaizmas, nukreiptas prieš judaizmo išpažinėjus;
  • Rasinis antisemitizmas, nukreiptas prieš žydų tautą;
  • Naujasis antisemitizmas, kurio koncepcija susiformavo XX-XXI amžiuje. Šis antisemitizmas nukreiptas prieš Izraelio valstybę, šio antisemitizmo pasekėjai radikalūs musulmonai fundamentalistai. Ši koncepcija glaudžiai susijusi su antisionizmu, judėjimu ir/ar pažiūromis, nukreiptais prieš sionizmą – politinį judėjimą, kovojusį už žydų valstybės (Izraelio) atkūrimą Palestinoje.

Apie terminus[taisyti | redaguoti kodą]

Manoma, kad žodis „antisemitiškas“ (antisemitisch vokiečių kalboje) pirmą kartą pavartotas 1860 m. 1879 m. pirmą kartą buvo panaudotas žodis „antisemitizmas“ (Antisemitismus vokiečių kalboje).

Šiandieninė šių žodžių vartosena neatitinka jų apibrėžimo, kadangi jie reiškia ne nusistatymą ir/ar veiksmus prieš semitus, bet prieš žydus ir/ar judėjus. Žydai tėra vieni iš semitų, antisemitizmas neapima arabų, asirų, etiopų ar maltiečių. Tačiau šių terminų: „antisemitizmas“ ir „antisemitinis“ vartosena yra labai įsigalėjusi ir vargu ar bus pakeista.

Lygiai taip pat netikslus yra ir terminas „rasinis antisemitizmas“. Nei semitai, nei žydai nėra atskira rasė (laisva rasės sąvokos vartosena, neatitinkanti biologinės tikrovės, remiasi XIX a. susiformavusia samprata). Tačiau ši vartosena yra įsigalėjusi Vakarų Europos ir JAV kultūroje, todėl irgi sunkiai pakeičiama į „etninį antisemitizmą“ ar „tautinį antisemitizmą“, kurie būtų tikslesni terminai.

Antisemitizmas Lietuvoje[taisyti | redaguoti kodą]

XIX a. lietuvių tautinio sąjūdžio rėmuose žydams buvo taikomi stereotipai, kaip „krikščionių priešai“, „lietuvių išnaudotojai“. [1]

Modernusis antisemitizmas pradėjo reikštis XIX a. pabaigoje. Jis daugiausia sąlygotas ekonominio pobūdžio priežasčių. Jis visgi neįgavo išbaigto pavidalo kaip Lenkijos, Vokietijos, Rusijos antisemitų rašiniuose. [1]

Žydų partijos politiškai rėmė Lietuvos nepriklausomybę. Lietuvos vyriausybė suteikė žydų bendruomenei plačią autonomiją. Iki 1924 metų santykiai tarp žydų ir lietuvių buvo pakankamai pakantūs ir draugiški. Egzistavo Žydų reikalų ministerija ir kitos žydų savivaldos struktūros. Įtampa pastebima 1924-1926 metais, stiprėjant lietuviškajam nacionalizmui, praradus Vilnių, radikalėjant reikalavimams vartoti lietuvių kalbą. [1]

Antisemitizmas Lietuvoje sustiprėjo ypač antrojo 4-ojo dešimtmečio pusėje. Jį salygojo pasaulinė ekonominė krizė, valstybės vykdomos lietuviškos pramoninės ir prekybinės buržuazijos protegavimas, konkurencinė kova tarp žydų ir lietuvių pramonės, amatų ir prekybos sferose, antisemitinė propaganda spaudoje ir propagandinių lapelių pavidalu, ir iš Vokietijos sklidusi antisemitinė-rasistinė propaganda. [1]

Antižydiški kraštutinumai buvo slopinami Antano Smetonos valdymo metais (1927-1940). Nebuvo išleistas nė vienas antižydiškas įstatymas. Žydai išsaugojo valstybės finansiškai išlaikomas arba remiamas mokyklas, socialinės rūpybos įstaigas, valstybės nevaržomą religinį gyvenimą. Džiaugėsi de facto kultūrine autonomija. Tačiau vyriausybė protegavo lietuvių verslininkus. Ekonominėmis priemonėmis siekė išstumti žydus iš prekybos ir pramonės. Pagal nerašytą įstatymą, su išimtimis, žydai nebuvo įsileidžiami į valstybės bei savivaldybių, netgi kultūrines, įstaigas, karo mokyklas ir diplomatinę tarnybą, aukštųjų mokyklų katedras. Visgi tarpukario Lietuvoje nebuvo nė vieno pogromo, kur būtų nužudytas žmogus. [1]

Lietuvių-žydų santykiai labai paaštrėjo sovietinės okupacijos metais (1940-1941). Antisemitizmas Lietuvoje tapo žydams grėsmingu. Daugelio lietuvių sąmonėje iškilo naujas, politiniais motyvais grįstas žydų įvaizdis, kaip „Lietuvos išdavikų“, „okupantų talkininkų“. Žydų kilmės narių skaičius komunistų partijoje buvo labai nežymus, palyginus su bendru žydų bendruomenių narių skaičiumi. Žydų kilmės komunistai ir komjaunuoliai virto žydo-komunisto stereotipu, taip kad žodis „žydas“ dažnai tapdavo komunisto sinonimu. [1]

Tarptautinė komisija nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti, ištyrusi faktinę medžiagą, nustatė jog 1940-1941 m. žydai nevaidino ypatingo vaidmens sovietinės valdžios, nė jos represinių institucijų, struktūrose. Žydai nukentėjo nuo sovietų okupacijos. Beveik perpus sumažėjo žydiškų vidurinių mokyklų. Hebrajų kalba buvo netoleruojama. Šeštadieniai neteko švenčių dienos statuso. Turto nacionalizacija skaudžiausiai palietė žydus. Beveik 500 žydų buvo areštuota, o iš viso represuota 2,600 žydų. Žydai sudarė 7 procentus Lietuvos gyventojų, tačiau tarp 1941 m. birželio tremtinių jų buvo 13,5 proc. [1]

Nepaisant šių faktų, lietuvių aktyvistų fronto vadovybė, surengusi 1941 metų sukilimą, subūrusi veikėjų iš visų lietuvių politinių jėgų, atšaukė „Vytauto Didžiojo suteiktą svetingumo teisę žydams“. Grasindama („kad nebūtų nereikalingų aukų“), ji reikalavo, kad žydai apleistų kraštą, bėgtų į Rusiją. LAF centro Berlyne antižydiški atsišaukimai pasiekdavo Lietuvą ir darė nemažą poveikį lietuvių sąmonei. [1]

Dvi priežastys ypač sąlygojo nebūdingai sustiprėjusį lietuvių priešiškumą žydams pirmuoju sovietmečiu: 1) žydams, iš esmės, sovietai buvo „mažesnis blogis“ už hitlerinę Vokietiją, tuo tarpu dauguma lietuvių iš Vokietijos pusės laukė išsigelbėjimo nuo sovietinio teroro; 2) 4–ojo dešimtmečio pabaigoje Lietuva patyrė skaudžius pralaimėjimus (1938 m. Lenkijos ultimatumo priėmimas, 1939 m. Klaipėdos krašto atidavimas Vokietijai, žygio į Vilnių 1939 m. rugsėjį atsisakymas, Raudonosios armijos įgulų 1939 m. spalį įsileidimas, kapituliacija prieš SSSR reikalavimus 1940 m. birželį, kolaboravimas su okupacinėmis jėgomis 1940 m. vasarą) pakirtusius lietuvių tautos dvasią. Lietuviai puoselėjo nuostatą, kad dėl šalies nelaimių yra daugiausiai kalti Lietuvos žydai. [1]

Taip pat skaitykite[taisyti | redaguoti kodą]

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]


Vikiteka